36 skyrius
Goda “Londono Dienoje” įsidarbino prieš keletą mėnesių, baigiantis vasarai. Pirmą kartą savo karjeroje buvo atsakinga už rinkodarą ir darbą gavo sėkmingo atsitiktinumo dėka. Vieno seminaro metu, kai dalyviai buvo suskirstyti į grupes ir gavo užduotį pristatyti žurnalą, skirtą paaugliams, Goda su savo komanda sugalvojo idėją, kad reikėtų surengti atranką, kurios metu su žurnalo atstovais būtų renkami modeliai nuo dvylikos iki aštuoniolikos metų amžiaus grupėje ir jais puošti žurnalo viršelį bei puslapius. Kadangi pagrindinė mintis buvo Godos, tai ji su dideliu entuziazmu pristatė idėją ir gavo pagyrų. Pasibaigus seminarui prie jos priėjo “Londono dienos” direktorius Baris Nešas ir pasiūlė sudalyvauti jų laikraščio atrankoje į marketingo skyrių ir ją praėjo sėkmingai.
Nors dirbo jau visą metų ketvirtį, bet mažai ką pažinojo. Iš savo kabineto išlįsdavo tik pasidaryti kavos, įsipilti vandens ir sudalyvauti surinkime, kurių čia ne žurnalistams buvo vos keletas. Į darbą visuomet ateidavo prieš aštuntą, o išeidavo po septynių. Kolegos iš pradžių dar kviesdavo papietauti, nueiti išgerti ar dar kur nors, bet ji it ožka spyrėsi savo: draugystėms darbe - ne vieta. Vis pasvarstydavo, kodėl žmonėms taip svarbu užmegzti artimus santykius darbe? Juk taip nukenčia darbo našumas, mažėja noras susikoncentruoti į užduotis, per daug laiko iššvaistoma plepalams, be to, kai kolegos žino apie asmeninį gyvenimą, tampi pažeidžiamas. Nors dėl savo apsisprendimo ir atrodydavo keistuolė, tačiau įvertinus šias grėsmes, laikydavosi saugaus atstumo.
Paskutinį kartą artimą draugę Goda turėjo mokykloje. Kambariokę Vokietijos internate. Kai Godos tėvas ilgaisiais savaitgaliais ar per atostogas nepasiimdavo į Londoną, ji visuomet buvo laukiama kambariokės šeimos, kurie buvo Lietuvos išeiviai, namuose. Nė akimirkai ten nesijautė svetima, todėl tėvo nebuvimas, kai jo reikėdavo, ne taip skaudino. Dažną savaitgalį juodvi tiesiog likdavo internate ir sprukdavo su kitais klasiokais kur nors pasilinksminti. Goda nepasižymėjo kaip didelė vakarėlių mėgėja ir mieliau rinkdavosi skaityti knygas ar iš anksto parašyti kokį referatą, bet kambariokė buvo patrakusi - naudodavosi proga pašėlt visuomet tempdamasi Godą kartu. Nepaisant skirtingo požiūrio į laisvą laiką, jos puikiai sutarė. Patikėdavo viena kitai paslaptis, kartu svajodavo, įsivaizduodavo savo tobulus vaikinus ir dalindavosi naiviomis mintimis apie ateitį. Po kambariokės perdozavimo, Goda smarkiai apribojo bendravimą, vengė prisileisti kitus žmones. Įstojusi į koledžą ir apsigyvenusi Londone net nesistengė su kuo nors susipažinti. Ji tvarkingai laikėsi savo susikurto ateities plano, kuriame draugams vietos nebuvo.
Tėvas ją tampydavosi po nuobodžias vakarienes, tikėdamasis, kad jo vienintelė dukra susiras draugę, bet nei viena tėvo brukamų merginų Godos neprivertė keisti savo nusistatymo. Tiesa, kartais būdavo pakviesta į popiečio arbatėles, labdaros vakarienes ar klubus, tačiau nuėjusi ramstydavo sienas ir tiek.
Vieno labdaringo renginio metu, tėvas supažindino Godą su draugo teisėjo sūnumi, išvaizdžiu, protingu ir gerą ateitį turinčiu vaikinu, kuris iškart ėmėsi ją merginti. Goda taipogi juo susižavėjo. Nusprendė pabandyti prisileisti arčiau, tad jiedu pradėjo susitikinėti. Draugavo kiek ilgiau nei metus, kol jis sutiko kažkokį titulą turinčią mergelę, venomis tekančiu aristokratišku krauju, ir sviedė Godą per bortą, atgal į prūdą pilną vienišų žmonių.
Vėliau, antros pakopos studijų metais, kuopelė grupiokų tapo saugiai artimais bičiuliais, su kuriais buvo malonu ne tik mokytis bibliotekoje, bet ir leisti laisvalaikį: rengti piknikus Karalienės parke, kartais nusirauti po barus arba tiesiog lengvai paplepėti kavinukėse susitikus prieš paskaitas. Su jais dar ir dabar palaiko šiokius tokius ryšius, susitinka kartą per mėnesį. Kartais rečiau, tačiau vandeniu neperliejamais draugais, kaip buvo su kambarioke, netapo.
Kita vertus, bičiulystėms ne tik trūko noro, bet ir laiko. Po mokslų baigimo, įsidarbinusi Doroti Spencer agentūroje, Goda taip susižavėjo darbu, kad net savaitgaliais skirdavo tam didžiausią savo laiko dalį: lankydavo kokius nors seminarus ar kursus, tobulindavosi ir kitose srityse, kurias rekomenduodavo viršininkė.
Visgi vienas kolega “Londono dienoje” pelnė jos palankumą. Ričardas Nortonas. Vyresnysis laikraščio redaktorius buvo neįkyrus savo kvietimais. Mandagiai sveikindavosi vos pamatęs ir pakalbindavo apie darbus, pasidomėdavo apie ją pačią, bet niekuomet neperžengdavo trapios ribos, kaip daugumą kitų kolegų.
Pastarosiomis savaitėmis ji pastebėjo, kad pas poną Nortoną, kaip jį vadindavo kolegos, vis apsilanko iki šiol ofise nematytas vyras. Jo išdidi eisena ir arogantiška laikysena atkreipė visų damų dėmesį, tad net iki Godos buvo atslinkęs apkalbų šleifas: kontoroje kelius pramynė pono Nortono geras draugas. Vieni šnabždėjosi, jog jis konsultuoja kažkokiais klausimais, kiti - esą jis perka laikraštį, treti postringavo, atseit, ateina patuštinti taurios pono Nortono gėrimų spintelės. Nė vienai gudruolei nepavyko iššniukštinėti tikrosios naujo veido vizitų priežasties, ir tai buvo gana keista, juk ofisas knibždėte knibždėjo profesionalių žurnalistų. Bet Godai tas beveik nerūpėjo. Vos moteriškės puldavo ką nors aptarinėti, ji pasiimdavo ko atėjusi ir pasišalindavo. Tik maža jos dalelytė norėjo domėtis, kokie reikalai sukasi antikvariatą primenančiame Ričardo kabinete. Gal dėl to, kad tas vyras pasirodė keistas: niekuomet nesidairydavo, žiūrėdavo tik į pašnekovą, nekeisdavo veido išraiškų, atrodė kaip silikoninis, kuriam nevalia šypsotis, nes iškris implantai. Jo egocentriška povyza kaskart vertė nusipurtyti, bet dėl logiškai nepaaiškinamų priežasčių, Godai jis patiko.
Vos prasidėjus šurmuliavimui, kaip ir kaskart, ji su puodeliu kavos spruko iš poilsio zonos ir užtrenkusi paskui save duris, netoliese išvydo poną Nortoną su garsiuoju svečiu.
Ji užvertė akis, supratusi, kad visas šaršalas tarp kolegų būtent dėl to, ir kaip tik tą akimirką atsisukęs, Ričardas pamojo pirštu:
- Goda, prieik prašau, - išbėrė žodžius padailintus britišku akcentu, - noriu tave pristatyti savo geram bičiuliui. Donatui.
Goda sustingo. Pasimetė. Nesitikėjo, kad tas vyriškis yra jos tautietis - lietuvis. Ir nors Londone gyveno daug lietuvaičių, bet Kanari Varfo dangoraižiuose teko sutikti vos keletą. Ji nieku gyvu nebūtų patikėjusi, kad lietuvis gali būti toks rafinuotai pasipūtęs. Blogiausia, kad jam tiko toks pavaizdas.
- Malonu su jumis susipažinti, panele Goda, - vyriškai sodriu balsu lietuviškai ištarė Donatas ir ištiesė ranką pasisveikinimui. - Nesitikėjau čia prabilti gimtąja kalba, - vos šyptelėjo jis.
- Man taip pat labai malonu, - atsakė ji ir įdėjo plaštaką į jo delną.
Iš arogantiško atstūmėlio jis per akimirką virto tokiu dideliu, tvirtu, elegantišku, tik šiek tiek pasipūtusiu, o jo akys… Kažkas virptelėjo lūpose…
Godai ėmė suktis galva.
- …pas mus atsakinga už marketinginę leidinio strategiją. Žinojau, kad jūs abu kilę iš tos pačios šalies, tad labai nekantravau supažindinti, mielas drauge, - nesustodamas pylė žodžius beveik nuoga galva, šviesaus gymio vyrukas ir linksmai šypsojosi. Jei vietoj jo čia stovėtų koks nors Merlinas, tikrai būtų išvydęs kaip dvi stiprios energetikos srovės pakibusios ore ėmė kibirkščiuoti.
- Dėkui, Ričardai, - lėtai pasakė Donatas vis dar neatitraukdamas įdėmaus žvilgsnio nuo Godos ir nepaleisdamas jos rankos.
Ji suvirpino suspaustus pirštus ir jis susizgribęs, kad per ilgai tęsiasi oficialus gestas, atsitraukė.
- Atleiskite, turiu jau eiti, - linktelėjo Ričardui ir atsisuko į ją: - Panele Goda, tikiuosi dar pasimatysime.
- Man taip pat labai malonu, - pakartojo ji išsiblaškiusiu tonu ir lydėjo jį akimis nueinantį prie lifto.
Jo rudos, spragsinčiomis žiežirbomis, akys atėmė Godai amą. Nors jis nebuvo pats gražiausiais kada nors sutiktas vyras, bet jo elegancija, balso tonas, akių gilumas - akimirksniu užkerėjo. Vos įžiūrima, tik sekundę nutaisyta intymi šypsenėlė suteikė jam tokio paslaptingo žavesio, kad akimirką Goda net pagalvojo, jog akimis su ja flirtavo.
- Goda? Ei, Goda, - bandė atkreipti jos dėmesį ponas Nortonas, spragtelėdamas pirštais šalia jos.
- A taip, atleiskite, - supurtė galvą atsitokėdama, - ką sakėte?
- Atrodai išbalusi. Kas čia jum abiem atsitiko? Jūs gal pažįstami ar ką?
- Nepažįstami, - sugrįžo į save Goda, - tiesiog nesitikėjau čia susitikti… Lietuvio.
- O jis puikus vyrukas, žinok, tikras džentelmenas, gerai išauklėtas, turintis aukštą statusą ir…
- Pone Nortonai, liaukitės, - ji numojo ranka ir suklapsėjo tankiomis blakstienomis, - čia juk ofisas, o ne diskoteka, - nusijuokė Goda, stengdamasi paslėpti savo sutrikimą.
- Na žiūrėk, brangioji, aš tik sakau, kad turite daug bendro, - patraukė pečiais Ričardas Nortonas ir nuėjo į savo devynioliktąjį amžių primenantį kabinetą.
Sekančias dienas praeidama pro pono Nortono kabinetą, prisimindavo Donatą: jo ugningas rudas akis, griežtus, bet savotiškai mielus veido bruožus. Atmintyje vis pasirodydavo ypatinga vos įžiūrima šypsenėlė, kurios būtų net nepastebėjus jei nebūtų įkypai vėpsojusi. Ji vis pagalvodavo, kad reikėtų rasti priežastį užeiti pas Ričardą, arba galėtų vėl atsitiktinai susitikti su jais kažkur ofise… Deja, bet nei tą savaitę, nei kitą jis nepasirodė arba bent jau Goda nepastebėjo. O kadangi prabėgo jau dvi savaitės nuo jų netyčinio susitikimo užpustydamos Donato pėdas šiame biure, tai ir moteriškės virtuvėlėje apie jį nebesišnibždėjo.
Susitelkusi į savaitinės ataskaitos Bariui Nešui gamybą, ketvirtadienio vakarą, ji visiškai pasiklydo laike. Netikėtai į tikrovę sugrąžino garsiai vibruojantis telefonas.
Tėtis
2012.11.22 Ketv. 19.21
?
Goda šoktelėjo nuo kėdės ir, čiupusi telefoną, jame pamatė kelis praleistus tėvo skambučius. Žinojo, kaip jis netoleruoja trumpųjų žinučių, taigi mikliai paspaudė skambinimo mygtuką ir po pirmojo signalo išgirdo rūstų tėvo balsą:
- Goda.
- Atleisk man, tėti, užsimiršau darbe, nesuprantu kodėl išjungtas garsas.
- Svarbu žinučių garsas įjungtas, - ironiškai dėbtelėjo jis.
- Matyt, netyčia išsijungė, nežinau kaip, negaliu paaiškinti, - Goda jautėsi lyg maža mergaitė laiku negrįžus namo. Norint kažkuo įtikint savo tėvą, ji turėdavo verstis per galvą ir nertis iš kailio tuo pačiu metu.
- Aš laukiu tavęs.
- Tėti, čia juk Londonas. Neperskrisiu viso miesto per penkiolika minučių. Gal atidedam vakarienę kitai dienai? - beviltiškai maldavo ji.
- Aš tave ne taip auklėjau, Goda, - rūstus tėvo balsas nei kiek neminkštėjo, - laukiu tavęs.
Padėjo ragelį.
- Po velnių! - garsiai nusikeikė Goda ir sviedė telefoną į savo rankinę, - po velnių! Po velnių! - keikėsi išjungdama kabinete šviesą ir skuosdama koridoriumi.
- Jautiesi drąsiai, kai tavęs čia niekas nesupranta? - atskriejo lietuviškas klausimas.
Goda akimirksniu sustojo, išsitiesė kaip styga ir pakėlusi galvą pamatė prie pono Nortono kabineto stovintį nustebusį Donatą. Kitomis aplinkybėmis būtų apsidžiaugusi, kad pagaliau buvo vėl jo užkalbinta, bet dabar nerimas ir desperatiškas skubėjimas ėmė viršų.
- Atsiprašau, išsprūdo… Nederami žodžiai.
Donatas atrodė dar keisčiau nei anuos kartus, kai teko jį matyti. Atsipalaidavęs.
Balti marškiniai su prasegta apykakle teikė laisvumo, o pilkas kostiumas neleido nutolti nuo manieringo įvaizdžio. Vienoje rankoje laikė kompiuterio dėklą, o kitą buvo įsikišęs į kelnių kišenę. Tamsūs, trumpai kirpti ir šiek tiek į šoną pašukuoti plaukai pridėjo jam lašą valiūkiško žavesio, o rudos akys vėl kibirkščiavo. Ironiškai sučiauptos lūpos ir kilstelėtas vienas antakis demonstravo jo nuostabą išvydus tokią įširdusią merginą.
- Kas taip suerzino?
- Pamesta laiko nuovoka, - teištarė Goda ir vėl ruošėsi skuosti, - atleiskite, aš labai, labai vėluoju.
- Su Ričardu atsisveikinau, taigi jau keliavau į automobilį. Gal pavėžėti? - džentelmeniškai linktelėjo galvą.
- Ačiū už pasiūlymą, tačiau nenoriu Jūsų trukdyti. Tikrai turiu bėgti. Gero vakaro, - paskubomis išbėrė Goda ir bėgte patraukė prie lifto.
Pribėgusi nervingai spaudinėjo iškvietimo mygtuką, bet atrodė, kad liftas tyčiojasi iš jos ir neskuba atvykti.
- Jeigu nesikreipsi į mane daugiskaita, tai užtikrinu, kad nesutrukdysi.
Donatas palengva artėjo link jos ir, vos jam priėjus, liftas atvažiavo. Jis praleido Godą pirmą ir užėjo į kabiną paskui ją.
- O gal bijai su manim sėsti į automobilį?
Godai pasirodė, kad šis sakinys nuskambėjo kažkaip… Intriguojančiai. Jai vėl šmėstelėjo, kad Donatas flirtuoja. Ar tokie manieringi vyrai moka flirtuoti?
- Nebijau, juk ne prie Kauno marių važiuojam.
Donatas nusikvatojo.
- Tai kur vėluoji? Į pasimatymą?
- Į vakarienę, - trumpai atsakė ji ir hipnotizavo liftą, kad greičiau leistųsi žemyn.
Pasiekus pritemdytą, požeminį garažą, visai šalia jau stovėjo užvestas automobilis su vairuotoju. Donatas pats atidarė dureles merginai. Įsėdus, Goda padiktavo vairuotojui tėvo adresą ir ramiau atsikvėpė automobiliui ėmus nardyti Londono gatvėmis Kensingtono rajono link.
Donatas dalį kelio kalbėjo telefonu kažką apie milžiniškus gėrimų kiekius ir jų platinimą Europoje, Goda buvo pernelyg gerai išauklėta, kad sektų svetimą pokalbį, bet visgi iš keleto netyčia nugirstų sakinių netikėtai surezgė klausimą:
- Ruošiesi vakarėliui?
Donatas nusijuokė:
- Čia jau būtų grandiozinis festivalis su nemokamais gėrimais.
- Kai vyks pranešk - mielai sudalyvausiu. Ir ačiū, kad pasisiūlėt… Pasisiūlei pagelbėti.
- Gražiai moteriai visuomet malonu asistuoti.
Klastinga šypsenėlė vėl pasirodė jo veide.
- Donatai, ar tu flirtuoji su manim? - tiesiai šviesiai leptelėjo Goda ir mintyse pasigailėjo tokio savo tiesmukiškumo:
Kas man darosi?
- Tai priklauso nuo to ar į pasimatymą tave vežu.
- Į šeimos vakarienę, - kuo ramiausiai atsakė stengdamasi vėl ko nors nežioptelėti.
- Tokį vėlyvą vakarą? - atrodo, jis nepatikėjo.
- Juk minėjau, kad siaubingai vėluoju. Užsidirbau su ataskaita.
- Man patinka veiklios moterys.
Ir vėl ta keista, vos įžiūrima mimika jo veide.
- Tai flirtuoji, kaip matau.
Jis plačiai nusišypsojo ir tuo pačiu metu vėl suskambo jo mobilusis. Goda stebėjo, kaip jo veidas surimtėjo atsiliepus į skambutį. Jis kalbėjo griežtai ir trumpais sakiniais, jo kaktoje išryškėjo kelios raukšlelės, rudos akys tapo skvarbios, lūpos kietai sučiauptos. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jis suirzęs, bet Goda įžvelgė ramybę, susikaupimą ir dalykiškumą. Ji įsispoksojo į jo tiesią nosį, kurios šnervės kartkartėmis suvirpėdavo. Nuo tokio vaizdo prabudo snaudžiantys moteriški instinktai. Donatas pakėlė akis ir ūmai nusukusi žvilgsnį susinepatogino tyrinėdama šį vyrą. Jis vangiai šyptelėjo ir iš savo krepšio išsitraukęs nešiojamąjį kompiuterį, įniko telefonu aptarinėti sutartį.
Goda nukreipė savo dėmesį į rankinę, pasiėmė mobilųjį, norėdama įsitikint, kad garsas įjungtas ir nebepraleido tėvo skambučių. Skambučių nebuvo. Ji ramiai pažvelgė pro automobilio langą, kuris tuo metu suko iš Rytų Smitfildo kelio. Goda mintinai žinojo kelią nuo ofiso iki tėvo namų, nes kiekvieną ketvirtadienį, šeštą valandą vakaro, prie jos darbo atvykdavo tėvo siųstas automobilis ir veždavo į sutartinę šeimos vakarienę. Dažniausiai pasisėdėjimas vykdavo tik dviese, o kartais prisijungdavo tėvo draugė.
Pervažiavus nemažą atkarpą Viktorijos krantine ir pravažiavus krantinės sodus, automobilis pasiekė Trafalgaro aikštę prie kurios eismas buvo lyg paralyžiuotas. Laimei, vairuotojas įgudęs ir šiek tiek pasukčiavęs greitai išsprūdo iš to mašinų jovalo.
- Atleisk, Goda, - padėjęs ragelį apgailestavo Donatas, - darbo reikalai.
- Suprantu, jie juk nepasirenka laiko, - nusišypsojo ji.
- Gal galėčiau, po šeimyninės vakarienės, pakviesti tave taurei vyno?
Goda sutriko. Nors neperseniausiai apsimėtė koketiškom frazėm, bet mažų mažiausiai tikėjosi, kad jis ims ir pakvies pratęsti šį mandagų pavėžėjimą. Ji klapsėjo blakstienomis ir kol ieškojo tinkamo atsakymo vėl suskambo Donato mobilusis. Pažiūrėjęs į telefono ekraną akimis atsiprašė ir ji suprato, kad skambutis privalo būti priimtas. Pažvelgus pro langą, Goda pamatė, kad jie jau netrukus pasieks Pietų Kensingtono rajoną. Dar po keleto minučių automobilis pasuko į pusmėnulio formos gatvę ir Godai net delnai pradėjo prakaituoti pagalvojus kokie tėvo pamokslai jos laukia dėl vėlavimo ir nepagarbos…
Netrukus jie privažiavo įspūdingą rudų plytų, dviejų aukštų namą, dideliais baltai rėmintais langais. Abipus laiptų puikavosi išpuoselėtos tujos ir aukštos kolonos, o patys laiptai vedė tiesiai prie grėsmingu juodų durų prie kurių Godai dažnai susukdavo vidurius.
Donatas vis dar šnekėjo telefonu, bet pamatęs, kad jie jau sustojo, nutaisė apgailestaujančią veido išraišką. Goda be garso lūpomis pasakė “ačiū. Viso” ir išlipo iš automobilio.
***
Po penkiolikos minučių Donatas nuspaudė pokalbio pabaigos mygtuką norėdamas sviesti telefoną kuo toliau nuo savęs. Sugniaužė jį delne ir įtūžęs trinktelėjo į juoda oda aptrauktą automobilio sėdynę. Riebiai nusikeikė dėl nepatogiai susiklosčiusios situacijos. Visą prakeiktą savaitę derėjosi su sumautais italais, bandydamas iškovoti palankias sandorio sąlygas ir būtinai šįvakar jiems prispyrė analizuoti kiekvieną sutarties punktą. Pokalbio svarbumas vedinas pernelyg stipraus pareigos jausmo neleido jam neatsiliepti į skambutį arba perkelti rytojui.
Donatas manė, kad atsiradus tinkamai antrajai pusei, sugebės nugalėti norą būti lyderiu versle, tačiau net šįvakar, sėdint įdomiai moteriai šalia, negalėjo skirti jai dėmesio. Suprato tai - jo kaltė, jog nei viena moteris neužsibūna. Tokia, kuriai neįdomus socialinis statusas ir piniginės storis, tikrai nepakęstų viršvalandžių, komandiruočių, nesibaigiančių telefono skambučių ir vyro grįžimo namo tik pernakvoti. Jis buvo nepermaldaujamai įsitikinęs, kad jei ir pakęstų, tai būtų tik akių dūmimas. Atsidusęs, pažvelgė į vietą šalia jo, kur prieš keliolika minučių sėdėjo Goda. Kuo ji kitokia? Kodėl jį suintrigavo?
Kai Ričardas užsiminė, esą jų redakcijoj dirba lietuvė, Donatas pareiškė, kad jo nedomina tokios pažintys. Kiek sutikdavo lietuvaičių Londone, tai visos prikibdavo kaip musės prie didkepsnio. Joms jis buvo tarsi bilietas iš vištų fabriko arba kambarių tvarkymo. Pristodavo prie jo apsimetusios, kad jie turi daug bendro, visgi kilę iš ten pat, ir suokdavo klapsėdamos priklijuotom blakstienom kaip viską metė gimtinėje, norėdamos sau įrodyti, jog gali prasimušti tokiam kosmopolitiniam didmiestyje kaip Londonas. Nesivaržė būti grubus su prikibėlėm ir atstumdavo visas iki vienos. Lietuvą palikusių artimų bičiulių Donatas neturėjo. Iš matymo golfo klube žinojo gerbiamą advokatą, bet įsitikinęs, kad juos sieja tik tautybė niekuomet nepriėjo susipažinti. Taip pat pažinojo keletą programuotojų, bankininkų, architektų, per labdaringą renginį buvo susipažinęs su didžėjumi, bet visi jie, kaip ir jis, netroško bičiuliautis vien dėl bendro vardiklio. Kiekvienas jų kūrė savo nuosavą gyvenimą čia ir savaip siekė išsvajotos Džomolungmos.
Prieš kelias savaites, kai Ričardas padėjo jam išspręsti keletą su darbu susijusių klausimų, atsisveikinant netoliese išvydo, lyg susikuklinusią, merginą, kuri, jeigu jam nepasivaideno, juos pamačius užvertė akis į lubas. Kuklumas ir akiplėšiškumas niekaip nederėjo tarpusavyje. Kažkodėl Donatui iškart sukirbėjo mintis, kad čia toji mergina, su kuria Ričardas taip stengėsi supažindinti. Kuomet draugas pakvietė ją prieiti, stovėdamas pilkame, laikraščio pirmaisiais puslapiais nukabinėtame koridoriuje, Donatas pirmiausiai įvertino fizinį jos patrauklumą. Nei žema, nei per aukšta - maždaug metro šešiasdešimt septynių centimetrų ūgio, kojos nors nelabai ilgos, bet užtat labai dailios, apautos aukštakulniais patraukliai siūbavo moteriškus klubus. Paaukštintas sijono liemuo aptraukė plokščią pilvą ir paryškino nedidukę krūtinę bei ilgą kaklą. Nenorėdamas užsižiopsot į jos kūno linkius, Donatas nežymiai kilstelėjo galvą. Tvarkingi, tiesūs, pečius dengiantys rudi plaukai, kuriuos eidama tuos kelis metrus, ji du kartus užsikišo už ausies. Jaudinosi.
Mėlynai pilkos, migdolų formos akys išdavė sutrikimą sumišusį su… skenavimu. Jos tiesi, vos riesta nosis ir viliokiškos lūpos… Donatas viduje suurzgė žiūrėdamas į jos burną: viršutinė lūpa mažumėlę praverta, o apatinė putliai paburkusi. Atrodė, kad ji ką tik buvo prikasta dantimis ir šis numanomas gestas privertė kvėpavimą patankėti.
Goda.
Ričardas pristatė ją vardu Goda. Vardas, Donatui pasirodė, tvirtas ir skleidžiantis kažkokias aistros bangas. Jis nieko negirdėjo, ką šalia stovintis bičiulis postringauja. Tik stebėjo jos nevalingą mirktelėjimą, lūpos virptelėjimą ir laikė Godos trapią plaštaką bijodamas per stipriai suspausti. Pajutęs, kad mažutė ranka, jo dideliame delne suspurdėjo, kaip mat atleido. Ūmai suvokė, kad tuoj nebesulaikys susižavėjimo šypsenos, kuri sugriautų jo sukurtą rimtą apvaizdą. Mandagiai atsisveikino su draugu bei naująja intriguojančia pažįstama ir nuskubėjo lifto link.
Dvi savaites Goda nekrito jam iš galvos. Sužadinta aistra ir simpatija moteriai, vis skatino prisiminti jos prikastą apatinę lūpą, pasvarstyti kaip norėtų išlukštenti ją iš tų ofisinių drabužių ir pamatyti jos migdolines akis tampančias geidulingomis. Nors jis buvo pragmatiškas žmogus ir vienu skambučiu nedelsdamas galėjo pakviesti ją kavos arba vakarienės, tačiau kažkokios vidinės jėgos neleido to padaryti. Knibždėjo nuojauta, kad ji atsisakys. O jei Goda jį pavarytų? Principai neleistų dar kartą jai skambinti. Sumauti principai. Per juos darbe pasiekė daug, bet tik darbe…
Šįvakar suplanuotas vizitas pas Ričardą davė neblogų vaisių. Pavyko sutikti JĄ. Ramiu, tačiau atkakliu tonu, įtikino Godą važiuoti jo automobiliu. Regis, jai net palengvėjo, nors matėsi, kad to nepripažins. Užsispyrusi. Jam patiko.
Leidžiantis liftu, kai Goda stovėjo vos per keliasdešimt centimetrų, Donatas paslapčiomis svilino ją žvilgsniu, troško švelniai perbraukti ranka jai per plaukus, suleisti į juos pirštus. Ji atrodė tokia trapi, pažeidžiama, bet tuo pačiu įdūkus ir velniškai nekantri.
Vis dar sėdėdamas automobilyje vėl tūžmingai suspaudė rankoje telefoną. Sumauti italai nedavė ramybės ir atėmė galimybę labiau ją pažinti.
Ką gi, dabar jau reikia naujos strategijos kaip dar pabendrauti su panele Goda.