33 skyrius
 |
| (Nuotrauka iš www.worcester.com) |
Nuovargis kaltas.
Žinoma ir nervai, kurie po tiek išgyvenimų, kiek patyrė ji, skausmingai atsiliepė jos gyvenimo kokybei. Vien dažnos bemiegės naktys, kai trumpos užsnūdimo pertraukėlės neperlipdamos būdravimo ribos, išbalansuodavo sunkiai nusistovintį ritmą. O kur dar incidentai, stumiantys ją nuo atbrailos, ant kurios stovėti darėsi nebepakenčiama. Nieko pastovaus jos gyvenime nebebuvo. Nei darbas, nei santykiai su Aivaru, nei visa kita. Dabar paklausta, ko nori iš gyvenimo, kokie ateities planai, tik trūktelėtų pečiais nežinodama ką atsakyti. O kas ji šiuo metu yra? Skaudūs klausimai, kurie visą naktį nedavė ramybės. Suprato, kad apie tai, kas dabar vyksta jos gyvenime, norėtų pasikalbėti su Aivaru, išsakyti savo planus ir svarstymus. Bet prieš tai privalėjo pasiaiškinti. Galvą persmelkė skaudus dūris. Nesuvaldė tylios dejonės ir atsimerkė įsitikinti, kad niekas to nepastebėjo.
Vilniaus padangėje telkėsi debesys. Iki nusileidimo buvo likę nedaug laiko. Goda muistėsi kėdėje norėdama viską paskubinti ir tuo pačiu pristabdyti.
Susitaikyti su Aivaru buvo įmanoma tik papasakojus apie Donatą. Negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl ši užduotis jai tokia sudėtinga, bet naktį pasirašė trumpą kelių sakinių pasakojimą, kurį buvo nusprendusi paskaityti, jei neišdrįs ta tema kalbėti. Turbūt juokingai viskas iš šalies atrodys, bet tokios pasekmės gyvenant negalvojant, elgiantis impulsyviai, atgarsis tokio gyvenimo, kurio ji kartais atrodė, jog ilgisi.
Pro langą žvilgtelėjo į Lietuvos žemę ir tuo pat metu išgirdo mikrofono pyptelėjimą, po kurio pilotas pranešė, kad privaloma prisisegti saugos diržus. Giliai įkvėpusi, Goda pakluso instrukcijai, mintyse jau dėliodama tolimesnius savo žingsnius.
Po pusės valandos, viršijant greitį lėkė Vilniaus gatvėmis link Naujamiestyje esančio lofto, kuriame tikėjosi surasti Aivarą. Jos vairuojamas automobilis, kaip niekad tiksliai, vykdė visas užduodamas funkcijas, nes apie vairavimo baimę Goda neturėjo kada galvoti. Dėliojo pokalbio pradžią, atsiprašymą ir paaiškinimą, kurio lapelyje neužsirašė.
Įvairavusi prie lofto, Goda užgesino variklį ir apsidairė. Aivaro ar jo kambarioko automobilių nesimatė ir ji bandė iš kokio nors ženklo suprasti, ar viduje kas nors yra.
Po minutės be pokyčių, čiupo nuo sėdynės rankinę, ir, išlipusi iš Tojotos, žengė prie aukštų medinių pastato durų. Paspaudusi skambutį, laukė dairydamasi. Tada paskambino dar kartą, dar… Paklibinusi rankeną, nustebo, kad durys neužrakintos.
- Aivarai! - įkišusi galvą šūktelėjo, bet niekas neatsiliepė.
Plačiau pravėrusi duris, atsargiai užėjo. Loftas atrodė tuščias. Palengva žengdama pirmyn, pastebėjo ant žemės gulintį Aivaro telefoną. Pakėlusi patikrino, ar jis veikia.
- Išsikrovė, - garsiai spėjo.
Ant sofos numesta vaikino odinė striukė, ant stalo tušti buteliai, čipsų pakeliai, picos dėžė, ant fotelio vienas Aivaro sportinis batelis, prie jo kambario durų kitas. Netyčia pamesti raktai. Loftas atrodė kaip daugiavaikė mama - be makiažo, neiššukuojamais plaukais ir nuskalbtais drabužiais.
Goda nužvelgė uždarytas Aivaro kambario duris. Bijojo pamatyti kas už jų. Krūtinėje, rodės, sustojo širdis, kūnas atsisakė judėti. Vaizdas ėmė lietis, tarsi virsdamas impresionistiniu paveikslu, kuriame stovinti figūra - Goda, turėjo būti užtušuota. Adrenalinas plūstelėjo į kūną ir ji ryžtingai valdė kojas, kad neštų ją pirmyn nepaisant stingdančios baimės. Jėgų užteko tik pasiekti duris. Širdis, kaip užkurta elektrošoku, mušė dvigubu ritmu, žadindama paniką. Manydama, kad neturi daug laiko, iki bus užklupta čia stovinti, ji pridėjo ausį prie durų ir įsiklausė.
Tyla.
Staigiai išsitiesusi, ryžtingai palenkė rankeną ir durys prasivėrė.
Plačioje king size lovoje gulėjo tik vienas žmogus ir tai buvo žaliais marškinėliais, žydrais plėšytais džinsais apsirengęs Aivaras. Drybsojo plačiai išsižergęs, tarsi nukritęs netekdamas sąmonės. Drabužiai susiglamžę, turbūt dėvėti kelias dienas, ir Goda, kartu su palengvėjimu, pajautė jam gailestį, nes pastarosios dienos pasitaikė sunkios abiems.
Ji priėjo arčiau. Atsisėdusi ant lovos krašto, švelniu judesiu nubraukė plaukus nuo Aivaro veido ir tyliai pakvietė vardu. Jis nereagavo.
- Aivarai… - pabandė garsiau.
Nė nekrustelėjo.
Jis kvėpavo ramiai. Gulėdamas ant pilvo, galvą pasukęs į langą. Šiek tiek pravertos lūpos atrodė perdžiūvusios, burnos kvapelis - pasibaisėtinas. Ranka paglosčiusi jo nugarą, Goda atsargiai timptelėjo marškinėlius žemyn, paslėpdama apsinuoginusią apatinę nugaros dalį. Ranka trumpam ten pasiliko, kol pasilenkusi arčiau tyliai sušnabždėjo:
- Laaabas…
Rodės, jis išgirdo jos balsą. Tyliai suaimanavęs, nusuko galvą į kitą pusę.
- Aivarai, pabusk! - Goda švelniai jį papurtė.
- Nee, nebėgsiu… - pasimuistė nusipurtydamas ranką ir susirasdamas patogesnę padėtį.
Goda šyptelėjo.
- O kartu į dušą eisi? - pašmaikštavo, sulenkdama kojas per kelius ir jas šonu užkeldama ant lovos.
- Nejuokinga, Rolai, - Aivaras vis dar nesigaudė su kuo kalbasi, bet palengva budinosi. Goda tyliai nusijuokė ir ūmai jis atsisuko. Prisimerkė vis dar bandydamas įžiūrėti ją sėdinčią visai šalia ir užkimusiu, rėžiančiu balsu prabilo:
- Goda? Kaip įėjai?
Aivaras palengva kilo sulenkdamas po savimi rankas, neslėpdamas kad kiekvienas raumens judesys skausmingai nepatogus.
- Durys buvo neužrakintos, - paaiškino stebėdama, kaip jis sunkiai sėdasi lovoje. Nuslinkęs iki krašto nuleido kojas ant žemės. Viena ranka susiėmė už galvos.
- Gal kavos?
- Nerūpi man ta kava. Ko atvažiavai?
- Pasikalbėti.
- Tai kalbėk, - nukirto nė neatsisukdamas.
- Na aš… - Goda nutilo nežinodama nuo ko pradėti. Karštligiškai bandė prisiminti bent vieną pokalbio pradžios variantą, apgalvotą pakeliui.
- Laukiu, - staigiai atsigręžęs, piktai dėbtelėjo.
Goda žiūrėjo tiesiai į jį, o jis į ją. Sunku buvo kalbėti, kai norėjosi apkabinti, apsiverkti iš džiaugsmo, jog jis nepuolė į kitos moters tarpkojį ieškoti užuojautos ar užsimiršimo.
Staiga, Goda atsiminė apie kišenėje tūnantį lapelį su keliais sakiniais, todėl įbrukusi ranką puolė jo ieškoti, tarsi jų perskaitymas išgelbėtų katastrofišką pokalbio pradžią.
- Išeik, Goda, - pavargusiu balsu tarė Aivaras ir nusisuko nuo keistai besielgiančios viešnios.
- Palauk, aš tuoj ras…
- Eik lauk gi, sakau!!! - užriko nesusivaldęs.
Goda nustojo kuistis. Jos veidas ištįso.
- Bet aš noriu viską, viską papasakoti… - rankoje gniaužė lapelį kaip kokį juos jungiančios grandinės raktą.
- Neužknisk, Goda! Lemeni, lemeni, o iš tikro tempi gumą, kol nesusivaldysiu ir nusitempsiu tave į lovą. Tokie triukai šiandien neišdegs, - atsistojęs skėstelėjo rankomis dar tvirtai nenustovėdamas ant kojų.
Goda kaip užhipnotizuota jį stebėjo, nesugebėdama susikoncentruoti į žodžių esmę. Jos ranką kaip magnetas traukė Aivaro kelių dienų barzdelė, kuri veidui suteikė šiurkštumo ir vyriškumo. Sportiškas kūnas, net nejudėdamas, jos akyse šoko viliotinį pagal iš kažkur atsklindančią griežiančio smuiko muziką. Būdama taip arti jo, negalėjo suturėti minčių. Žvilgčiojo į tvirtas rankas, plačią nugarą. Jei būtų jos valia, tiesiog Aivarą išbučiuotų, pažadėtų pasakyti viską, ko paprašys, o tada mylėtųsi iki sąmonės netekimo.
Visgi suprato, kad šiuo metu šis vyras, jau kurį laiką lyg pagrindas po kojomis, aižėja ir ji turi kažkaip tą procesą sustabdyti.
- Žinai, rišam tas nesąmonės ir skiriamės, - murmėjo, paskutiniais ištartais žodžiais nutraukdamas Godos perregimą žvilgsnį, kuris staiga pastebėjo tektoninių plokščių įtrūkimus, drebinančius ne tik žemę, bet ir orą, vandenį, jausmus.
Goda it šmėkla lėtai pakilo nuo lovos ir jam nusisukus tyliai prisiartino.
- Ne, - tyliai, bet tvirtai paprieštaravo.
Aivaras atsisuko. Goda žengė dar žingsnį arčiau ir sustojo beveik jų kūnams liečiantis.
- Ne, - jos atsakymas vis dar gulėjo lūpose, nuo kurių Aivaras neatitraukė akių.
Tris dienas gniaužtas geismas veržėsi pro abiejų odas, skleisdamas žvėrišką trauką. Žinojimas, kad tai gali būti prasidėjusi pabaiga juos dar labiau audrino. Jų kūnai alko stovėdami arti vienas kito ir išdidumas, pyktis bei susivaldymas ištirpo akimirksniu. Netikėtai, vienu metu metėsi į vienas kito glėbį ir puolė aistringai bučiuotis. Aivaro rankos nuplėšė nuo Godos džinsinį švarkelį ir nusviedė kažkur ant žemės. Nerangiais bei nekantriais judesiais sagstė suknutės priekyje esančias sagas, kol tiesiog nuslinko rankomis po ja, ir perplėšė kelnaites pusiau. Goda paleido aimaną tiesiai jam į gerklę, vis dar kaudamasi burnos zonoje. Gyvuliškas alsavimas kambaryje spardėsi sienomis, sukeldamas į grumtynes panašėjantį triukšmą, kol netikėtai pasigirdo suvaidintas kostelėjimas ir Aivaras atžagariai ją nustūmė.
Rolas šyptelėjo lyg atsiprašydamas, o gal pasijuokdamas, tada, tarsi iš pagarbos, nusuko žvilgsnį. Goda akimirksniu pasimetė ir tirštai išraudo. Nepakeldama akių, vienu judesiu timptelėjo suknelę žemyn ir akimis susirado suplėšytas kelnaites, kurių jos palengvėjimui, Rolas pamatyti, iš ten kur stovėjo, negalėjo. Staigiai pačiupusi džinsinį švarkelį, į jį įlindo, lyg taip prisidengtų gėdą. Aivaras instinktyviai pasisuko veidu į draugą, plačia nugara bandydamas užstoti po kambarį daiktus rankiojančią Godą.
- Kas yra?
- Parvarė tavo tačkę, galvojau pats norėsi pasiimti raktelius, - mirktelėjo pasišalindamas.
- Tuoj.
Aivaras pasisuko į Godą akimis liepdamas likti čia. Susiradęs pirmus pasitaikiusius marškinėlius, persirengė ir pasisuko eiti.
Goda klestelėjusi ant lovos kraštelio, žvelgė pavymui iki jis dingo už lauko durų. Akių neatitraukė ir po to. Kelias minutes sėdėjo nejudėdama ant kelių tvarkingai susidėjusi rankas ir laukė. Prakaitu persisunkęs lapelis pradėjo svilinti delną ir jį kaip žariją nusviedė ant lovos. Akimis jį rijo, prisimindama kiekvieną ten išrašytą žodį tarsi tas galėtų pradingti nusinešdamas savo paslaptį užmarštin. Ūmai pasigirdo vulgarus moteriškas juokas.
Goda ištiesė kaklą, įsiklausė ir lėtai atsistojo. Juokas driokstelėjo vėl. Atsargiai žengė link lango, pro kurio kampą matėsi Aivaro automobilio priekis bei stypsančios dvi kikenančios mergelės. Goda pasistiebė norėdama įsižiūrėti atidžiau, bet kaip tyčia visi paėjėjo arčiau durų. Jausdamasi kvailai čia lindėdama, čiupo svarbų popierėlį nuo lovos ir nulėkusi prie durų, abstulbino visus ten stovinčius savo įsiveržimu.
Nepažįstamos merginos nustebusios nužvelgė Godą, lyg vertindamos priešininkės privalumus. Tada klausiamai sužiuro į Rolą ir Aivarą, matyt, norėdamos sužinoti, kurio ji. Aivaras atsipalaidavęs, tarsi ši scena jo neliestų, stovėjo atsirėmęs į sieną ir šypsojosi savo žavia burna, žiūrėdamas kažkur tiesiai, be konkretaus tikslo. Tuo tarpu Rolas pasimetęs žvalgėsi tai į kambarioką, tai į jo merginą, greičiausiai bijodamas prarasti šansą, kažkurią iš viešnių įsitempti į lovą, todėl Goda jam atsainiai šyptelėjusi, prisiartino prie Aivaro ir pakibo visu kūnu prie pat jo. Jo akys iš bastymosi kiemais sustojo ties Goda ir kibirkščiuodamos klausė: ir kas dabar?
Goda apkabino jį viena ranka per juosmenį ir stipriai trūktelėjo link savęs, kita - į galinę džinsų kišenę sugrūdo raštelį. Aivaro žvilgsnis persimainė. Atrodė, kad jis pasimetė. Pasitikėjimas savimi ėmė garuoti kaip rasa kylant saulei ir, Godai atsitraukus, jis išgąstingai pačiupo ją už rankos.
Ji matė Aivaro nerimą, galbūt tą patį skausmą ar baimę, bet nebuvo tikra ar tai jo jausmai, ar jos pačios atsispindintys žydrų akių vyzdžiuose. Galiausiai, išsisuko nuo jo rankos ir ryžtingai nužygiavusi link mašinos, išrūko iš kiemo nė neatsisveikindama.
Sustojo iškart, kai tik dingo jiems iš akių. Nežinojo, kur važiuoti. Juto kaip ima trūkti oro. Staigiai atsidarė langą ir ėmė traukti deguonį kiek tik sugebėjo. Netikėtai prie lango prišoko Aivaras, išgąsdindamas ją iki perbalimo.
- Lipk lauk, - sušvokštė nesavu balsu, - tuoj pat!!
Goda, dar nespėjusi nė diržo užsisegti, išsliuogė vos jam atlupus dureles. Nepajuto kaip dviejų stiprių rankų buvo pakelta į orą ir prispausta prie automobilio šono. Baimingai žvelgė į įniršusio Aivaro veidą ir traukėsi į kamuoliuką bijodama to, kas laukia.
- Kur susiruošei? - užsipuolė lūpomis beveik liesdamas josios.
- Na… mo, - suvebleno.
- Ką čia man prirašinėjai? - kramtydamas perdžiūvusias lūpas, prikišo suglamžytą popieriaus skiautę.
Ji pabandė ištraukti lapelį, bet Aivaras buvo vikresnis. Perliejo ją žudančiu žvilgsniu ir viena ranka spausdamas prie automobilio, kita - bandė išlankstyti raštelį. Nesisekė. Susinervino ir pabandė į pagalbą pasitelkti burną. Bet popierius išslydo ir lėtai nusileido ant žemės.
- Atsisveikini?! Sušiktu rašteliu?! - staugė lyg taškydamasis akmenimis ir Goda užsimerkusi pasuko galvą į šoną.
- Žiūrėk į mane, kai su tavimi kalbu.
Ji lėtai atsisuko.
- Tu metei mane, pamiršai? Tikėjaisi, kad lauksiu kol paflirtuosi su tom viešalkom, o tada atsiduosiu laiminga, kad išvis dar gaunu tavo dėmesio. Užsikrušk, Aivarai!!! - nebesivaldė ir Goda.
Muistėsi norėdama ištrūkti, bet buvo tik dar stipriau sustumta į metalo gabalą.
- Tai tu mane palikai išlėkdama pas TĄ savo į Londoną. Viskas baigta jau dvi dienas, kvaiša tu!!!
- Matau, kad linksmai atšventei pabaigą, tik kriterijus šurvalkoms nuleidai. Ajajai, - pasityčiodama burbtelėjo Goda.
Aivaras niršo kaip bulius prieš raudoną spalvą. Skaudžiai sugriebęs ją už rankos, nuvilko prie keleivio durelių, jas atidaręs įstūmė Godą. Įnirtingai pasiekęs vairuotojo pusę, atsisėdo ir rovė iš vietos.
- Tu vis dar girtas, tau negalima vairuoti! - Goda trankė jį rankomis. - Užmuši mus abu!
- Užsisek, - šaltai sukomandavo.
- Sustok!!! - suspigo, apimta panikos, Aivarui neprotingai lekiant gatvėmis, bet jis žiūrėjo tiesiai į kelią nepasiduodamas dramai šalia. Geras dešimt minučių jis klaidžiojo, rodos, be aiškaus tikslo, nesilaikydamas eismo taisyklių, ženkliai viršydamas greitį, spausdamas garso signalą be aiškios priežasties tarsi vien tam, kad sukeltų dar daugiau triukšmo, nei šalia sėdinti ir ant jo šaukianti Goda. Galiausiai jį lyg ir pasiekė maldavimas prilėtinti, kai keleivė nustojo rėkusi, nusisuko į langą ir pravirko. Jos pečiai trūkčiojo rankoms apsivijus sulenktas ir ant sėdynės užkeltas kojas. Godai buvo tas pats, kas su ja nutiks, kas su jais nutiks, nes dugne šliaužioti darėsi šalta.
Ūmai abu pastebėjo atsivejančius mėlynai raudonus švyturėlius ir atkutusi Goda išsigando, kad Aivaras paspaus greičio pedalą. Atsisuko į jį išgąsčio sklidinomis akimis ir maldavo sustoti. Automobiliui lėtėjant, ji drebančiomis rankomis, užsisegė saugos diržą ir sustojus šalikelėj puolė šiurkščiomis rankomis lygintis išsitaršiusius plaukus bei sausinti pasruvusias akis lyg pirmas geras įspūdis ištrauktų juos iš šito nesusipratimo.
Kamera buvo nedidelė. Goda joje sėdėjo viena. Po jos parodymų registravimo, buvo čia atvesdinta ir pasodinta. Drebulys, prasidėjęs beprotiško pasivažinėjimo pradžioje, vis dar nesiliovė. Sustabdę juos policininkai, dėl nerišlios kalbos, įtarė ją vartojus narkotikų. Ji davė kraujo. Vykdydama viską, ko buvo prašoma, pamišėliškai šypsojosi iš savo minties, kad, matyt, pareigūnai iki šiol nesutiko normalios moters, kuri tiesiog pašėlusiu greičiu riedėjo pragaran. Ką gi, ji čia tam, kad užpildytų tą patirties spragą. Virpančiomis rankomis stipriau įsisuko į nuovadoje dirbančios moters duotą smirdantį, bet šildantį užklotą. Vilna skaudžiai kandžiojosi, bet Godai buvo nė motais. Oda ir taip šiurpo nuo suvokimo, kur ji atsidūrė. Tėvas pasiustų. Parsitemptų ją į Londoną ir uždarytų į kokią Deivido rekomenduotą kliniką. Džinsinio švarkelio rankove nusivalė burną pasiekusį snarglį. Pasikišo suknelę po šikna, kuri be kelnaičių gėdingai šalo ant metalinio gulto. Pakėlė akis į užrašą ant sienos. Jis buvo rusiškas. Kitomis aplinkybėmis gal ir būtų perskaičiusi, bet dabar stebeilijosi į vieną raidę, kurios forma priminė duobę.
Tikiuosi, Aivaro kameroje baisiau.
Prunkštelėjo pati nesuvokdama kodėl. Staiga, springdamos prasivėrė durys. Kažkas pranešė, kad ji gali eiti. Pakeliui atidavusi užklotą, Goda atsidūrė lauke.
Diena buvo apniukusi, visgi vasaros savaitgalis. Žmonių gatvėse tik keletas. Daugiausiai senyvi, turbūt traukiantys iš bažnyčios. Dvi susikūprinusios apkūnios moterėlės stabtelėjo prie ant laiptų stovinčios Godos ir priekaištingai nužvelgė jos nuogas, basas kojas bei pankišką ševeliūrą ant galvos. Ji joms plačiai nusišypsojo. Timptelėjo suknutę žemyn be kelnaičių jausdamasi nuodėmingai gundanti ir prikando lūpą. Tada pastebėjo ant drėgno šaligatvio jos laukiantį Aivarą su tarp pirštų įsprausta smilkstančia cigarete. Jos veidas iškart persimainė.
Apsivijusi džinsinio švarkelio skvernais, staigiai nusileido betoniniais laiptais ir vos ne pirštų galiukais pasuko kairėn, kol kas nežinodama kur link skuba, kad tik toliau nuo jo.
- Goda, palauk, - šaukė Aivaras prisivydamas ir susilyginęs žingsniavo šalia, - tuoj atvažiuos Rolas. Paims mus.
Ji ėjo nesustodama. Iš grąžintos rankinės išsitraukė telefoną ir įsijungusi kontaktų knygutę ieškojo taksi numerio.
- Važiuojam pas mane, - atsargiai paprašė ir palietė jos petį stengdamas neatsilikti.
Goda nusimetė jo ranką ir ėjo nė kiek nelėtindama žingsnio. Pėdos, skaudžiai varstomos smulkių akmenukų ir šiukšlių, ėmė reikalauti sustoti ir Aivarui trūktelėjus atgal, ji pasidavė. Staiga joje driokstelėjo pyktis. Nebegalvodama, kad viešai kelia sceną, stipriai vožė Aivarui per skruostą. Nuleidusi perštintį delną, pakėlė kitą ir pakartojo tą patį. Vis dar nesijautė gerai, todėl stumtelėjo jį nuo savęs. Pakartojo. Kumščiavo krūtinę nesustodama, kol Aivaras ją apkabino prisitraukdamas visai arti ir ji praplyšo ašaromis.
- Taip daugiau nebegalim gyventi, - atsirėmusi į taksi langą, po ilgo nekalbėjimo sušnibždėjo Goda.
Aivaras sėdėjo šalia, nusisukęs į langą. Atrodė toks skausmingai svetimas ir nutolęs. Stebėjo slenkančius vaizdus tarsi tai būtų kino filmas, už kurio žiūrėjimą pinigai nebegrąžinami, ir barbeno pirštais į taktą muzikos, sklindančios iš radijo imtuvo. Ar jis išgirdo ką Goda ką tik ištarė? Gal nesivargina garsiai pritarti tam, kas akivaizdu ir neišvengiama? Atrodė, kad automobilio gale sėdi du svetimi pakeleiviai: vengiantys prisiliesti, nėkart nežvilgterėję vienas į kitą nuo įlipimo į taksi akimirkos. Automobiliui sustojus prie Jakšto namų, Aivaras sumokėjo vairuotojui ir abu išlipo. Goda jo nekvietė kartu. Jis - leidimo neprašė. Tad kas nutiks dabar, jie nė nenumanė.
Godos butas atrodė nykus. Įkiūtinę vidun, lyg iš anksto susitarę patraukė į miegamąjį. Tylėdami rijo laiką kartu, to kiek jiems dar jo liko. Buvo beveik fiziškai juntamas ore spragsintis šaltis, kurio nei vienas nesiėmė naikinti. Goda jautėsi išsekinta ilgai besitęsiančios dramos, todėl krito į lovą purvinomis ir kruvinomis pėdomis ir užsitempė užklotą iki pat smakro. Tetroško užmigti. Viską pamiršti. Nebejausti gėlos, kaustančios kūną ir sielą. Prieš panyrant miegan, metė paskutinį žvilgsnį į prie lango stovintį ir šviesą užstojantį Aivarą. Bijojo pabudusi jo neberasti, bet neturėjo jėgų paprašyti likti.
Akimirką snūstelėsiu ir pasikalbėsim. Duok man tik kelias minutes jėgoms atgauti. Pasilik, gerai? - nebyliai maldavo panirdama į miegus.
Pabudo tik užuodusi glostantį šnerves kavos aromatą ir iškart prasimerkė. Nesuvokė ar praėjo kažkiek minučių, ar valandų, o gal dienų. Pasukusi apsiblaususias akis, krūptelėjo. Aivaras sėdėjo ant lovos krašto tiesdamas puodelį, kaip kažkada Donatas. Sapne.
- Labas, - pasisveikino tyliai ir Goda akimirksniu pajuto kūnu tekančią srovę.
Keistas dejavu ją iškart pasodino ir ji papurtė galvą atsisakydama puodelio. Aivaras akimirką padelsęs, galiausiai, pastatė jį ant žemės. Persirengęs, kvepiantis ir šviežias spitrijo tiesiai į akis, kai tuo tarpu Goda rietė nosį užuosdama savo pačios kvapą, kuriame buvo visko: aitros, ašarų, prakaito, baimės, pamišėliškumo.
Aivaras atsigulė šalia.
- Prašau, nepalik manęs, - ištarė nežiūrėdamas į akis.
Godos širdis rūgtelėjo. Ji buvo soti viskuom, bet žinojo, kad vis tiek negalės su juo skirtis. Gal čia kažkokia priklausomybės forma? Narkotikas su visom žalingom pasekmėm? Jai nerūpėjo.
- Pamišėli, tu…- iškvėpė.
- Kad ir pati nuo manęs neatsilieki.
Goda prasižiojo atsikirsti, bet negalėjo paneigti tiesos.
- Aš nebuvau tokia ir bijau, kad dramos man kenkia.
- Biški jausmų bangos sveika visiem. Adrenalinas ir visa…
- Aš ne visi, Aivarai. Aš sergu.
Įsistebeilijęs Aivaras tyrinėjo jos veidą. Matyt, bandė suvokti ką tik išgirstų žodžių rimtumą.
- Dreba rankos, tirpsta kojos, kartais nerišliai kalbu…
- Nesuprantu. Tu man atrodai sveika.
- Nesu sveika. Mama sirgo ir aš sergu. Išsėtinė sklerozė. Skamba baisiai, ane?
- …
- Taigi… - nutilo leisdama akivaizdžiai pasimetusiam Aivarui susivokti, tada tęsė: - Stresas greitina ligos eigą, o tu esi mano stresas.
Vos po kambarį pasklidus prisipažinimui, Goda troško jį atsiimti. Ne taip įsivaizdavo jų pokalbį jai grįžus. Norėjo prisipažinti, kokie stiprūs jos jausmai jam, kaip džiaugiasi su juo susipažinus, nors tai ir su Deivido pagalba, bet ji nepyksta. Nes argi toks vaikinas, kaip Aivaras, būtų atkreipęs dėmesį į tokią kaip Goda. Bet dabar jie neabejingi vienas kitam. Tai svarbiausia. Kodėl viskas prasidėjo, nebūtina prisiminti, reikia galvoti apie ateitį. Bendrą ateitį. Jei aišku, jis vis dar jos nori su ja. Nereikėjo prasitarti apie ligą. Tikrai nereikėjo. Kas su ligota mergina ką nors planuoja.
O dieve, tuoj prasidės klausimai, kas tai per liga, kiek laiko sergi, kaip viskas toliau bus.
Goda plakė save už prisipažinimą ir dar labiau save plaks, jei jis dabar atsikels ir išeis. Tiesiog. Turi tokią teisę. Būtų protinga taip pasielgti. Kuris gi neišsigąstų tokios diagnozės, kad ir nežinodamas, ką tiksliai ji reiškia. Išsėtinė sklerozė - skamba kaip senyvo žmogaus liga, skamba mirtinai. Atsargiai žvilgterėjo į šalia gulintį susimąsčiusį Aivarą. Neatrodė, kad nori kažko paklausti. Tyrinėjo priešais juos atvertas duris. Galbūt ieškojo tinkamų žodžių viską nutraukti, kol ligos smulkmenomis nepajautė jai didesnio gailesčio. Gal svarstė, ar blogai atrodys, tiesiog išeidamas, ir pažadėdamas paskambinti ir ištrindamas jos numerį. Gal, gal, gal…
Greičiau kalbėk, nes kraustausi iš proto.
Goda padėjo galvą ant jo peties. Tarsi pabudęs iš katatonijos, jis suvijo savus pirštus ir stipriai juos suspaudė.
- Tu mane myli? - Aivaro lūpos nesišypsojo, nors balsas skambėjo pakiliai.
Goda atsidūsėjo, kad jis nepuolė gilintis į jos prisipažinimą. Suprato, kad tai nebūtinai geras ženklas, bet ateitį nusprendė palikti ateičiai.
- O tu mane? - šyptelėjo.
- Taip.
- Rimtai?? Toks lovelasas ir įklimpai?
- Nesimaivyk, Goda. Atsakyk ir tu.
Ją perliejo svilinančio karščio banga, visą kūną paverčianti pelenais. Ką atsakyti ji nesuabejojo nė akimirkos, tik tie žodžiai atėjo ne tokiam kaip ji norėtų kontekste. Bet kas gi jos gyvenime vyksta laiku?
- Taip.
- Kas taip?
- Jėzau, Aivarai, turiu visą sakinį pasakyti? - pavartė akis Goda, - aišku, kad myliu tave, sušiktas beproti, bet jei dar kartą…
Ji nebaigė pradėto grasinimo, nes Aivaras ją užgulė ilgam ir aistringam bučiniui, nutrūkusiam dar lofte, ir pasinėrė į patalus atsiimti už prarastą laiką.