35 skyrius. II dalis
Atsisėdusi į automobilį, Goda įsijungė laisvų rankų įrangą ir paskambino Aivarui.
Jis atsiliepė dideliame triukšme:
- Ei, labas, - atrodė linksmai nusiteikęs.
- Labas ir tau. Kur tu?
- Portobello bare. Su keliais draugeliais susitikom išgert. O tu jau namo?
- Taip. Mašinoj sėdžiu. Norėjau paklausti, kada grįši?
- Dar nežinau. Vėlai susitikom, tai manau dar pasėdėsim.
- Aišku.
- Nesakyk, kad pasiilgai?
- Pasiilgau, bet tu vis tiek negrįši dabar pat, ar ne?
- Nepyk, angele, dar liksiu.
- Bet tikiuosi pas mane nakvosi?
- Turbūt lofte, - pritilęs triukšmas išdavė, kad jis išėjo į lauką.
- Tu čia rimtai??? Aivarai, mes ir taip mažai laiko šiomis dienomis kartu praleidžiam…
- Nu, aš dėl šito, tai tikrai nekaltas.
- Tai ilgai nebesitęs. Pažadu.
- Pasiilgau tavęs, - ištarė saldžiu balsu Aivaras.
- Ir aš, - Goda pajuto kaip visa virpa.
- Ryt susitinkam koncerte?
- Oi ne, aš ten dirbsiu. Gal aftery?
- Gerai. Turiu eiti. Myliu.
- Ir aš tave.
Padėjusi ragelį Goda dar kurį laiką į jį spoksojo. Pajutusi, kad jau gali vairuoti neblaškydama savęs mintimis apie Aivarą, išvažiavo iš požeminės aikštelės ir pasuko namų link. Pravažiavusi Žaliąjį tiltą, staiga persigalvojo, žiedinėje sankryžoje pasuko į Tilto gatvę ir pasiekė Katedros aikštę. Gėrėjosi vasaros vakaru ir važiuodama siauromis, nelygiomis Senamiesčio gatvelėmis jautėsi atsipalaidavusi. Laukdama prie raudonai degančio šviesoforo, stebėjo nuotaikingai nusiteikusius pėsčiuosius. Pasigarsino radijo imtuvą, tuo metu pradėjusį groti 🎶 Ella Eyre “If I go” 🎶 ir dainavo kartu su atlikėja:
“I could play any game for you, I could say what you want me to. I could lie, I could lie.”
Važiuodama pro Portobello, Goda susimąstė apie Aivarą. Šiomis dienomis beprotiškai jo ilgėjosi. Kiekvienu kūno lopinėliu troško jo rankų ir lūpų. Nuolat galvojo apie savaitgalius prie jūros ir vakarėlius čia, Vilniuje, karštas naktis jos bute ar ramius vakarus lofte. Po paskutinio savaitgalio viskas tiesiog nutrūko. Buvo taip sunku susitaikyti su retesnėmis progomis susitikti. Jautė pagundą jam vėl paskambinti ir liepti atvažiuoti. Tuoj pat. Galėtų ir pati pasirodyti Portobello. Bet šįvakar jai reikėjo pailsėti. Rytoj svarbi diena, po kurios darbo krūvis ženkliai sumažės. Vadinasi, dažniau vakarus leis su Aivaru. Jautė kylantį džiugesį ir stipriai suspaudė vairą. Prasukusi ratuką Vokiečių gatve, išvažiavo į Pylimo gatvę ir patraukė link namų.
Uždariusi buto duris, giliai atsikvėpė. Tarsi visi rūpesčiai būtų likę ant lauko durų kilimėlio. Goda šventai tikėjo, kad mamos siela čia dažnai apsilanko ir saugo savo vaiką. Motina šį butą paveldėjo iš Godos senelės ir nei už ką nesutiko jo parduoti, kaip ir ji pati.
Tarsi kažkoks moteriškos linijos palikimas…
Godos mama čia praleisdavo daug laiko, kai reikėdavo ruoštis paskaitoms, tikrinti studentų rašto darbus arba kai pati rašydavo mokslinius straipsnius. Ji visuomet sakydavo, kad šiuose namuose tvyro įkvepianti ir atpalaiduojanti aura. Goda dabar tuo pati tikėjo. Po mamos mirties, šio nekilnojamo turto teisės perėjo jai ir anuomet prižadėjo sau, kad vieną dieną čia kurs savo gyvenimą.
Palindusi po dušu, ilgai stovėjo po karšto vandens srove ir negalėjo liautis galvoti apie rytojų, apie Aivarą, apie tai ką jis veikia šiuo metu. Besimėgaudama mėgstamu bijūnų prausiklio aromatu, lėtai išsimuilavo visą kūną, šampūnu ištrinko galvą ir dar kurį laiką tiesiog stovėjo po tekančiu vandeniu. Po tokios įtemptos dienos, jautė kiekvieno kūno raumens atlaisvėjimą ir nesipriešino apėmusiam snauduliui. Įsliuogusi į plonytę medvilninę pižamą, užsiplikė puodelį žolelių arbatos, kuri taip ir liko stovėti ant naktinio stalelio, nes vos padėjusi galvą ant pagalvės, Goda iškart paniro į gilius miegus, negirdėdama net atskriejančių Aivaro žinučių.
Septintą valandą ryto Goda stovėjo priešais didelį veidrodį koridoriuje ir vertino savo išvaizdą: tamsiai mėlyna šilkinė suknelė, kuri neša sėkmę, smėlio spalvos aukštakulniai, ant riešo užsisegtas kuklus sidabro spalvos laikrodukas ir jam į porą - Aivaro dovanota apyrankė. Perbraukė tiesintuvu plaukus, skaistalais paryškino skruostus, o akis kukliai apvedė pieštuku, išryškinančiu mėlynai pilkas akis. Pasidažiusi blakstienas tušu, koketiškai sau sumirksėjo veidrodyje ir baigė makiažą švelniai rožiniu lūpų blizgiu.
Šįryt Goda jautėsi išsimiegojusi, energinga ir ruošėsi nuversti kalnus.
Kaip ir kiekvieną dieną, ofisų pastato pirmame aukšte esančiame “Coffee Inn”, ji susitiko su puokštės merginomis ir mėgavosi puodeliu rytinės latte kavos.
- Goda, kas ten vakar buvo su Lota? - smalsiai paklausė Ieva ir visos sužiuro į ją.
- Ta merga per daug sau leidžia.
- Ji jaučiasi labai svarbi šioje kontoroje, nors iš tikrųjų yra gryna žemės dulkė, - nusivaipė Austėja. - O tai ką padarė šįkart?
- Tame ir reikalas, kad nieko nepadarė, - Goda vis dar piktinosi dėl vakarykščio įvykio, - prašiau paruošti prekių dokumentus renginiui, už kuriuos ji tiesiogiai atsakinga. Spėkit ar didžioji darbininkė nepamiršo to padaryti?
- Pamiršo, - choru pasipiktino visos.
- O po to dar išsidraskė, kad aš jai nesu vadovė ir taip toliau… Iš kur sužinojai apie tą įvykį?
- Mačiau ją apsibliovusią. Ėjo kartu su Laura ir varė ant tavęs, - aiškino Ieva.
- Ot sutiko kirvis kotą, - papurtė galvą Austėja.
- Taikliai tu čia, Auste, - prajuko Emilija ir įsidėjo į burną didelį gabalą sūrio pyrago.
- Emilija, kiek tu gali ryti šito pyrago? - pasibaisėjo Ieva, keisdama pokalbio kryptį.
Nėštukė išraudo lyg spanguolė, pažiūrėjo į skanųjį kąsnį ir linksmai tarė:
- Žiauriai skanu, nieko negaliu padaryti.
- Baisu, kad po to nebetilpsi į liftą, - sukikeno Ieva.
- Na, atleiskit, bet jau eisiu. Turiu šį bei tą nuveikti iki susirinkimo apie kurio laiką ponia direktorė dar nesiteikė informuoti, - Goda užvertė akis ir pasiėmusi rankinę atsistojo nuo kėdės.
- Beje, ponas Pabaltijo naujas vadas jau čia. Sėdi konferencijų salėje kartu su Vaidotu nuo ankstyvo ryto, - išbėrė Austėja.
- Iš kur žinai, Auste? - paklausė Goda besitaisydama savo mėlynąją suknelę.
- Vaidotas skambino ir perspėjo.
- Supratau. Na, merginos, geros dienos ir iki.
- Viso, - pamojavo puokštė išeinančiai kolegei.
Žingsniuodama į savo kabinetą, Goda atkreipė dėmesį, kad priešais ją esančios konferencijų salės langai aklinai užtraukti.
- Tai bent paslaptingumas, - suburbėjo po nosimi ir įsijungusi kompiuterį peržvelgė savo vakarykščius darbus.
Pristatyme aptikusi keletą klaidų, jas pataisė ir tuomet dar kartą susidėliojo varneles ties renginio reikalais bei perskambino reikiamiems žmonėms. Kaip visiškai nenusimananti apie gautą užduotį, Goda tikėjosi, kad susitvarkė patenkinamai. Mažiausiai norėjo girdėti Rasos Lapės būgštavimus bei pretenzijas.
Šiandien nekilo noras imtis naujų darbų, nes rankos virpėjo iš jaudulio. Goda žinojo, kad bet kada gali būti pakviesta į susirinkimą.
- Gal reikėtų paskambinti Aivarui, jis prablaškytų šitą kinkų virpėjimą… - svajingai sumurmėjo sau po nosimi.
Goda įsivaizdavo vakarą su juo… Prisiminė jo velniškai patrauklų kūną, jaudinančias rankas ir burną, jo gebėjimą ją suvirpinti vien žvilgsniu ir privesti prie sprogstančio pasitenkinimo. Nuo užvedančių vaizdinių pajautė tvinkčiojimą papilvėje, kai staiga, jos fantazijas nutraukė į kabinetą galvą įkišęs Liudas:
- Vaidotas informavo, kad marketingo komanda eina į susitikimą už pusvalandžio.
- Ačiū, - padėkojo Goda ir kaip tik tą akimirką pro jos kabinetą, išdidi kaip gulbė, praplaukė Rasa Lapė. Kaip visuomet niekur nesidairanti ir su niekuo nesisveikinanti. Liudas šyptelėjo ir skubiai uždaręs duris nubėgo paskui ją.
Tas nelemtas pusvalandis ėjo labai ilgai ir nuobodžiai. Goda norėjo pristatyti savo produktų krepšelį, atsakyti į vadovams rūpimus klausimus ir greičiau lėkti į Valdovų rūmus. Ji nekantravo, bent jau fiziškai, dingti iš Pagonijos. Vylėsi, kad dar turės porą valandų laisvo laiko ir galės susitikti su Aivaru. Planavo atsidėkoti už jo kantrybę šią savaitę ir vaizduotėje kūrė planą, kaip pasirodys ant jo slenksčio: paklaus ar jis galėtų atsegti jos mėlynąją suknelę, nes netyčia apsitaškė ją kava, paprašys paskolinti marškinėlius, tik kol išdžius išplauta dėmė, bet jis apsimes, kad nieko padoraus jai neturi. Tada ji numos ranka ir tiesiog informuos, kad palauks nuoga… Ir tai abu juos nublokš į lovą bent valandai. Goda užsimerkė mintyse regėdama tą valandą.
Likus kelioms minutėms iki dešimtos valandos, Goda išsitraukė iš kosmetinės veidrodėlį, lengvai perbraukė lūpas blizgiu, pasitaisė plaukus, apžiūrėjo save, kiek įmanoma, tokiam mažam ekrane ir viską susidėjusi, pakilo eiti link susirinkimo vietos. Prie Liudo stalo, kuris radosi šalia salės, jau buvo susirinkę kiti skyriaus darbuotojai. Gustas kažką įnirtingai aptarinėjo su Migle, o Lota nutaisiusi nepatenkintą veidą stovėjo atsirėmusi į Liudo stalo pakylą.
- Ko laukiam? - priėjusi paklausė Goda.
- Rasos, žinoma, - piktai dėbtelėjo Miglė.
Godai ši mergina buvo sunkiai perprantama. Ji neatrodė veltėdė kaip Loreta, bet lygiai kaip ji, dažniausiai buvo susiraukusi ir šnekėdavo piktai. Iš pradžių Goda galvojo, kad Miglė jaučia konkurenciją ir dėl to elgiasi nedraugiškai, tačiau puokštė paaiškino, kad ta mergina su visais tokia nuo įsidarbinimo Pagonijoje. Goda pastebėjo, darbus, kuriuos nusimeta Lota, Rasa dažniausiai paskiria Miglei. Taip nutiko ir per susirinkimą, kuriame atleido Irviną. Direktorė nurodė jai daryti duomenų analizę, kurią iki šiol labai nevykusiai atlikdavo asistentė.
- Visi susirinko? - apmąstymus nutraukė arogantiška Rasos balso intonacija, - puiku.
Teištarusi pirmoji nuėjo prie susirinkimo salės durų, elegantiškai jas atvėrė ir plačiai išsišiepė. Paskui ją šiek tiek atsilikusi įėjo Goda ir staiga sustingo užuodusi iki skausmo pažįstamą kvepalų aromatą.
“Tom Ford Extreme” skaudžiai gėlė šnerves ir ji nesugebėjo pakelti akių. Kažkur tolumoje girdėjo Rasos aukštakulnių kaukšėjimą bei saldžiai perkreiptą balsą kuomet ši ištarė:
- Donatai…
Goda jautėsi lyg stovėdama varpinėje, kai laikrodis išmušė valandą ir galvoje garsiai gaudė: Donatai. Donatai. Donatai.
Žemė slydo iš po kojų ir prieš akis atsivėrė juoda praraja. Godos kvėpavimas pagilėjo ir greičiau tekantis kraujas po visą kūną nešiojo pavojų skelbiančius signalus. Nebegirdėjo ką šneka Rasa, tik pajuto kaip praeidama Lota grubiai stumtelėjo ir skausmas atsitrenkus į durų staktą gražino ją į Pagoniją.
- Traukis iš kelio, kiek gali čia stovėt? - burbtelėjo asistentė.
Susiėmusi už skaudamo žasto, Goda tiesiog stovėjo it prikalta ir nedrąsiai po milimetrą kėlė akis aukštyn. Netikėjo tuo, ką matė priešais save. Akimirką šmėstelėjo, kad sapnų fėja vėl nutarė pajuokauti, tačiau sopanti ranka priminė ją esant realybėje.
Ilgo stalo gale, visas savimi pasitikintis, sėdėjo Donatas. Jo subtilios veido linijos išryškino bruožus, kuriuos Goda sapnavo trejus metus: tiesią nosį, siauras lūpas, o jų kampučiuose besipuikuojančias vos matomos duobutes. Tokioms dramaturgai ir poetai skirdavo svarbią rolę piešiant tobulųjų portretus. Įstabumo taip pat pridėjo išraiškingi antakiai ir po jais spindinčios rudos akys. Tamsūs, neilgi plaukai itin kruopščiai sušukuoti šiek tiek ant šono tarsi užbaigė griežtą veido profilį. Jis dėvėjo baltus marškinius, ryšėjo juodą kaklaraištį pagražintą baltais taškeliais ir buvo apsivilkęs tamsiai pilką dviejų dalių kostiumą, kurio švarko viršutinėje kišenėje puikavosi balta "fantazija". Žvelgiant į šį vyrą atrodė, kad viskas jame yra apgalvota iki menkiausios smulkmenos.
- Gal jau prisėsi? - tyliai sušnypštė Rasa ir akimis parodė laisvą kėdę.
Goda papurtė galvą lyg tikrai vaidentųsi ir kietai nutūpė į parodytą vietą.
Donatas stebėjo kiekvieną jos judesį ir, vos jai prisėdus, pradėjo susirinkimą.
- Sveiki, kolegos, - visus apdovanojo tobula baltų, lygių dantų šypsena išryškinančia duobutes lūpų kampučiuose, - kaip jau žinote, esu naujasis “Hoffman Group” Baltijos šalių vadovas.
Godai jo kalba skambėjo tarsi aidas rūke. Lyg ir suprato kiekvieną žodį, bet jai vis atrodė, kad tuoj nubus iš baisaus sapno. Buku žvilgsniu stebeilijo bandydama surikiuoti užplūdusius jausmus: neviltį, skausmą, pyktį, kančią, ilgesį…
- Rasa jus informavo, kad pageidauju susipažinti su kiekvieno jūsų kuruojamos šalies produktų krepšeliu ir pagrindinių prekinių ženklų marketingo planais. Taigi negaišinkime laiko, - jis žvilgtelėjo į savo kompiuterio ekraną, - Skandinavijos šalys, prašau pradėkite.
Goda mintyse lengviau atsikvėpė ir padėkojo aukštybėms, kad turi šiek tiek laiko susikaupti bei galutinai neapsikvailinti savo pristatyme. Dar neįsivaizdavo kaip suvaldys drebantį balsą ir galės atsakyti į naujojo vado klausimus. Ji buvo priblokšta ir, nei už ką gyvenime, nebesitikėjo pamatyti šio žmogaus taip arti savęs - darbe. Mintyse liepė sau nepamiršti kvėpuoti, skaičiavo lėtai iki dešimties ir taikė kitus savęs raminimo būdus, tačiau kojos nesiliovė drebėti, delnai drėko ir atrodė, kad per nugarą laksto elektros srovė.
Šunsnuki tu sumautas, kurių galų čia atsibeldei? Ko-tau-reikia?
Kolega pabaigė savo pristatymą ir sekanti šnekėjo Miglė apie Prancūzijos, Vokietijos ir Turkijos tiekėjus. Goda gavo dar kelias minutes.
Goda, tvardykis ir susiimk. Negali išsiduoti ir sužlugdyti visko, jau nuėjai didelį kelią. - Kartojo sau mintyse lyg kokią mantrą.
- Italija. Goda Salaitė? - atrodė, su pasimėgavimu kiekvieną raidę ištarė Donatas ir įsistebeilijo jos pusėn.
- Taip, - sutrikusi, per prievartą šyptelėjo Goda. Visa esybe stengėsi nežiūrėti į jį ir tęsė: - Pristatysiu… Pagrindinį Italijos tiekėją… Ir planus, - ekrane pasirodžius jos pristatymo skaidrėms nerišliai, virpančiu balsu pradėjo šnekėti Goda.
Ji sugebėjo išlementi vos pusę pasiruoštos kalbos. Sausai perskaitė duomenis ir meldė kuo greičiau iš čia dingti. Vyro, sėdinčio stalo gale, akys lyg lazeris skrodė kiaurai ir jos kūnas išdavikiškai virpėjo. Šaltas prakaitas srovele bėgo per nugarą, o gerklę trūkčiojo mėšlungis, versdamas kalbant užsikirsti.
Baigusi, labiausiai nevykusį pristatymą, Goda baimingai pažvelgė į salę: Rasa išlaikė šaltą veidą, tačiau akyse žybsėjo įtūžis, Lotos veidas perkreiptas ironiškos šypsenos, Miglė sėdėjo abejinga mina, Gustas spitrijo į kolegę su gailesčiu, o generalinis direktorius kažką maigė savo telefone. Vienintelis, kuris suprato kas čia vyksta ir kodėl - Donatas.
- Kaip manai, panele Salaite, ką galėtume padaryti norėdami pakelti pardavimus? - kuo ramiausiai paklausė jis nenuleisdamas akių.
Goda vėl sutriko nuo jo žvilgsnio ir klausimo.
- Galbūt galėtume pasireklamuoti spaudoje, - nerišliai numykė, nes iš galvos iškrito visi jos pasiruošti tikslai.
- Manai, kad reklaminė kampanija laikraščiuose padėtų pardavimams? - ironiškai paklausė Donatas ir sukėlė pašaipų Rasos vyptelėjimą.
Smaginiesi, niekše?
- Tiksliniuose leidiniuose padėtų, - atkirto ji sunėrusi rankas ant krūtinės ir užėmusi varganą gynybinę poziciją.
- Supratau. Tęsk, - nurodė Donatas.
Goda visomis išgalėmis bandė prisiminti, ką dar buvo sugalvojusi, bet nepavyko. Atsiprašiusi, peržvelgė savo užrašus ir sulaukė pasibaisėjimo kupino žvilgsnio iš Rasos, bei niekinančio Lotos prunkštelėjimo. O jis vis dar ramiai ją stebėjo.
- Ši mergina - mūsų naujokė, - lyg sukdama savo uodegą nuo pavaldinės fiasko, paaiškino Rasa.
Donatas nieko neatsakė.
- Aš dar pagalvojau, galėtume motyvuoti vadybininkus… Na, kad prekybos taškuose iškovotų geresnes vietas… Lentynose, - suvapėjo Goda.
Maldauju, jau gana mane smulkinti, ne-be-iš-tver-siu…
- Gal ir įdomi mintis, - įsiterpė iki šiol tylėjęs generalinis direktorius.
- Panele Salaite, ar dar turite kokių pasiūlymų? - paklausė Donatas ir atsilošęs savo kėdėje priglaudė prie lūpų pirštų galus.
Goda tetroško, kad viskas greičiau baigtųsi, tad trumpai atsakė, kad kol kas nebeturi ir Donatas linktelėdamas parodė, kad jau gali prisėsti. Atsidūrusi ant savo kėdės, prisidengė delnais iš gėdos degančius skruostus. Ausys išjungė savo darbą, mintyse virė chaosas, o prieš akis viskas plaukė sulėtintai. Karts nuo karto, išgirdusi jo balsą, suklusdavo, o po to vėl suglebdavo kėdėje. Kaip ir kiekviena palikta moteris, ji tikėjosi, kad sutikus savo buvusįjį atrodys labai gražiai, kalbės protingai ir elgsis kaip dama… Deja, viskas vėl išėjo priešingai: negana to, kad buvo užklupta nepasiruošusi, bet dar apsikvailino prieš vadovus ir kolegas.
Pasibaigus susirinkimui, Goda pirmoji nė neatsigręždama išskriejo iš salės. Užbėgusi į kabinetą, čiupo rankinę, ir pasileido link išėjimo. Pakeliui ją dar bandė sustabdyti Austėja, bet, netarusi nė žodžio, išskuodė lauk. Nusileido liftu į požeminę aikštelę, atsisėdo į savo automobilį ir leido kūnui atsipalaiduoti: iškart pradėjo drebėti rankos, kojos nutirpo, šleikštulys jau lipo per gerklę, o ašaros užtemdė akis…