32 skyrius
Po įvykio su Doroti vyru, Goda instinktų vedama sėdo į metro ir išlipo tik prie Londono apžvalgos rato Temzės krantinėje. Mintims klaidžiojant, kūnas veikė pagal anksčiau išmoktą scenarijų. Gerai pažįstamoje kavinukėje, esančios vos už kampo pakilus iš metro tunelių, nusipirko didelį puodelį latte. Svajojo ten šliūkštelėti gerą stiklą brendžio, viskio ar kito panašaus vaisto, bet teko tenkintis tik kofeinu. Vieną ranką susigrūdusi į tamsiai mėlyno lietpalčio kišenę, kitoje nešina gėrimu, stebėjo žingsniuojančias kojas, kad tik nebereikėtų galvoti apie pastaruosius nutikimus. Ji ne tik, kad lieka be darbo, kuris iki šiol buvo jos gyvenimo džiaugsmas, bet dar paaiškėjo, kad Aivaras į ją atkreipė dėmesį ne dėl jos pačios, o buvo paskirta į jo priežiūrą. Goda sarkastiškai nusiviepė. Ir iš tikrųjų, kodėl nė kart nesuabejojo Aivaro susidomėjimo nuoširdumu? Pametė galvą ir protą kartu su ja. Akis badė daugelis akivaizdžių faktų, jog tokia vidutinybė kaip ji negalėjo atkreipti tokio lovelaso kaip Aivaras dėmesio. Viena po kitos pro akis prabėgo tai patvirtinančios akimirkos: Kaune moterys žvelgė į ją su atgrasumu dėl tokio supervaikino, Aivaro draugai šaipėsi, jų merginos stebėjo ją iš aukšto. Niekas joje neįžvelgė ko nors ypatingo. Nei vienas iš tų žmonių, net nebandė jos pažinti. Tik Aivaras ir dabar aišku kodėl. Bet viskas pasikeitė. Ilgainiui. Širdis tai jautė ir Deividas patvirtino. Aivaras atsisakė ją palikti, jis nuoširdus jos pavydėdamas, puldamas Remigijų, glamonėdamas…
Goda gurkštelėjo kavos ir paspartino ėjimą krantine, prasilenkė su keliais suoliukais ir netrukus išvydo tą, kuris intuityviai buvo jos tikslas. Pristabdžiusi vidinius arklius, tempiančius į priekį, ji stabtelėjo pastebėjusi ant jo sėdinčią porelę. Jaunuoliai buvo taip panirę vienas į kitą, kad nepaisė praeivių ir glamonėjosi viešoje vietoje be jokių skrupulų. Godos viduje sukilo nejaukumas ir pyktis. Pavydėjo jiems tos laisvės, veržlumo, nevaldomos aistros ir pradžios. Santykių pradžios, kai atrodo viskas įmanoma, kai visos rožės dar būna rasotos, o rožiniai akiniai puošia veidą.
Neužilgo, saldžiajai porelei pasišalinus, Goda užsimerkusi priėjo prie, iš pažiūros, niekuo neišsiskiriančio suoliuko. Ranka perbraukė per medinį nutrupėjusiais dažais padengtą atlošą. Lėtai, lyg su pagarba, ant jo prisėdo ir atsilošusi pakėlė galvą į giedrą dangų. Pagaliau, ji buvo pasiruošusi susikauti su praeities demonais, juos nugalėti ir tvirtu žingsniu žengti į ateitį su Aivaru. Iš Londono, Goda pasiryžo grįžti šimtu procentu atsikračiusi praeities šešėlių, o tam privalėjo stoti į akistatą su nelabaisiais čia. Šioje vietoje. Kur sėdėjo per pirmąjį pasimatymą su Donatu. Donatas… Jis ją laikė ypatinga, bent jau taip sakydavo nors nebuvo mėgėjas gražbyliauti. Su juo viskas buvo kur kas paprasčiau. Goda pagavo save galvojant, kad jie atitiko vienas kitą kaip puzlės detalės. Ji užsimerkė ir, prisiminus pirmąjį jų bučinį ant šio suoliuko, kūnas, net plika akimi matant, suvirpėjo. Medinis Temzės krantinės tvarinys - tikras liudininkas jos ir Donato pašnekesių per pietų pertraukas arba po pasivaikščiojimų Londono centre. Tuomet ji būdavo užtikrinta savimi ir savo sprendimais. Tvirtai žinojo, ko nori iš aplinkinių ir kiek jiems gali duoti savęs, todėl itin atsargiai rinkosi, kam atveria širdį. O dabar jos pasauliui persisukus, būdama čia, susimąstė ar norėtų sugražinti ankstesnįjį savo gyvenimą ir atgauti pilną kontrolę į savo rankas. Ir visgi, ne. Goda nepaisė to, kaip jos kūnas reaguoja į pokyčius, nepaisė ką mano, šneka, kaip ją protina aplinkiniai. Paleidus plaustą pasroviui, nežinant kas laukia už kampo ir nesitikint visko sudėlioti į lentynėles, gyvenimas nusidažo įvairiausiomis spalvomis, širdis virpa patirdama netikėtumus, o pareigos gali palaukti. Sprendimas tapo aiškus ir ryškus, švietė kaip saulė tiesiai Godai į veidą:
Ne, ne, šįkart nebekartosiu klaidų. Dabar į pirmą eilę statysiu asmeninį gyvenimą. Aivarą ir save. Mudu.
Ta pati diena, bet jau kitas grūzas
Taksi automobilis sustojo ir iš jo išlipusi Goda nėrė tiesiai į tėvo namą. Užlipusi laiptais, pasuko į savo kambarį išsimaudyti ir pasiruošti vakarienei.
- Sveika, dukra, - po valandos leisdamasi pavalgyti Goda sutiko tėvą išeinantį iš svetainės. Jis kaip visuomet atrodė galantiškai: šviesiai pilkas priekyje susagstomas megztinis, po jais pavilkti balti marškiniai, juodos kelnės ir atgal sušukuoti žilstelėję plaukai.
- Turiu skubiai atsiliepti į skambutį kabinete, užtruksiu kelias minutes, - su šiais žodžiais nuskubėjo į priešingą pusę nei ėjo ji ir trinktelėjo durimis.
Goda tespėjo linktelėti galvą ir kirsdama koridorių, jungiantį svetainę su kitom patalpom, meldė, kad tas kelias minutes galėtų praleisti be kompanijos.
- Sveika, - džiaugsmingai suspigo Ana, pakilusi nuo fotelio svetainėje, - kaip praėjo diena?
- Ačiū, puikiai, - atsainiai burbtelėjo Goda. Nesivertė liežuvis paklausti jos to paties net ir vedinai gerų manierų.
- Mano taip pat gerai. Tiek visko nuveikiau, - tėvo draugė ėmė plepėti be sustojimo.
Goda priėjusi prie baro, ignoruodama foninį triukšmą, įsipylė taurę vyno ir gurkštelėjo nekuklų gurkšnį. Užsimerkusi sekė jį besileidžiant gomuriu ir mėgavosi kylančia šiluma. Spigiai įkyrus triukšmas nutilo ir ji suprato, kad tėvas įžengė į svetainę. Atsisukusi, pastebėjo, kad Artūras atsisėdo stalo gale, o jo dešinėje ant kėdės nusileido “žavioji” draugė. Vaizdas kaip iš karikatūros: tėvas toks rūstus, susitvardęs ir rimtas, o Ana nenustygstanti vietoje, trapi…
Ir visiškai jam netinkanti.
Pastačiusi taurę, Goda priėjo prie stalo, atsisėdo tėvo kairėje. Kol buvo tiekiamas maistas, Ana visiems pasakojo apie savo dieną įterpdama spigų juoką, tai nervino ne tik Godą, bet erzino ir tėvą. Matyt, jo galvoje sukosi svarbesnės mintys, kurias vis pertraukdavo įkyrioji meilužė. Tačiau jam geros manieros buvo pernelyg svarbios, tad nekreipė dėmesio į plepalus, o kartais tik linktelėdavo.
- Oras šiandien tiesiog nuostabus, - pasimėgavusi nepriekaištingai paruošta vakariene Ana nutraukė vyravusią tylą.
Dukra su tėvu ir toliau netarė nei žodžio.
- Ką tu veikei, Goda?
Pakėlusi galvą ir priglaudusi servetėlę prie lūpų Goda norėjo palikti atsakymą kaboti ore, bet veriantis tėvo žvilgsnis privertė atsakyti:
- Aplankiau draugės kapą.
Ana nejaukiai pasimuistė ir jos veidas apsiniaukė. Turbūt, jei būtų numaniusi, nebūtų kliudžiusi skaudžios temos. Ji metė staigų žvilgsnį į Artūrą ir paėmusi vandens stiklinę, bandė paslėpti sumišimą.
Goda taip pat nužvelgė tėvą. Piršosi mintis, kad Ana žino, apie kokią draugę ji kalba ir tai sukėlė labai nemalonų jausmą.
- Pažinojai Doroti? - tūžmingai paklausė Goda.
- Ne, - Ana nusuko akis į šoną ir lygino ant stalo gulinčią baltą servetėlę.
- Tai ko klausinėji?
- Liaukis, Goda! - Artūras užriko tuo pat metu, kai Ana pakilusi, tyliai atsiprašė ir pasuko link laiptų.
Godos tulžingumas staiga išgaravo ir skruostus užkaitino karšta gėda.
- Atsiprašau, - paėmusi stiklinę vandens nuo stalo, suvilgė gerklę ir prarijo kartėlį.
- Ne manęs atsiprašyti turėtum, - tėvas atsilošė kėdėje. Ant ranktūrio laikė viskio stiklą ir susimąstęs žvelgė į dukrą. - Ana - gera moteris, laikas ir tau tą pripažinti, man gėda dėl tavo tokio akiplėšiškumo. Auklėjau tave ne taip.
Godos viduje vėl ėmė kilti nepasitenkinimas. Atsisukusi į tėvą skaitė jo veidą, norėdama suprasti, kiek jam svarbi jos nuomonė.
- Atleisk, tėti, kad nuvyliau. Vėl. Bet man ji nepatinka, - kiek įmanoma ramesniu ir abejingesniu tonu Goda konstatavo ir taip jau žinomą dalyką.
- O man nerūpi, - jis pirštais patrynė abi savo akis ir atsigėręs viskio tęsė: - Su ja turi elgtis pagarbiai, nes ji šių namų šeimininkė.
- Tiesa, buvau pamiršusi, kad pasakojai man apie jos įsikėlimą. Nors ne… Apie tai nesikalbėjom… - mikliai suvaidinusi atradimo džiaugsmą, pasiūlė: - žinai, gal man reikėtų susirasti kokį detektyvą, kad galėčiau apie tai kas vyksta mano tėvo gyvenime gauti ataskaitas bent kartą per savaitę, tuomet nekiltų nesusipratimų, - lyg kibiru pylė ironiją Goda, kai į stalą smarkiai trinktelėjo tėvo kumštis, priversdama ją krūptelėti.
- Privalai mane gerbti, vaike! Ne kritikuoti, o gerbti!
- Taip pat kaip ir tu mane?
Artūras Salas lėtai pakilo nuo kėdės, su veide ryškėjančiu įniršiu. Prie jo metro devyniasdešimt ūgio toks veidas sudarė išties grėsmingą vaizdą. Lėtai judėdamas ryžtingai pasiekė barą ir šliūkštelėjo stipraus gėrimo į stiklą.
- Anai turi būti dėkinga, kad susitaikiau su tavo sprendimu pasukti kita kryptimi, nei buvau tau numatęs, - kalbėjo atsukęs nugarą, viena ranka laikydamasis už baro, kitoje teliūškuodamas stiklinėje gėrimą.
- Ji dažnai pateisina tavo sprendimus, dėl kurių tau noriu užkurti pirtį, - tėvas nutilo ir po kelių minučių Goda suprato, kad atvirumo akimirka pasibaigė.
- Deserto nebenorėsiu, pakilsiu į kambarį, - atsistojusi Goda padėjo servetėlę ant stalo ir, nusivaliusi nuo džinsų menamą dulkę, išėjo iš svetainės, tyliai palinkėdama gražaus likusio vakaro.
Uždariusi savo kambario duris, atsisėdo ant lovos krašto ir ėmė galvoti apie tėvo pasakytus žodžius. Anos atsiprašyti neketino, bet turėjo pripažinti, kad šiandien peržengė savo kandumo ribas. Ir vėl išliejo laviną pagiežos ant moters, kuri vis bandė suartinti ją su tėvu. Visą laiką Goda laikė ją barakuda, bet po pastarųjų savo gyvenimo įvykių jautėsi nebeturinti teisės kažko smerkti.
Suvibravęs ant spintelės gulintis telefonas, atkreipė dėmesį ir ji staiga siektelėjusi jo tikėjosi išvysti Aivaro vardą. Deja. Mirgėjo gausybė Austėjos žinučių.
Austėja
2015.07.04 Šešt. 19.10
Sveika, kaip Londonas? Girdėjau oras
pasitaikė neblogas.
Austėja
2015.07.04 Šešt. 19.34
Buvom su Ievute kino teatre. Žiūrėjom
“Pakalikus”. Kažkas daug žolės surūkė
piešdamas multiką ;)
Austėja
2015.07.04 Šešt. 22.15
Esu viename bare su draugais ir spėk,
kas šio vakaro žvaigždė… Aivaras.
Nežinau, kas ten tarp jūsų nutiko, bet geriau
greičiau išsispręskit, nes vaikinui visai
blogai :(
Austėja
2015.07.04 Šešt. 23.00
Aivaras ką tik laimėjo šotų varžybas, kurias
pats ir surengė. Ar jis daug pakelia prieš
atsijungiant?
Krūtinę vėl užgulė dygliuotas, kažin koks gremėzdiškas sunkumas, akys pasruvo ašarom. Užsidengusi iš burnos besiveržiančią aimaną, Goda drebančiom rankom surinko tekstą:
Goda
2015.07.04 Šešt. 21.04 (Londono laiku)
Įkalbėk jį važiuoti namo, prašau.
Rytoj iš oro uosto, važiuosiu tiesiai pas jį.
Austėja
2015.07.04 Šešt. 23.06
Pasistengsiu, bet negaliu pažadėti.
***
- Čia laisva?
Aivaras pakėlė akis nuo stikliuko su tekila, kurį atėjo išgerti prie baro, nes šio vakaro bičiuliai norėjo ne nusitašyti kaip jis, o tiesiog gerai praleisti laiką, ir atsitrenkė į gerai pažįstamų rudų akių sieną. Apsidairė atsisukęs į baro erdvę už nugaros, akimis kažko ieškodamas.
- Jos čia nėra, - sėsdamasi ant baro kėdės šalimais, nuramino Austėja, palinkdama arčiau jo. Aivaras atrodė nusivylęs. Ji nužvelgė išsitaršiusius jo plaukus, susiglamžiusius tamsiai žalius marškinėlius ir plėšytus džinsus. Jis net paniuręs buvo patrauklus, todėl Austėja nusistebėjo, kad kėdė šalia jo vis dar laisva. Apsidairė aplink susitikdama su keliais piktais moteriškais žvilgsniais.
- Džiaugtis turėtum, kad jos čia nėra, - pasidėjusi delninę priešais save, tęsė pokalbį kol kas su savimi, - tokios būsenos labiau prisidirbtum nei ištaisytum…
- Ne aš turėčiau taisyti, - nukirto jis išmaukdamas tekilą.
- Goda? - nustebo Austėja.
Jis nieko neatsakė.
- Ką ji padarė? Ar turėčiau klausti, ko ji nepadarė?
Jis atsisuko ir nustebęs ją nužvelgė:
- Jūs gi draugės. Nepasikalbat?
Austėja patraukė pečiais ir tuo pat metu pavartė akimis. Aivaras piktai nusijuokė.
- Nuostabu, - sarkastiškai nusivaipė ir pakėlė naujai prieš jį atsiradusį stikliuką į Austėjos pusę pasveikindamas, vienu mauku ištuštino ir rankos pakėlimu užsisakė dar. Vieną sau ir vieną jai.
- Nenoriu skambėti banaliai, bet tau tikrai užteks šiam vakarui, - pamojo barmenui, kad ji tikrai negers, - Goda ryt grįžta iš Londono ir minėjo, kad iš oro uosto važiuos pas tave.
Aivaras nusišypsojo žvelgdamas tiesiai į taurelę ir vėl vienu užsivertimu viską išgėrė.
- Ir ką man dabar siūlai daryti? Lėkti namo, pakeliui prisipirkti žvakių ir laukti?
- Panašiai…
- O gal suteikti jai pagrindo mane palikti? - jis staigiai atsisukęs lenkėsi prie Austėjos veido, ketindamas pabučiuoti, bet mergina mikliai atsitraukė tarp jų ištiesdama savo ranką.
- Ei, ei, eiiii!!!! - ji suriko, - stabdyk arklius, nes važiuoji į kairę, - dar labiau atsilošė, - krenti į duobę ir nori mane nusitempti? Nieko sau, o jau buvau pakeitus dėl tavęs nuomonę…
- Atleisk… Šūdas! Blyn! Tikra velniava…
- Pamiršta, šį kartą, - Austėja stojosi eiti. - Siūlau tau, vyruti, tuoj pat išsikviesti taksi ir važiuoti namo. Būk protingas.
Apsisukusi ant raudonų aukštakulnių, figūringa Godos draugė pasipustė juodą trumpą sijonuką, atmetė ilgus plaukus ir greitu žingsniu nukaukšėjo link išėjimo, net nenujausdama šio savo poelgio pasekmių.
