43 skyrius

Po pokalbio su Donatu, kuris pakrypo netikėta linkme, Goda grįžusi į savo darbo vietą, mintyse dėliojo galimus scenarijus. Kilusi intriga vėl pamažu įtraukė į darbo reikalaus. Nuo pradžių įtarė, kad kažkas keisto vyksta įmonės viduje, bandė ieškoti ir aiškintis kas būtent, bet Rasa, su Danieliumi priešakyje, ją vis gesino. Dabar aišku kodėl.

Jūs tikriausiai nesitikėjote, kad atvažiuos vadovas su jūsų padirbtomis ataskaitomis ir susėdęs su kiekvienu darbuotoju aptarinės rezultatus. Ir lyg tyčia pataikys ant atsiųstos šnipės. 

Jos lūpose virptelėjo sarkastiška šypsenėlė.

Po pietų su Aivaru, Goda skuodė koridorium link įmonės virtuvėlės ketindama įsilieti vandens ir, vos pravėrusi duris, stabtelėjo ten išvydusi Donatą. Nespėjo nė pagalvoti apie apsisukimą, kai atskriejo klausimas:

- Gal žinai kaip veikia šitas niekingas daiktas?

- Geriau pasinaudok liftu ir pasiimk kavos Coffee Inne. Ten bent jau skanu.

- Laiko gaišimas, - jis ir toliau spoksojo į nepaklūstantį kavos aparatą.

- O Liudo nėra? Jis - meistras šiais klausimais, - imdama iš spintelės stiklinę, ji žvilgtelėjo į Donato pusę ir pagalvojo, kad jis dažniau galėtų atrodyti toks žemiškas kaip dabar - savarankiškai bandantis pasidaryti kavos.

Goda iš čiaupo įsipylė vandens ir apsisukusi kaktomuša susidūrė su rudaakiu.

- Ką darai? - piktai iškošė pro sukąstus dantis.

- Goda. - Teištarė Donatas ir grėsmingai prisiartino prie jos veido.

- Liaukis, - bandė suktis iš nepatogios padėties.

- Tu liaukis. Bėgti.

- Aš nebėgu.

- Bėgi, - tėškė nepaneigiamą faktą.

- Donatai, nepainioju darbinių ir asmeninių interesų.

- Dabar dar ir meluoji.

- Prašau pasitrauk, gali kas nors užeiti, - maldaujamai ištarė ir Donatas paėjo žingsnį į šoną. 

Goda praslydo lyg pro mūro sieną, ir greitu žingsniu pasiekė duris. Staigiai nėrė pro jas ir atsitrenkė į koridoriumi lekiantį Danielių.

- Opapa, - keistai nudžiugo šis, - pati lipi ant manęs? 

- Danieliau…

- Vaidini nekaltą mergelę, o elgiesi kaip tikra kalė, - išspjovė žodžius su pasibjaurėjimu.

- Bičkau! - suriaumojo Donatas pasirodydamas Godai už nugaros, - ką, po velnių, sau leidi?!

Danielius akimirksniu virto avinėliu: pečiai susmuko, akys išsipūtė, kaktą išmušė prakaito lašeliai, o žodžiai, atrodė, užstrigo gerklėje.

- Eee… E…Eee… - mekeno akivaizdžiai nerasdamas pasiteisinimo.

- Klausiu - ką - sau - leidi? - pabrėždamas kiekvieną žodį grėsmingai pakartojo Donatas. 

Goda viduje šokdama pasitenkinimo šokį, stovėjo šalia ir stebėjo netyčia kilusią sceną. 

Geriau net suplanuoti negalėjau.

- Aš tiesiog pajuokavau, nieko rimto ar verto dėmesio, - sukosi iš keblios padėties Bičkus, - dar neturėjom progos susipažinti, vade. Esu finansų skyriaus vadovas Danielius, - pabrukęs uodegą prisistatė ir ištiesė ranką.

Donatas be jokių emocijų veide pažiūrėjo į jo ranką ir praėjo lyg pro tuščią vietą. Stabtelėjęs prie posėdžių salės durų, akimis nurodė Godai eiti į kabinetą.

Užsidariusi savo darbo vietoje, Goda stebėjo kaip besipurkštaudamas Danielius staigiu žingsniu pasitraukė ir išgirdo stipriai užsitrenkiančias duris. Netrukus pyptelėjo telefonas, pranešdamas, kad Goda gavo laišką į asmeninį elektroninį paštą.

Siuntėjas: Donatas Bartkus

Gavėjas: Goda Salaitė

Tema: be temos

2015 m. liepos 27d. 11.28

Gerai jautiesi?

Goda net loštelėjo kėdėje iš netikėtumo. Sekundėlę suabejojo dėl tolimesnių savo veiksmų, bet įkyri pasąmonė ir dėkingumo jausmas neleido padėti telefono į šalį.

Jis tave ištraukė iš Danieliaus nasrų, rašyk jam. Na gi. Drąsiau. 

Siuntėjas: Goda Salaitė

Gavėjas: Donatas Bartkus

Tema: be temos

2015 m. liepos 27d. 11.30

Ačiū už rūpestį. Man viskas gerai. 

Siuntėjas: Donatas Bartkus

Gavėjas: Goda Salaitė

Tema: be temos

2015 m. liepos 27d. 11.33

Daugiau tas niekšas prie tavęs nesiartins. Nesibaimink.

Siuntėjas: Goda Salaitė

Gavėjas: Donatas Bartkus

Tema: be temos

2015 m. liepos 27d. 11.34

JO, tai tikrai nesibaiminu.

Netikėtai jos dėmesį patraukė Austėja besiginčijanti koridoriuje su Ieva. Nors kalbėjosi prislopintais balsais, bet kūno kalba išdavė apie konfliktinę situaciją. Įsitikinusi, kad Donatas jau paniręs į darbinių klausimų sprendimus ir mažai domisi, kas vyksta vos už sienos, pravėrusi kabineto duris, Goda įsiklausė:

- … jei paprašytų Godytė, bėgtum vykdyti iškart, o va kvailos Ievutės darbai gali palaukti, ar ne? Atsibodo gyventi antrame plane, atsibodo!

- Nusiramink, - Austėjos kalbėjo išlaikydama ramų toną, - sakiau, kad reikia komercijos vadovo patvirtinimo, o jo šiuo metu nėra. 

- Anksčiau patikėdavai mano žodžiu, kad su juo suderinta, kodėl dabar negali? - vėl užriko Ieva.

- Šššš, - tildė Austėja.

- Tu manęs nešišink, - suspigo treptelėdama koja šviesiaplaukė ir apsisukusi nudrožė savo kabineto kryptimi. 

Austėja nulydėjo Ievutę akimis, giliai atsiduso ir netyčia sugavo smalsaujančios Godos žvilgsnį. Drąsiai žengė pro jau pravertas duris ir krestelėjo į kėdę priešais stalą. Palaukusi, kol Godas įsitaisys, nusibraukė nuo kaktos įsivaizduojamą prakaitą ir prakalbo:

- Na ir dienelė. Nesuprantu ar šiandien pilnatis kokia, ar tai mergaitei gerai pasidulkint reikia, - pasitaisė baltą Polar pulsomatį ant riešo. - Va, ir Danielius pas Rasą bėgioja purkšdamas pykčiu ant visų aplink, kad jį kaip vaiką varinėja. Kvanktelėjo visi šiandien.

- Kada Rasa išsikvietė Danielių?

- Tik atėjusi, o ką?

- Nieko, tiesiog smalsu, - šyptelėjo Goda, - ilgai kalbėjosi?

- Nežinau, bet galėčiau Liudo paklausti, jei jau taip įdomu.

- Nereikia, tikrai nesvarbu. 

- Kaip praėjo pokalbis su ponu Bartkum? - staiga palinko į priekį Austėja.

Goda patraukė pečiais. 

- Neblogai. Klausinėjo apie patirtį, mano nuomonės apie kolektyvą ir panašiai, - bandė kuo atsainiau pasakoti Goda.

- Aišku… - susimąstė Austėja.

- Kodėl tokia mąsli?

- Nieko, - patylėjo kelias akimirkas ir tęsė: - nežinau, koks yra Donatas Bartkus, bet iš to, kiek apie jį girdėjau ir pati mačiau, tiesiog šiaip jis kažko nedaro.

- Mhmm, - Goda nesidžiaugė kolegės įžvalgumu ir laikėsi oficialios versijos: - turbūt jo tikslas susipažinti. Jis gi dar visai naujai čia paskirtas. 

- Turbūt, - žiūrėjo susimąsčiusi pro langą rudaplaukė, - na, smagu su tavim, bet reikia bėgti. Paskambinsiu komercijos vadui, kol Ieva manęs neapskundė nepelnytai. Čiau! - atmetusi plaukų sruogą Austė lengvai pakilo ir išskubėjo iš kabineto. 

Tiesiog šiaip jis kažko nedaro… - Vis dar skambėjo Godos ausyse ir ji sudrausmino save, kad nelįstų į šiuos svarstymus.

Likusi dienos dalis slinko be dramų, tad laikrodžiui rodant lygiai penktą valandą, Goda išjungė kompiuterį, susirinko daiktus ir patraukė namo. 

- Ei, Salaite!

Goda puolė dairytis iš kur sklinda šūksnis, ir pamačiusi kas ją pakvietė, akinamai nusišypsojo. Aivaras stovėjo šešėlyje, atsirėmęs į sieną. Akivaizdžiai jos laukė. Jai atsisukus, ėmė lėtai artintis ir tamsiai pilki džinsai, balti marškinėliai prasagstyti priekyje, valiūkiškai judantys plaukai, jam užtikrintai žengiant artyn - privertė jos kelius linkti. Kaip visada, rodės, ėjo raudonu kilimu - savimi pasitikintis, atsipalaidavęs ir patenkintas. Godai svaigo galva. Laukdama artėjančio Aivaro permetė savo svorį ant vienos kojos ir rydama jį akimis matavo juos skiriantį atstumą. Mintys apie nemalonią dieną darbe tarsi stebuklo paveiktos ėmė blankti, o jų vietoj iškart radosi malonios - apie laukiantį vakarą.

- Labas, - tyliai pasisveikino sustojęs prie pat.

- Labas, - Goda šiek tiek prisimerkdama prieš saulę pakėlė galvą ir papūstomis lūpomis paprašė bučinio. Tik pajutusi vėsų Aivaro prisilietimą bei tvirtai ją apglėbiančias rankas, atsikvėpė. Pasirodo, kurį laiką buvo nustojusi kvėpuoti. Jis visada ją keistai veikia tarsi mėnulis sukeldamas jos jausmų potvynius ir atoslūgius. Ir šią akimirką ji kilo.

- Nespėjau paruošt vakarienės, kaip žadėjau, bet sužinojau klasišką naują vietelę ir užsakiau staliuką šiam vakarui, - palikęs ant lūpų dar vieną bučinį, šiek tiek nuo Godos atsitraukė, bet vis dar abiem rankomis buvo ją apsivijęs. 

Ji stebėjo judančias Aivaro lūpas, negalėdama suvaldyti įkaitinančių minčių.

- Hmm, gaminti nespėjai, o persirengti laiko visada rasi, ane? - patraukė per dantį užsimerkdama ir atlošdama galvą.

- Buvau netoliese lofto su reikalais, tai ir užsukau. Einam, automobilis už kampo, - pabučiuodamas jos pakaušį, apsivijo ją viena ranka ir pasisukdamas trūktelėjo ir Godą.

Restoranėlis buvo sausakimšas. Nekilo abejonės, kad jo laukia didelis pasisekimas - atrodė jaukus ir įsikūręs patogioje vietoje, netoli miesto centro. Prie staliukų susėdę lankytojai, atrodė atėję čia ne pavalgyti, bet pabendrauti, tad lėtai judanti gyva eilė laukiančiųjų, sukėlė Godai šypsnį. Jos veidas švietė pasitenkinimu, kad restoranas tikrai geresnė mintis nei vakarienė namie. Ji vis dažniau pastebėdavo aktyvaus socialinio gyvenimo privalumus. 

Tvirtai laikydamas Godą už rankos, Aivaras užtikrintai pralenkė eilę ir įėjęs į restorano vidų susirado, kas galėtų juos palydėti prie rezervuoto staliuko. 

Susėdo lauke, vidiniame kieme, triaukščių namų apsupty. Apsidairiusi Goda pagalvojo, kad gyventojams šurmulys tikrai nėra malonus fonas, bet užtat maisto vakarienei visada bus iš kur užsisakyti. Aukšti medžiai ir juose sukabintos, kol kas neuždegtos lemputės kaip siena atskyrė kavinės erdvę nuo privačios. Maloni foninė džiazo muzika skambėjo neįkyriai ir atpalaiduojančiai. Goda pasisukiojo metalinėje kėdėje, koja užkliudydama priešais ją sėdintį Aivarą. Aivaras įžūliai ją nužiūrėjo. Goda galėjo prisiekti, kad jo mintyse buvo nuoga.

- Patinka, kaip atrodau? - mirktelėjo akį pasitaisydama violetinę suknelę ir mėtų spalvos dirželį ant juosmens. 

- Dar klausi… - jo akys susiaurėjo, - tuoj imsiu gailėtis, kad nesugalvojau užsakyt ko į namus. 

Atmosfera tarp jų kaito. Vyko pats tikriausias mėnulio keliamas jausmų potvynis ir Goda ėmė muistytis. Jautė kaip muša prakaitas, o veido raumenys nuo nedingstančios šypsenos persitempia. Dar visai nesenai jie išgyveno staigių piršlybų dramą, netikėtą Donato žinutę, kas dabar buvo tokioj gilioj užmaršty, kad nė vienam tai nebekėlė rūpesčių. Visgi tie abu klausimai kabėjo neatsakyti: tekėsi už manęs ir kas tas Donatas? 

Godos minčių lietų sustabdė priėjusi padavėja. Mergina maloniai nusišypsojo ir prigesino prie staliuko įsielektrinantį orą. Goda tingiai šypsodamasi lėtai nudelbė akis. 

Aivaras ėmėsi iniciatyvos: užsakė jiems salotų ir stalo vandens, nors dažniausiai jos atsiklausdavo, ko ji norėtų. Šįvakar kaip ir kitais retais atvejais, pasielgė savaip ir Goda neprieštaravo. 

- Kaip darbas? - paklausė vėl jiems likus vieniems.

- Gerai.

- Dabar kai koncertas done, visas dėmesys vėl tik man? - sukiodamas rankoj telefoną akylai ją stebėjo.

Goda atsikrenkštė. Burna išdžiūvo, o kūno karštis nesiliovė kilęs. Turbūt tai buvo nebloga akimirka pasakyti, kad ji Pagonijoj neužsibus, bet nepasinaudojusi proga, toliau koketavo:

- Nori medaus mėnesio? - šiek tiek pravėrusi lūpas jas labai atsargiai apsilaižė.

Aivaras atrodė  užhipnotizuotas. Giliai atsidusęs sukrito giliai į kėdę ir kažką neaiškaus burbtelėjo:

Goda kerinčiai nusijuokė. Jautėsi tokia geidžiama ir galinga, juk turėjo galią valdyti tokį vyrą.

- Tai kokie reikalai lofte? Gal pagaliau susikrovei lagaminus ir persikraustysi į Jakšto namus? 

Goda linktelėdama padėkojo už ką tik atneštą vandenį ir iškart įniko jį godžiai gerti.

- Planavau po vakarienės pasakyt, bet tiks ir dabar: šiandien nupirkau loftą.

Goda sukluso. Širdimi nuvilnijus netikėtai bangelei, ūmai nebesuprato ką pajuto: džiaugsmą ar nusivylimą.

- Geeeras, sveikinu, - siektelėjo Aivaro rankos, vis dar sukinėjančios ant stalo gulintį telefoną, ir ją spustelėjo.

- Ačiū. Tikiuosi iki remontas bus baigtas, apsispręsi įsikelt su manimi.

- Gali būti… - vos girdimai atsakė Goda ir paslėpė žvilgsnį stiklinėje.

Ta mintis jos lyg ir nebaugino, jie su Aivaru praktiškai jau dabar gyveno kartu, bet atsisakė galvoti, kas jos laukia po to, kai atliks savo darbą Pagonijoje. Iki šiol laiką tempė to neplanuodama, o dabar net ir norėdama - negalėtų. Donatas neleistų. Žinojo, kad teks pasikalbėti su Aivaru apie jos tikrąjį darbą, praeitį ir pagaliau priversti jį suvokti jos ligos progresą, bet kol kas buvo taip malonu gyventi šiame laimės burbule ir Goda vėl nustūmė kilusius klausimus į šalį.