16 skyrius

Prieš pakylant į Pagoniją, Goda mėgavosi rytine kava ir vidiniu atsipalaidavimu, senokai ją beaplankiusiu. Nors aplinkiniai jos pasirinkimą bendrauti su Aivaru vertino skeptiškai, Goda telkėsi tik į vieną faktą - Aivaras jos. Tvirtai apsisprendė, kad nekreips dėmesio į pavydo persmelktus žvilgsnius ir komentarus, kartais prabundančią ir pavojų skalambijančią savisaugą. Juk pilve buvo juntamas kažkoks judėjimas, o pati skrajojo padebesiais prisimindama sekmadienio rytą. Šiuo metu jis jai buvo iškalbingiausias ir daugiausiai reiškiantis. Goda jautėsi sugrįžusi į paauglystės laikus, kuomet su klasioku pasprukusi į vietinį Makdonaldą, besimėgaudama pienišku ledų kokteiliu, išgirdo klausimą "ar būsi mano mergina?". Tik oficialiu "taip" patvirtinus, buvo galima praktikuoti prancūziškus bučinius. Visgi prabėgo penkiolika metų ir pasikeitė santykių pradžios suvokimas. Goda jau pirmojo pasimatymo metu jautė, tarp jos ir Aivaro spragsinčias kibirkštėles, o šeštadienio diena tarsi užliejo ledinio vandens. Reikia dėkoti sekmadienio rytui už išsaugotą kibirkštį, nes Aivaras plius Goda baigtis, rodės, čia pat. Ausyse tebeskambėjo jo žodžiai "pabandom susitikinėti?". 
Odą nusėjo malonūs šiurpuliukai ir Goda svajingai atsiduso. Ji šypsojosi blausiai žvelgdama į skubančius žmones ir nepaisė klegėjimo fone. Kava šįryt skani kaip niekad, o buvimas savimi teikė palaimą.

- Kokių velnių tavo kabinete penktadienį lankėsi Aivaras? - sužaibavusi rudomis akimis ir grubiu judesiu padėjusi ant stalo puodelį kavos, ryto harmoniją nutraukė Austėja.

- Labas rytas ir tau, - ironiškai tarstelėjo Goda.

- Gal ir savaitgalį su juo leidai, kad neįmanoma buvo prisiskambinti? - nekreipdama dėmesio į mandagumą toliau liejo tulžį kolegė, - penktadienį, kai paskambinau, nesileidai į kalbas. Šeštadienį irgi bandžiau prisibelsti į tavo telefoną, o jis arba išjungtas arba iki užknisimo pypiantis. Ką man galvoti? 

- Klausyk, ko čia siunti? Nesuprantu… Išvis, kas tau darbo?

- Babnikas jis. Supranti? B-A-B-N-I-K-A-S. - Skiemenavo kaip kokiai pirmokei Austėja. 

Ūmai Goda sukryžiavo rankas ir apniuko. Išsyk nusprendė savo geros nuotaikos priežastį nuo šios furijos laikyti paslaptyje. Bet šiek tiek pavėlavusi iki jos atsivijo Austėjos pasakytų žodžių užslėpta reikšmė: ji nenori, kad Goda būtų įskaudinta. 
O Goda nenorėjo suminkštėti kaip palikti ant stalo ledai. Ji tankiai sumirksėjo blakstienomis ir loštelėjo fotelyje. 

- Gal tu truputį nurimk? Aš - suaugęs žmogus, jei kartais nepastebėjai, todėl nekalbėk su manim kaip su kvaišele, - vos tramdė vis dar neatslūgstantį erzulį.

Austėja, turbūt, sumojo, kad peržengė ribą. Giliai įkvėpė, iškvėpė ir jos veidas sušvelnėjo.

- Atleisk. Mane neigiamai veikia tokie tipeliai, - iškvėpė, įkritusi į kavinukės fotelį, ir nusimetė kaštoninių plaukų sruogą.

- Kokie tipeliai? Kuo Aivaras prieš tave nusikalto?

- Na jis.. Jis toks saldus ir slidus. Flirtuoja su kiekviena nauja mergina ofisų pastate tarsi... 

- Tai dėl to, kad vyrukas yra malonus moterims, jis tampa tipeliu arba babniku? Tavęs gal nepakibino, ar ką? 

- Ką čia nusišneki? - Austėja puolė braukyti ranka savo ilgus plaukus ir nevalingai mirksėjo rudomis akimis. - Jis ne mano skonio. Visiškai, - užtikrintai nukirto, bet nuleistos akys į žemę ir neverbalinė kūno kalba rodė - kažkas liko nutylėta. 

Godai persivertė skrandis pagalvojus, kad mergina, su kuria, berods, randa bendrą kalbą, gali būti įsižiūrėjusi jos Aivarą. Ėmė suktis galva, o viduje pradėjo švilpti ką tik užviręs arbatinukas. 

Jergutėliau… Jeigu jai tikrai patinka Aivaras, tai šūdinai čia viskas gaunasi tada…

- Ko tokios surūgusios? - kaip visuomet, kandžiai apie save pranešė Ieva ir nutūpė ant fotelio šalia kolegių.

Austėja tylėjo it vandens į burną prisėmus, o Goda pamažu grįžo iš apmaudo šešėlio. Vidinį atsipalaidavimą, draugės dėka, nuplovė kunkuliuojantis pasipiktinimas.

- Labas rytas, merginos, - atskriejo ramus Emilijos balsas, bet niekas į jį nė neatsigręžė, - kaip jūs šiandien?

- Susiraukusios ir nekalbančios. Gal kokio berno savaitgalį nepasidalinot? - ir toliau kandžiojosi Ievutė.

- Nutilk, - niršulingai sušnypštė Austėja.

Visos į ją sužiuro, bet pastaroji nė nesiruošė teisintis dėl savo grubumo. 

Tuomet dar daugiau alyvos į ugnį įliejo Emilija:

- Goda, ar tiesa, kad penktadienį iš darbo išėjai su Aivaru?

Ieva prunkštelėjo ką tik gurkštelėta kava ir apsilaistė mėlynas kelnes. Austėja užvertė akis į viršų, pakratė galvą ir susiraukusi atsilošė kėdėje. Goda nebenorėjo eskaluoti šios temos, tačiau nesumojo ką atsakyti, kad būtų palikta ramybėje, tad tik abejingai atšovė:

- O ką? 

- Nieko. Atrodo neblogas vyrukas, bet labai jau traukia visų moterų dėmesį, - globėjiškai savo nuomonę išreiškė Emilija.

Akimirksniu Godai to jau buvo gana. Surankiojusi ramybės likučius, pasiėmė savo kavą bei rankinę, tuomet burbtelėjusi, kad vėluoja į skyriaus susitikimą, nuskuodė prie lifto.

Užsikruškit visi!!! Nesijausiu dėl nieko kalta. Jei kažkas nepatinka - jūsų bėdos. Ne MANO. Jūsų!!! Ką tik įsėdau į amerikietiškus kalnelius ir planuoju pasimėgauti kiekvienu pakilimu ir posūkiu.

Užsidariusi savo kabinete, Goda jau gerą pusvalandį kaupėsi pokalbiui su Danieliumi. Erzulys sukilęs dėl rytinio pokalbio jau buvo atlėgęs ir tuos išpuolius, kaip ir visus iki šiol patirtus, nurašė moteriškam pavydui. 
Pirmą kartą, kai sutiko Aivarą lifte, pastebėjo kaip Austėja nusuka akis, o Ieva įsitempia. Pamanė, kad abi padėjo akį ant jos naujo susižavėjimo objekto. Blogiausia, jog dabar tas prisiminimas apie persmelktą nuojautą ne juokais siutino. Mėgindama šiek tiek nurimti, mintimis vėl grįžo į šeštadienio rytą, kai Aivaras netikėtai atvažiavo motociklu ir ją nustebino. Tas adrenalinu perpildytas jausmas, kai jie lėkė Vilniaus gatvėmis, o Goda jį laikė tvirtai apglėbusi per liemenį, dabar vėl sukėlė virpulį papilvėje. Buvo neapsakomai gera jausti jį taip arti, užuosti odinės striukės, susimaišiusios su jo kvepalais, kvapą, kurį karts nuo karto į jos šnerves atnešdavo vėjas. Goda net nebandė slėpti, kad Aivaras ją jaudina ir po patirtų nuotykių, įgijo drąsos imtis iniciatyvos. Tačiau dabar iš visų jėgų stengėsi pamiršti, kaip apsijuokė prieš jį bandydama gundančiai nusimesti vyrišką chalatą, nors tuo metu jautėsi nerangi ir nepatraukli. Gal ir gerai, kad Aivaras sustabdė tą cirką…
Nervingai ant rankos sukiodama stambių karoliukų apyrankę, sumurmėjo, kad jau laikas palikti fantazijas vakarui, o dienas skirti darbui. Laukė labai nemalonus susitikimas, kurio negalėjo atidėlioti. Kompiuterio ekrane užsižiūrėjo į laikrodį ir su kiekvienu pasikeitusiu skaičiumi vis smarkiau susukdavo pilvą. Įtampa augo greičiau, nei Goda gebėjo su ja tvarkytis, todėl atsistojusi ant kojų ėmė žingsniuoti išilgai savo nedidelio kabineto. Iš patirties žinojo, jog fizinis krūvis, kad ir koks menkas būtų, ją atpalaiduoja. 

Du pirmyn, du atgal. Du pirmyn, du atgal. - žingsniavo skaičiuodama ir šiuo metu erdvė pasirodė per ankšta. Norėjosi judėti daugiau, pabėgioti. Kai gyveno Kanadoje, ji atrado ir pamėgo bėgiojimą. Ypač prieš svarbius susitikimus darbe, prieš kuriuos visuomet jaudindavosi, anksti ryte pasileisdavo ristele Vankuverio gatvėmis neskaičiuodama nubėgto atstumo.

Dar penkios minutės, bet Goda neberizikavo vėl prarasti atgautos savitvardos, todėl, pagriebusį telefoną nuo stalo, ryžtingai pasuko link Danieliaus kabineto. Žinojo, kad jai paskirtas laikas įtrauktas į jo dienotvarkę, kurios, kaip ji buvo girdėjusi, jis smulkmeniškai laikėsi. Todėl nė nepasibeldusi į duris įsiveržė į vidų. 

Netikėtai, nuo vaizdo, kurį pamatė, sustingo. Ir net pakilusi prie pravertos burnos ranka neužgniaužė besiveržiančios nuostabos. 

Laura, komercijos skyriaus vadybininkė, gulėjo ant Danieliaus stalo su juo pačiu palinkusiu virš jos. Akiplėšiškai šypsodamasi, užtraukinėjo vyriškų džinsų užtrauktuką, o jos tigro rašto sijonas, pakilęs virš juosmens, begėdiškai nieko nedengė. Lieknos kojos, prailgintos penkiolikos centimetrų aukščio pakulne, tvirtai apsivijusios finansų direktoriaus kūną, stipriai spaudė prie savęs. Pro prasegtus baltus marškinėlius veržėsi lauk apvali ir standi krūtis, kurios nuogumas buvo mažiausia vulgarybė šiame paveiksle. Išraudę abiejų veidai atrodė laimingi dėl ką tik patirto artumo, o nuo neseniai vykusios fizinės veiklos kabinetas prisipildė gumos ir prakaito kvapo. 

Goda suraukė nosį. Jai įsiveržus į vidų, meilužiai staigiai atsisuko, bet neatrodė susigėdę. Priešingai - net švytėjo iš pasitenkinimo.

- Nepažįsti laikrodžio? - paklausė suirzęs Danielius, atsainiai nuo savęs numetęs ilgas, bronzines kojas. Jo prasegti marškiniai atidengė suglebusios ir šlakuotos odos krūtinę, kurios vaizdas Godą dar labiau sutrikdė ir ji nusisuko.

Laura atsiduso ir, lėtai atsistojusi nuo stalo, keliais judesiais pasitampė sijoną į apačią. Dirbtinai siūbuodama klubais ir sagstydamasi palaidinę, ėjo pro Godą. Trumpam stabtelėjusi, nužvelgė liudininkę ir tyliai, bet aštriai pagrasino:

- Jei kam prasitarsi…

- Laurut, uždaryk paskui save duris, - aukštu falcetu cyptelėjo Danielius, apeidamas stalą ir paspirdamas segtuvus besivoliojančius ant grindų.

Laura metė į savo sekso partnerį žvilgsnį per petį ir išeidama stipriai trenkė durimis. Goda iš netikėtumo krūptelėjo. 

- Įdėmiai jūsų klausau, panele Salaite.

Smauglio šypsena ir hieniškas balsas skleidė nemalonią vibraciją, kuri su kiekvienu susitikimu vis mažiau prasismelkdavo į Godos vidų.

Įkvėpusi paskutinius likusius gaivius oro gurkšnius, ji užtikrintai žengė link finansų direktoriaus stalo. Norėjo prisėsti priešais, bet sukilo pasibjaurėjimas suvokus, kas galėjo vykti ant tos kėdės, tad nusprendė pastovėti. Bestoviniuodama, dar kelias sekundes kaupė drąsą. Paskui pakėlė akis į priešininką.

- Turiu porą darbinių klausimų, į kuriuos man galite atsakyti. 

Danielius atsilošė kėdėje ir sagstėsi paskutines marškinių sagas, tarsi gėrėdamasis savo rankų judesiais.

- Nejaugi?

- Mane domina kaip paskirstomas tiekėjo biudžetas, - dalykiškai tarė Goda nekreipdama dėmesio į jo kvailą vypsnį ir sarkastišką toną.

- O ar ne tu esi atsakinga už biudžetavimą? Maniau, Rasos komanda geba skirstyti pinigų srautus.

- Už ankstesnius metus pinigai buvo paskirstyti ir panaudoti…

- Tai ko nori iš manęs? 

- Nerandu kai kurių sąskaitų.

Stebėdama šio vyriškio reakciją ir kūno kalbą, Goda ekspromtu nusprendė neišduoti kokių dar neatitikimų rado. 

Jis muistėsi, sąmoningai keisdamas grimasas, ir tai kėlė nerimą. 

- Ar tu kartais neperžengi savo kompetencijos ribų, mergaite? - pasirėmęs alkūne į krėslą, galvą pasidėjo ant krumplių ir kiek surimtėjęs žvelgė tiesiai jai į akis. - Rasa žino, kad šniukštinėji ten, kur tau nepriklauso?

- Rasa išvykus, o man atsakymų reikia kuo skubiau.

- Kaip ten bebūtų, patarsiu - daryk tai, kas tau liepiama ir liksi šitam darbe. Niekas nemėgsta visur kaišiojančių nosis. Gal geriau pakalbėkime įdomesne tema? 

Su lyg šiais žodžiais jis atsistojo, apėjo stalą ir ant jo atsisėdo. Tiesiai priešais stovinčią Godą.

- Gal šįvakar norėtum su manim išgerti? - sušnabždėjo ir išsišiepė, parodydamas visus dantis.

Goda pasimetė, bet tai tetruko akimirką. Užtikrintai kilstelėjusi galvą, tvirtai suspaudė lūpas. Jautė jį visa savo esybe, tą vorą, rezgantį virš galvos voratinklį, bet trauktis neketino. 

- Turiu kitų planų, bet ačiū už pasiūlymą.

Suvaidintas abejingas balsas Danielių pralinksmino. Išsišiepęs neatitraukė nuo Godos žvilgsnio, rodos, laukė kol ji apsigalvos ir šoks ant stalo, kaip tą buvo padariusi Laura. Dėl tokios netikėtos pokalbio eigos Goda net pamiršo ko atėjo. Staiga nusipurtė, lyg atsitokėjusi, ir daugiau neištarusi nė žodžio išėjo.

- Goda, mums reikia pasikalbėti, - eidama koridoriumi link savo kabineto išgirdo artėjančios Austėjos balsą. Bet nesustojo. 

- Ne dabar, - nukirto. 

- Prašau, išklausyk mane, - tyliai maldavo kolegė.

- Jėzau, Austėja, ne dabar! 

Austėjos balso nebesigirdėjo jau po keleto žingsnių, matyt, nustojo ją sekti. Įžengusi į savo kabinetą, Goda uždarė duris ir į jas atsirėmė nugara. Nesuprato, iš kur pas Danielių toks pasitikėjimas savimi. Jis nešvietė nei grožiu, nei protu. Įdomu kuom jis sudomino Laurą? Lyginant su juo, ji atrodo labiau pasitempusi. Kažkokia keistai nuojauta Godai kuždėjo, kad toji nėra tokia šurvalka kaip rengiasi ir kaip elgiasi. Iš kitos pusės - nuojauta šiuo metu nėra jos patikima palydovė. Juk Laura tokia patenkinta išžygiavo iš kabineto. Goda dar kartą nusipurtė prisiminusi ten vyravusį kvapą bei atmosferą. Žvilgsnis, ieškodamas išsigelbėjimo, nuslydo į kompiuterio ekraną. Ties pašto dėžute kabojo skaičius “penki”. Atidariusi ją, net kvėptelėjo, nes visi laiškai buvo nuo Rasos Lapės. 

- Darbai darbeliai, kaip jūs laiku, - nusišypsojo mintyse pasiraitodama rankoves.