34 skyrius


Sekanti savaitė Godai buvo dviprasmiška. Rodės, jautėsi įsimylėjusi ir dėl to labai laiminga. Bet kartais, retomis akimirkomis, dažniausiai, kai negalėdavo naktimis užmigti, ją imdavo graužti, savisaugos instinktų prabudintas nerimas. Tuomet vaizduotė įsišėldavo ir kildavo beprotiški klausimai: kas jei tai nėra tikra laimė? Kas, jei tai tik dugne esančių puvėsių, skleidžiamų dujų, poveikis? Miražas gulint dugne. Mirštant. Nors nenorom, bet vis sugrįždavo į sekmadienį ir viską išgyvendavo iš naujo. Kankindavo save tos dienos vaizdais, kaisdama iš gėdos it senovinis švilpiantis virdulys. Ar čia jau jos dugnas? O gal kristi dar yra kur? Draskytis su girtu automobilį vairuojančiu vaikinu, po to atsidurti areštinėje - žinoma, nėra blogiausia vakaro žinių naujiena, bet Godai Salaitei - didelė juoda dėmė biografijoje. Vis prisimindavo save sėdinčią ten, tarp keturių murzinų areštinės sienų, tarsi kokia našlaitėlė Nastia - be triusikų, basa, susivėlusi, kaip žmogus daugybę metų klydęs ir atsidūręs ten, kur tikslingai ėjo. 
Vilnius - mažas miestas. Laikai tokie, kad viskas kas vyksta realiame pasaulyje iškart atsiduria ir virtualiame. Jei to niekas ir neužfiksavo, išliko nemaža tikimybė, kad kuris nors kolega važiavo pro šalį ir pamatė sceną: kaip jie buvo sustabdyti, kaip Aivaras pūtė į alkotesterį, kaip Goda kliedėjo ir buvo pasodinta į policijos automobilį. Dar blogiau. Kas nors galėjo pamatyti, kaip ji po kelių veiksmų spektaklio, be plojimų, nusileidžia areštinės laiptais. Kaip gyva, nesitikėjo atsidurti tokiam dumblyne, o įklimpus, iškart norėjosi visa tai pamiršti ir nelikti jame nė akimirkos ilgiau. Matyt, Aivaras manė taip pat, nes abu nebyliai sutarė palikti viską užmarštyje ir tos temos daugiau nelietė. Nekalbėjo ir apie ligą. Tarsi Goda jos nė nebūtų minėjusi. Ką gi, gal taip ir geriau. Aivaro elgesys su ja nepasikeitė, tai keista, bet ir nuostabu. Nesaugo jos kaip ligonės, rankoms sudrebėjus nežvelgia su užuojauta, nesielgia tarsi ji tuoj tuoj mirs, bet ir nesidomi. Gal ir skaitė apie ligą internete, tik nieko nesakė. Bet kaip teisingai elgtis tokioje situacijoje? Jis jos nepaliko, priešingai, atsivėrė - prisipažino mylįs. Ji taip pat. Viskas tobula, jei ne išsėtinės sklerozės šešėlis.
Supratę, kad kažkokiu būdu turi arba saugoti draugystę, arba pamiršti vienas kitą, jiedu ėmė labiau vertinti savo jausmus. Ir davus startą, į jų santykius sugrįžo rožinių drugelių paradas. Kiekvieną dieną jautė tos laimės trapumą, vaikščiojo su ja atsargiai, bijodami sudaužyti. Kartu su Aivaru pasinėrusi į kartais pernakt trunkančių vakarėlių šurmulį, bandė užsimiršti. Pasirodo, veiksminga, todėl nepergyvendavo dėl penktą dieną iš eilės skambančio žadintuvo pramiegojimo. Dėl ant stalo besikaupiančių segtuvų ir sąskaitų aukščio, dėl nemalonių laiškų, įspėjančių apie praleistus terminus. Užsimiršimas ir laimė apgaubė Godą, kaip antra oda, ir iš jos išsinerti darėsi vis sunkiau.  
Per savaitę, nuo grįžimo iš Londono, Goda pamažu tolo nuo draugių. Visas laisvas minutes užvaldė Aivaras. Rytinius pašnekesius prie kavos iškeitė į pasivartymus lovoje, pietus skirdavo pasiglamžymui su Aivaru, o vakarai… Vakarais darbą baigdavo anksčiau už koleges. Teisindavo kažkokiais neatidėliotinais reikalais, kažkuo svarbaus, kas negalėdavo laukti. Kolegės net pajuokaudavo, kad dėl priklausomybės nuo Aivaro jos surengs intervenciją. Bet net šis, netiesioginis perspėjimas, nepereidavo per Godos viršutinįjį kiautą. 
Puokštei trūko vienos iš jų, todėl vis bandė apie save priminti, tačiau Goda gyveno savo pasaulėlyje, kuriame buvo per ankšta kitiems. Ji tik keistai šypsodavosi ir kartojo, esą viskas puiku, gražu. Nesivargindavo pasiteirauti draugių, kaip jos gyvena, tad vizitai retėjo. Visgi Austėja pasirodė atkakliausia. Dažnai parašydavo laiškų, žinučių, kviesdavo kažkur nueiti, kažką nuveikti, bet vis atsimušdavo į drugelių sieną. 
Dabar, sėdėdama Aivaro automobilyje važiuojančiame į Klaipėdą, pirštu ant stiklo keverzojo gėlės žiedus. Jautė pagaliau atsiradusį stiprų draugių ilgesį ir plakė save kaltinimais. Reikėjo joms rasti daugiau dėmesio, o ne sulįsti į būvimą su vienu žmogumi. Reikėjo nekreipti dėmesio į baimes, kad draugės pastebės kažką tamsaus jos ir Aivaro santykiuose ir puls įkalbinėti viską nutraukti. Reikėjo daug ką kitaip daryti. Reikėjo.
Lėtai pasisuko į vairuojantį Aivarą, kurio paskutinių dienų dėmesys, švelnumas ir žodžiai ją skandino. Godos akys susiaurėjo ir kaltė išgaravo lyg jos nė nebuvo. Netikėtai supypsėjo jos paskutinėmis dienomis mažai naudotas telefonas, besivoliojantis kažkur ant galinės sėdynės. Pro ausis praleidusi tą garsą, nusišypsojo tuo metu į ją pažvelgusiam Aivarui ir nusisuko baigti meno kūrinio. 
Po keleto minučių telefonas vėl perskrodė tylą. Skambėjo kurį laiką nenutildamas, kol suirzusi Goda apsisuko keleivio sėdynėje ir pasilenkusi ėmė jo ieškoti.
- Klausau, - sėsdamasi atgal atsiliepė.
- Kur esi? -  itin tyliai paklausė Austėja.
- Važiuojam į Klaipėdą, o ką? 
- Šiandien darbo diena, atsimeni? Elena laksto aiškindamasi, kur pasidėjai.
- Taigi pranešiau, kad sergu, nesuprantu, ką dar čia aiškintis.
- Nepatikėjo. Čia ir bėda.
- Tai pridenk.
 Užmetusi koją ant kojos, Goda nusivalė menamą pūką.
- Kas su tavim pasidarė? Elgies visiškai neatsakingai. Manau, kad Aivaras…
Pavarčiusi akis, Goda padėjo ragelį. 
- Kas skambino? 
- Austėja.
- Ir ko norėjo?
- Ai nesvarbu, pirmadienį išsiaiškinsim.
Goda pabandė nusišypsoti, bet su ta veido išraiška atsisukusi į langą ir pamačiusi savo atspindį, sutrikusi loštelėjo
Staigiai delnu nutrynusi blukti pradėjusias gėles, ji pabandė ištrinti iš savo atminties ir pokalbį su Austėja. Užduotis pasirodė sudėtinga. Sunkumas krūtinėje stiprėjo su kiekvienu nuvažiuotu kilometru ir Goda jau gailėjosi, kad pasidavė avantiūrai šiandien išvis nepasirodyti darbe. 
Kaip Aivaras sugeba suskystinti mano smegenis?
Ryte atrodžiusi labai gera mintis, dabar tokia nebebuvo. Kaip ir pastarąjį sekmadienį vykęs pokalbis. Jiedu sukūrė gerai apgalvotą jų santykių veikimo planą, problemų sprendimo būdus, bet vos tik priartėdavo prie pat Aivaro, iškart viskas pranykdavo. O dabar ir vėl prieš akis ėmė rastis areštinės vaizdai, juos nuvydama Goda staigiai pasisuko į Aivarą:
- Kitą savaitę planuoju ilgiau pasėdėti darbe, - išbėrė kaip žirnius.
- Supratau… - nutęsė smalsiai ją nužvelgdamas.
- Artėja Jazzu koncertas… Ir dar šiaip kitų darbų susikaupė
Ir ko aš čia dabar teisinuosi?
- Ir aš vis atidėlioju kelis svarbius darbus… Beje, agentas neduoda skambučiais ramybės. Sako turim apsispręst, dėl pasiūlymo, kurį atsiuntė.
Goda įsitempė. Dar vienas žingsnis pirmyn, kuris galėjo būti ir šuoliu atgal. Aivaras pasišovė jiems surasti būstą, kuriame gyventų dviese. Norėjo pirkti, tačiau Goda įkalbinėjo nuomoti. Ji buvo už mažą butuką centre, jis - už erdvų senamiestyje ir tada, lyg iš niekur, išniro laisvas loftas, netoli Rolo. Viskas jame atrodė idealiai: dideli langai, kuriems abu teikė pirmumą, nemažas plotas, aplink įsikūrę jauni, draugiški kaimynai ir visiškai remonto nepaliesta erdvė - idealus variantas jų pradžiai. Bet, prieš žengiant tokį žingsnį, Goda turėjo pasikalbėti su Aivaru apie vieną ramybės neduodantį dalyką. Šito reikalo, net skystėjant smegenims, neužmiršdavo. Įsijautus į šios savaitės šeimyninio portreto tapybą, ji sąmoningai atidėliojo pokalbį apie tai, kad Londone buvo sutikusi Deividą. Nusprendė pasakyti šį faktą savaitgalį. Privalėjo jo paklausti apie reabilitacijos kliniką, o įkyri nuojauta kuždėjo apie neišvengiamą konfliktą. Kartą jų barnis jau yra pasibaigęs nuovadoje, o ši tema, atrodo, nebus iš lengvųjų. Bet prieš sutikdama su juo gyventi, norėjo žinoti, kokią bėdą Aivaras įveikė.

Snaudžiantis šeštadienio rytas, tingiai įsiraitė į du kavos puodelius ir paskubomis suteptus sumuštinius lėkštėje ant stalo. Goda, prisidengusi lengva suknele, sėdėjo Smiltynės namo lauko terasoje laukdama, kol Aivaras baigs pokalbį su tėvu. Tą laiką išnaudojo mėgavimuisi nesikandžiojančiais saulės spinduliais ir gaudymui garsų, kurie buvo nebūdingi sostinei. Sveikino savaitgalį su šypsena, uždraudusi sau graužtis dėl darbo ir draugių. Tad pradedant nuo vakar vakaro Klaipėdos krantinės baru, kuriame su Aivaru laiką leido iki paryčių, savaitgalis ėmė įgauti nerūpestingų atostogų atspalvį, kurį temdė tik vienas laukiantis darbas - pokalbis.
- Viskas suderinta. Jie užsuks vakarienei ir prižadėjo, kad neužtruks.
Aivaras pasirodė tarpdury dėvėdamas tik šortus. Geidulingai jį nužiūrinėdama, Goda šyptelėjo. Nusekė akimis iki kol įsitaisė medinėje kėdėje jai iš kairės ir nusisuko. Privalėjo susikaupti. 
- Žinai, vis noriu tavęs paklausti vieno dalyko… - vydama gašlias mintis tolyn, nusprendė nebegaišuoti.
- Apie?
- Kada būtent supratai, kad auklės darbas nėra tavo pašaukimas? 
Goda atsilošė kėdėje sarkastiškai šypsodamasi ir neatplėšdama nuo Aivaro akių. 
- Apie ką tu čia? 
- Apie Deividą ir jo prašymą.
Aivaras sukluso ir nuo kavos puodelio pakėlė nustebusias akis.
- Sutikau jį grįžusi į Londoną. Labai įdomiai pasikalbėjom.
- Pyksti?
- Ne. Džiaugiuosi, kad sutikai mane prižiūrėti, turbūt, šiaip nė dėmesio nebūtum atkreipęs, - vėl nusuko akis, kai tik nemalonios mintys puolė skverbtis vidun.
- Nusišneki. Tą riestą užpakaliuką iškart minioj būčiau pastebėjęs. Gal tik pasimatymas būtų po sekso, o ne atvirkščiai.
Jis palinko prie Godos ir švelniai pabučiavo į petį. 
Jautė, kaip kūnas ima šiauštis, kylant antrai šio ryto geismo bangai, bet bandė valdytis, nes pokalbis nebuvo baigtas. Dar liko klausimų, į kuriuos puiki proga išpešti atsakymus.
- Palauk, - staiga jį nustūmė, atsitraukdama ir pati, - užsiminiau apie Deividą, nes noriu kai ko paklausti. 
Aivaras vėl prisislinko prie pat jos:
- Atsakysiu į visus klausimus… tik lovoj, - šyptelėjo žaismingai mirktelėdamas akimi ir atsistojo.
Goda stipriai užsimerkė vis bandydama vyti geismą šalin. Reikėjo baigti pokalbį ir ramiai atsikvėpti.
- Kodėl gulėjai reabilitacijos klinikoj?
Nors žodžiai vėlėsi burnoje, bet Aivaras juos suprato. Tą išdavė jo įsitempęs kūnas ir kietai suspaustos lūpos. 
Goda sekundę pasigailėjo uždavusi šį klausimą dabar, bet trauktis nebeketino. Išaušo diena, kuri turėjo nutraukti iš paskos besivelkantį paslapčių šleifą. Aivaras atrodė dvejojantis, išsigandęs, gal net piktas. Staiga pasisuko eiti ir dingo. Goda pamanė gal atsinešti cigarečių ar dar kažko, kad lengviau eitųsi kalbėti, bet po akimirkos išgirdo užsitrenkiant lauko duris. 
Ji sėdėjo pastėrusi. 
Kartu su Aivaru dingo ir rūkas it kupolas gaubęs Godą visąlaik būnant su juo. Dabar, kaip niekad aiškiai, suvokė: va, tokie jos laukia su Aivaru pokalbiai svarbiomis temomis. 
Atsiduso. Atsistojusi lėtai nupėdino į svetainę, arčiau durų pro kurias jis išėjo. Nukritusi ant sofos akimis įsispitrijo priešais save svarstydama, kaip suprasti jo pabėgimą: kaip nenorą pasakoti ar tai, jog Goda kiša nosį į ne savo reikalus… Ir tada durys prasivėrė. 
Kažką nervingai tampydamas ant rankos Aivaras priėjo sofą ir klestelėjo šalia Godos. Nunarinęs galvą kurį laiką taip ir sėdėjo, kol galiausiai nusitraukęs tą, ką tąsė ant rankos, atkišo. 
- Kas čia? - paklausė Goda prikimusiu balsu.
- Atrodo kaip apyrankė, - Aivaras abejingai pavartė rankoje ir atkišo Godai dar kartą.
- Matau, bet kodėl man ją duodi?
- Norėjai pasikalbėti apie reabilitaciją, ar ne?
Goda klausiamai kilstelėjo antakius.
- Ji iš to laiko. Pradžios simbolis ar panašiai, - trumpai paaiškino.
Šįkart Goda ją paėmė. Iškart pakabino ant riešo ir iškėlusi, priešais susižavėjusias akis, atidžiai apžiūrėjo. Tai buvo skirtingų spalvų, bet vienodo dydžio gintaro karoliukų apyrankė. Glotniai nupoliruoti, susibėgę ratu jie juosė nuogą Godos riešą, leisdami tarp jų įsisprausti sidabriniam laumžirgiui.
- Ačiū.
Nuleidusi ranką, pasiruošė klausytis. Aivaras atrodė skendėjo prisiminimuose, trynė delnus vieną į kitą išsiduodamas kaip stipriai jaudinasi. Delsė pradėti. 
- Buvau priklausomas nuo narkotikų, - tarsi iš toli atvilnijo jo balsas, - išbandžiau daug ką: iš pradžių žolę, vėliau ratus, tada koksą… - nutilo. Kurį laiką gniaužė susipynusias rankas, tada dar tyliau tęsė: - buvo sudėtingas laikotarpis, o tai man padėjo užsimiršti. Vakarėliai, kasdien naujos pažintys, mergina… 
- Viena mergina? Ne merginos? - Goda užsikabino.
- Viena. 
- Ji mirė?
- Ne, - pasibaisėjęs Aivaras atsisuko į Godą. - Aišku, kad ne.
- Atsiprašau. Galvojau, kad todėl ir pradėjai gydytis.
Jis stebėjo nejaukiai besijaučiančią Godą, nervingai timpčiojančią sofos pagalvėlių kampus, kol vėl nusisuko. Pasitampė languotų marškinėlių kaklą ir vėl niro į apmąstymus, tik Goda to nebenorėjo leisti:
- Tai kaip tada atsidūrei reabilitacijoj? Kažkas turėjo atsitikti…
- Kaip ir sakiau, sunkus laikotarpis buvo ir tada pasidarė išvis šikna. Grįžau į Europą…
- Palauk, o kur tada gyvenai? - pertraukė jį Goda.
- Amerikoj. Gyvenau, dirbau, mokiaus. Paskui nebesimokiau ir nebedirbau, o tik tūsinaus, žodžiu, svajonių šalis neišpildė jokių mano svajonių, - atsikrenkštė, o gal nusijuokė, Goda nematė jo veido. 
- O mergina?
- Ką ji?
- Taip pat su tavim grįžo? - atsargiai paklausė.
- Ji amerikietė, bet taip - atskrido į Londoną kartu su manim. Deividas jai surado vieną reabilitacijos kliniką, man kitą. 
- Atskiros klinikos? Kodėl?
Aivaras trūktelėjo pečiais.
- Abiem geriau. 
Goda norėjo pasigilinti į tai, bet matė kad Aivaras nenori atvirauti, bijojo, kad pokalbis apskritai nutrūks, tad slydo šios temos paviršiumi.
- Kur ji dabar? Bendraujat?
- Neee, - nusivaipė, - Deividas kartais perduoda jai labų dienų nuo manęs, bet nebendraujam. Gal nekalbam apie ją, ką? 
- Gerai, - patylėjusi prabilo, - kiek laiko praleidai klinikoj?
- Vienas karoliukas - jis pažvelgė į apyrankę ant Godos riešo, - viena savaitė klinikoj. Deividas sužinojęs, kad aš iš Lietuvos, parūpino gintarinių. Kiti, kaip supratau, vėrėsi medinius.
Goda lėtai nusirideno karoliukus nuo rankos ir pagarbiai juos priglaudė prie lūpų. Atrodė kaip vaidilutė atliekanti sakralinį ritualą ir Aivaras negalėjo atitraukti akių. 
- Kaip grįžai į gyvenimą? Ką pirmiausiai darei išėjęs iš klinikos?
- Ir čia Deividas padėjo. Paprašė įdiegti saugumo sistemą jo žmonos įmonėje. Kažkas vis bandė patekti prie informacijos. Ji liko patenkinta, todėl rekomendavo mane vienam žmogui Briuselyje. Vėliau persikėliau į Vieną, tada buvo Roterdamas, Amsterdamas. Jame gal pusmetį sėdėjau, kol gavau dabartines pareigas. Dabar Vilnius. Tu. 
Jis atsilošė, galvą padėdamas ant sofos atlošo. Žvelgė tiesiai į Godos akis, lyg bandydamas įskaityti jos mintis. 
Ji atsargiai ranka perbraukė jo susitaršiusius plaukus, pirštų galiukais perbėgo veido oda ir kilstelėdama jo smakrą pasilenkusi pabučiavo lūpas. Aivaras viena ranka įsikibo į jos plaukus ir prisispaudė aistringesniam bučiniui. Tada apglėbė Godą per juosmenį ir prisitraukė visą. Staigiai atsisėdusi jam ant kelių, ji akimirkai atsitraukė. Šypsena ir žvilgsniu padėkojusi už atvirumą, prigludo prie jo ilgesingu bučiniu ir, supratusi, kad šiandien svarbiausias tikslas pasiektas, pasinėrė į glamones. 

Šeštadienio vakaras nebeatrodė toks bauginantis po to, kai Aivaras su ja buvo visiškai atviras. Stebėdama jį žaidžiantį su sesers mažais vaikais, Goda jautėsi atsipalaidavusi. Rodės, virš jų santykių pragiedrėjo, šviesą užstojo tik vienas tamsus debesis - Donatas. Jai pasirodė keista, kad Aivaras apie jį neklausinėjo. Atvirai pasipasakojęs apie save, turėjo reikalauti to paties ir iš jos. Bet nereikalavo. Galima net pagalvoti, kad kito vyro egzistavimą išvis pamiršo. Goda netikėjo, kad toks dalykas lengvai pasimiršta. Vadinasi, tos temos specialiai nelietė, pasipasakoti nesiveržė ir ji pati. Viskas dabar atrodė idiliška. Ramu. Nesinorėjo visko vėl drumsti praeitimi. Pasižadėjo papasakoti, kai pasitaikys tinkama proga, o kol kas, lai Donatas lieka kur buvęs - praeityje.  
Šiek tiek vėliau pasirodė kita Aivaro sesuo. Buvo įsikibusi į žavaus vyro, sužadėtinio, parankę ir atsargiai lytėjo ryškėjantį nėščiosios pilvuką. Jis atrodė didesnis už Emilijos ir Goda su liūdesiu prisiminė drauges. Norėjosi joms paskambinti, paplepėti, pasijuokti. Turbūt tiesa, kad moterys negali išgyventi po vieną, joms draugės reikalingos kaip oras ir Goda juto kaip to oro jai trūksta. Bet šurmulys neleido liūdėti ilgai. Staigiai ją įtraukė į Smiltynės kiemo veiksmo sūkurį, į kurį Aivaro tėvai atplaukė paskutiniai. Jaunatviški, nuoširdūs ir be galo laimingi, kad jų vienintelis sūnus, pagaliau šeimai pristato savo antrąją pusę - Godą. 
Šiltas, lengvu vėju vėdinamas vakaras apsivijo susipažinti ir bendrauti Smiltynės name susirinkusius Aivaro namiškius ir Godą. Visi elgėsi labai maloniai, nors kartais ir jausdavosi veriama smalsių žvilgsnių, bet turbūt taip elgtųsi ir pati, sūnui ar broliui pristatant merginą. Sunku buvo atitraukti akis nuo Aivaro dūkstančio su vaikais. Nebūtų patikėjusi, kad jie jį dievina. Seserys viena per kitą pasakojo, koks Aivaras populiarus giminės suvažiavimuose, ypač mažųjų gimtadieniuose. Goda stebėjo jį akies krašteliu, o jis, tą pastebėjęs, ją apdovanodavo plačiausia šypsena. Netikėtai mintyse šmėstelėjo jų bendro vaikelio paveikslas ir Godai skausmingai sutraukė veidą. Širdyje pajuto aštrų ašmenų dūrį ir pakėlė priešais save rankas. Jos nedrebėjo. Nejuto galūnių tirpimo, bet žinojo, kad tai tik todėl, jog šiuo metu jaučiasi saugi ir rami. Liga niekur nedingo. Tūno viduje laukdama progos išskleisti nagus. Aivaras vienintelis žmogus, be jos, žinojo apie pirminius, pastaruoju metu vis dažniau pasireiškiančius, išsėtinės sklerozės simptomus. Jis pasirinko ligą ignoruoti. Bet ar jis, nusprendęs su ja likti, žinojo, kad vaikų padovanoti ji negalės. Goda jokiu būdu nesiryš paleisti į pasaulį kūdikio turėdama tokį genofondą. Nei už ką nesuteiks nekaltam žmogučiui tokių baimių ir negalavimų, kuriuos pati patiria. Akis aptemdė liūdesys ir sublizgo ašaros. Stengėsi mirksėdama džiovinti išdavikes ir vyti šalin mintis, kurios kėsinasi sugadinti tokį svarbų vakarą. Liga niekur nepabėgs ir šiuo metu nieko neįmanoma padaryti
Susikaupk, Goda, nusišypsok ir būk nuostabi.
Šiek tiek nurimusi, prisivertė šyptelėti, tuomet akimis susirado linksmai klegančią Aivaro nėštukę seserį, ir patraukė link jos.

Atsisveikinimas su namiškiais užtruko, todėl jiems išėjus Goda su Aivaru nuslinko tiesiai į lovą.
- Tavo šeima fantastiška, - plačiai šypsojosi. Skauduliai nugulė į tvirtai uždarytą skrynią ir Goda atsipalaidavo, jautėsi laiminga, nesiliovė šypsotis. Ar čia nuo vyno, kurio taurėje netrūko visą vakarą, ar nuo palengvėjimo pagaliau sužinojus Aivaro paslaptį, ar nuo to, kad ji tiesiog laiminga būdama čia ir su tuo žmogumi - neišsirinktų vieno atsakymo, tad ir nebandė.
- Turbūt daug išgėrei per vakarą, kad kliedi, - sulenkta ranka pasirėmęs galvą, jis atsisuko į Godą.
- Jie tokie šilti žmonės, tokie nuoširdūs…
- Landūs norėjai pasakyt?
- Baik, - Goda švelniai stuktelėjo jį alkūne.
- Kitąkart atvažiavus, pakeisi nuomonę. Čia buvo tik žvalgybinis susitikimas, kitas - tardymas, - jis rimtu veidu linkčiojo galvą.
- Perdedi, - Goda nepatikėjo, bet tada ir jos veidas surimtėjo: - Neperdedi?
Aivaras net atsilošė besijuokdamas. 
- Ach tu…- Goda jį parvertė ant lovos ir ėmė kutenti nuo juoko besiraitantį kūną.

Tingus sekmadienio oras lietumi laistė gatves ir lašai trepsėjo kuršių mariomis, kurios šiai dienai nusipurtė keltus ir turistinius laivelius. Krantinė atrodė vieniša ir išduota visų žmonių, pabijojusių sušlapti ir bailiai besislepiančių tarp neperlyjamų sienų. Goda džiūgavo, kad vartymąsi lovoje jie iškeitė į pasivaikščiojimą. Kad ir per lietų. Ypač per lietų. Apsigobusi Aivaro striuke, ji baidėsi telefono blykstės, nenorėdama, kad tokios juodai baltos dienos nuotraukos išvis rastųsi. Tačiau pasipriešinimas kadrams suteikdavo daugiau aistros ir Aivaras nesiliovė jų daręs, kartais pats juose pasirodydamas. Godos juokas šokinėjo akmenuotu grindiniu, kartu su lietumi, atsimušančiu ir vėl bandančiu pasiekti dangų, o Aivaras vis apglėbdavo ir įkąsdavo ją bučiniu. Turbūt norėdamas įsitikinti, jog ji tikra, o gal pasivogti jos laimės ir sau. Jie jautėsi įsimylėję ir jie buvo laimingi. Paleisti praeities įtūžio, dar nesusitikę ateities kliūčių. Ši balota krantinė tapo jų vieta, jų takas, kuriame meilė, kaip jaukus katinas, įsitaisė judviejų kalboje ir buvo glostomas visokiomis formomis. 
Reikėjo grįžti. Abu tai žinojo, tik garsiai nepriminė ir išvis apie tai nekalbėjo. Galiausiai permirkę kiaurai, prisėdo sušilti kavinukėje ir pajuto kaip džiaugsmą keičia liūdesys. Dienos nebebuvo ir lietus liovėsi. Pasidalinę vieną desertą, jie apsikabinę pasiekė krantinę ir persikėlę atgal į Smiltynę lėtai ruošėsi kelionei. 


Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

35 skyrius. II dalis

Prologas

1 skyrius