13 skyrius

- Labas, - ataidėjo iš labai labai toli ir pasikartojo vėl, tik iš arčiau,  - laaabas.
Goda lėtai prasimerkė. Pro langą skverbėsi gatvės žibintų šviesa. 

- Atvažiavom? - apsižvalgė. Bandė susivokti, kur šiuo metu randasi. 

- Nežinau tavo adreso, todėl atvažiavau prie darbo. Pastebėjau, kad kasryt ateini pėsčiomis, todėl pamaniau, kad nuo čia visai netoli, - Aivaras švelniai nubraukė plaukus Godai nuo skruosto.

- Parodysiu kelią, užvesk mašiną. -  prisispaudė švarką arčiau kūno ir išsitiesino. Šaltis skverbėsi po drabužiais taip lengvai, jog Goda ėmė kalenti dantimis.

Po kelių minučių automobilis sustojo prie šviesaus restauruoto namo, kurio viename bute įsikūrusi ir gyveno Goda. Išlipęs iš automobilio ir atidaręs dureles padavė jai ranką. Godą į ją įsikabino ir nė nepajuto, kaip atsidūrė tvirtame vyriškame glėbyje. 

Oooo, vaikeli… Juk pasimatymai turi turėti kažkokią pabaigą, tiesa? - sukikeno mintyse, vis dar neišsibudinusi.

Aivaras padelsė kelias akimirkas ir pasilenkęs švelniai pabučiavo Godai į lūpas. 

Bučinys buvo trumpas, bet gilus ir jausmingas. Goda spėjo pajusti jo šiltas, aksomines lūpas lengvai priglundančias ir atsargiai, bet tuo pačiu abiem skausmingai, atsitraukiančias.

Po jos kūną pasklido virpulinga šiluma ir Goda atsipalaidavo. Pamiršo šaltį, kausčiusį kūną, nustojo trumpam drebėti. Aivaras prisitraukė ją dar arčiau ir stipriai apkabino. 

- Tu gi visa drebi, - pačiupęs ant keleivio sėdynės numestą savo švarką į jį įsupo merginą ir ėmė energingai trinti jos pečius. Nepadėjo. Tuomet iš automobilio surinko Godos daiktus ir tvirtai apkabinęs ją per pečius pasuko link vidinio kiemelio. 

Kelią iki namo durų, Goda matavo žodžiais: kviesti - nekviesti. Nežinojo, kaip derėtų šį vakarą užbaigti. Laimei, Aivaras pats už ją nusprendė. 

Palydėjęs iki durų jis palaukė, kol Goda jas atrakins ir pabučiavęs į viršugalvį, tyliai priminė:

- Susitiksim ryt.

Ji linktelėjo galvą ir pranyko laiptinės tamsoje. Jautėsi lyg pleventų fėjų miške, kur stebuklai nutinka nuolat. Tarsi visas vakaras būtų vykęs ne su ja, o tik būtų ištrauka iš skaitomo meilės romano. 

Sustojusi laiptinės aikštelėje įsignybo sau į ranką bandydama įsitikinti, kad viskas vyksta iš tiesų. Pajutusi skausmą, atsikvėpė iš palengvėjimo. Pasimatymas, netikėtai pačiai Godai, tapo tikru pasimatymu su virpulingais priedais ir ji pasijuto laiminga. Labai laiminga. Susitikinėdavo su vyrais ir anksčiau. Tai nebuvo naujiena jos gyvenime. Bet eiti su vaikinu, su kuriuo maneisi tik gerai praleisi vakarą, ir nevertinti jo kaip pretendento į vaikinus - viena, o staiga suvokti, kad klydai dėl žmogaus ir kad pirmas nuostabus pasimatymas keičia planus jo atžvilgiu - atradimas ir kitokia pasimatymų patirtis.

Laiškas kaip reikiant supurtė jos kruopščiai statytus pamatus. O gal ne jis kaltas? Išlieka tikimybė, kad pokyčiams tiesiog atėjo laikas. Goda lėtai lipo laiptų pakopomis, mintyse tarsi iš naujo išgyvendama šio vakaro pokalbius ir įvykius, todėl tik pasiekusi savo aukštą, pajuto rankinėje jau kurį laiką vibruojant telefoną. Širdis suspurdėjo pagalvojus, gal tai Aivaras. Skambintojo numerio nerodė ir nusivylusi trumpam suabejojo, ar išvis atsiliepti. Visgi neužtikrintu balsu ištarė:

- Klausau?

- Labas.

Remigijus!!!

- Tik nesakyk, kad vėl atvažiavai į Vilnių? - petimi prilaikydama telefoną, ieškojo raktų rankinėje.

- Dar nė neišvažiavau. Gal po kokteilį? - pasiūlė be jokių įžangų.

Goda iškart pasijuto nublokšta į visiškai kitą pasaulį, nei buvo visą vakarą, todėl nė nesusimąsčiusi tarsi automatiškai pasvarstė, kiek užtruktų persirengti, nusigauti iki viešbučio…

- Ryt ryte išskrendu, jei tau tai padės apsispręsti, - atsikosėjo į ragelį vyras.

- Tada turbūt neatsisakysiu.

Goda įžengė į butą ir nė nenusiavusi batų patraukė tiesiai į vonią.

- Jau užsakiau tavo gėrimo. Paskubėk.

Ji padėjo ragelį ir grįžusi į miegamąjį švystelėjo telefoną ant lovos. 

Šįkart jokių apatinių.

Mintyse kratė spintą ir rinkosi suknelę, kai staiga suakmenėjo.

Palauk! Aš negaliu. Iš pasimatymo su vienu, bėgu į kito lovą. Blogai. Labai blogai!!! 
Bet gi ryt Remigijaus nebebus, o Aivaras kaip aitvaras, prie nieko neprisiriša. Turbūt… Nežinau…Ką daryti??

Ji prisėdo ant lovos krašto. Negalėjo būti tikra, kad Aivaras po pasimatymo su ja jaučiasi taip pat. Jis lepus moterų dėmesiui, gal net nesvarsto sustoti ties viena. Gal kaip tik šiuo metu lekia į žavios gerbėjos lovą ir ten visą naktį mėgausis malonumais, kuriuos Godai pasiūlė Remigijus. Ji taip pat tokių malonumų nori...

Paskutinį kartą nueisiu ir tada rišu. Remigijus išvažiuoja, o aš išmetu jo vizitinę kortelę.

Apsisprendusi atsistojo ir nulėkė ruoštis.

***

Paskendęs mintyse ir šypsodamasis Aivaras įžengė į loftą, kuriame gyveno daugiau nei mėnesį. Sužinojęs, kad jam teks vykti į Vilnių, tą pačią dieną susisiekė su studijų laikų draugu Rolu. Buvo girdėjęs, kad jis nesenai persikraustė į šaunią viengungišką vietelę. Manė teks tenkintis sofa, bet gavo kambarį. Neprieštarautų, jei prireiktų čia užtrukti ir ilgesnį laiką nei planavo, Lietuvos merginos - gražuolės, liurbiai vaikinai - ne konkurencija, o vietų, kur pasilinksmint, apstu. Rojus tokiam žmogui kaip Aivaras. 
Jis žingsniavo link savo kambario žinutėmis derindamas rytojaus planus, kuriuos mintyse susidėliojo grįžtant iš Kauno. Žinojo, kad Godai patiks viskas, ką numatė antram pasimatymui. Staiga užsidegė toršeras ir silpna šviesa jį sutrikdė. Aivaras sustojo lyg įbestas, bet pamatęs kambarioką, tyliai nusikeikė.

- Ko sėdi tamsoj? 

- Tavęs laukiu.

- Kodėl?

Garsiai perklausė, eidamas į savo kambarį ir atsisukdamas vos neatsitrenkė į draugą besivelkantį kaip uodega.

- Po galais, Rolai. Neslankiok iš paskos.

- Sorry. Buvo atėjus ta tavo papinga blondinė. Labai įkyriai prašėsi vidun.

- Kas tokia?

- Ta, kurią praeitą savaitgalį parsivedei ir kuri rėkė visą naktį.

- Aaaa... Įkyri iki užknisimo. Sakiau jai, kad viskas baigta. Ko dar užsigeidė?

Kalbėdamas nusivilko marškinėlius ir priėjęs prie komodos, atidarė stalčių ieškodamas naujų.

- Ko toks laimingas? Paną kokią pakabinai?

- Kada būčiau galėjęs? Visas vakaras skirtas tik panelei Salaitei, - mirktelėjo apsitempdamas pilkus marškinėlius ir abiem rankom susitvarkė išsitaršiusius plaukus.

Rolas, caksėdamas liežuviu, demonstratyviai papurtė galvą.

- Kas? 

- Ne man tau aiškinti, ką daryti su moterim, bet su šita nesiterliok. Prisiekinėjai, jog su Salaite tikrai nieko nebus, kad vienas pasimatymas prasiblaškymui ir tiek. Atsimeni?

- Atsimenu, atsimenu - grubiai nukirto Aivaras ir jo nuotaika iškart pastebimai subjuro.

- Paskambink tai papingai blondinei geriau, gal draugę atsivestų kokią…

- Nėra nuotaikos. Geriau pabėgiosiu.

Nusivilkęs ką tik užsimestus marškinėlius, Aivaras puolė knistis stalčiuose ieškodamas sportinės aprangos. Jo lūpos buvo tvirtai suspaustos, o žandikaulis aštriai išsišokęs. Kambariokas kurį laiką stebėjo tylėdamas.

- Tu ką praskydai???Aivarai!!! 

- Ką Aivarai? Ką Aivarai?

- Susirask pasidulkinimui kitą paną, o ne pasimatymais Salaitę kabink. Neapsimoka, žmogau. Ir kuo ji ypatinga? Nei papų, nei šiknos… - nepatenkinto kambarioko balsas slopo jam tolstant, o Aivaras, pačiupęs kepurę, ristele pasiekė lofto duris.