17 skyrius
Goda prisidengė beišsprūstantį kikenimą dėl šio mini spektaklio, tačiau susitvardžiusi ištiesino nugarą ir išdidžiai, tarsi modelis demonstruojanti prabangų rūbą Milane, žengė podiumu.
- Labas.
Jai priartėjus, Aivaras paslėpė parankę ir čiupo Godą į glėbį. Užgrobė josios lūpas santūriu, bet ilgesingu bučiniu, kol nenoriai atsiplėšęs, suėmė jos delną.
- Vėluojam, - nukirto iškviesdamas liftą.
- Kur?
- Pakviečiau keletą draugų prisijungti prie mūsų per vakarienę. Visi jau ten, - mirktelėjo akį ir laukė jos džiaugsmingo pritarimo.
Goda pajuto užplūstant nusivylimą. Norėjo intymaus vakaro dviese, o ne skęsti ją praryjančioje ir išspjaunančioje, kaip vyšnios kauliuką, minioje.
Į mintis iškart įsiveržė netolimų įvykių prisiminimai: Aivaras sukurtas nerimtiems santykiams - garsiai juokdamasi išsireiškė mergina, kai sekmadienį jiems grįžus iš Kauno susitiko pietauti su Aivaro draugais. Tuomet Goda norėjo prasmegti skradžiai arba išdraskyti storžievei akis. Laukė savo vaikino reakcijos, bet jis neskubėjo teisintis, nepuolė įtikinėti, kad dabar yra kitaip. Aivaro tyla braižė jos pasitikėjimo šarvus. Jis priėmė išjuokimą kaip pokštą ir susiradęs Godos ranką tvirtai, tarsi raminančiai, suėmė.
- Man gaila tavęs jei puoselėji viltį prisirišti jį ilgam, - moterų tualete į jos akis išpylė pamazgas kito vaikino palydovė, garsiai nusijuokdama su ta pačia, įžeidusia Godą prie stalo.
Kas per žmonės? - Tuomet stebėjosi ji, bet buvo nelinkusi jų smerkti ar kaltini. Aivaras, iš tikrųjų, ilgai klaidžiojo po skirtingas kelnaites ir, akivaizdu, tai klaidino žmones. Net nesusimąstydami, kad jis gali užsinorėti kitokio gyvenimo, priskyrė jį prie amžinų mergišių.
Niršulinga nuojauta skalambijo, kad šis, Aivaro draugų stereotipų sukurtas kliūčių ruožas, pasikartos ir šįvakar. Atsiduso ir nė pati to nejausdama paleido Aivaro ranką. Šiek tiek atsitraukusi nugara atsirėmė į metalinę lifto sieną.
- Kas?
Aivaras atitraukė žvilgsnį nuo telefono ekrano ir įsistebeilijo į savo merginą.
- Maniau mes šįvakar pabūsim tik dviese, - pasidalino, neišturėjusi nusivylimo viduj.
Jis akimis keliskart perbėgo Godos veidu.
- Rytojaus vakaras tik mūsų. Gerai?
Ji atlaidžiai nusišypsojo.
- Gerai. Ir jei pabandysi įtraukti bent vieną pašalinį…
- Supratau, supratau, - juokdamasis parodė delnus vaikinas, - tu mane nudėsi.
- Ne. Baisiau. Įkalinsiu tave savo bute savaitei. Be ryšio su aplinkiniu pasauliu.
- Ūūūūū… - Aivaras prirėmė Godą prie sienos, - negundyk, - išleisdamas šilto oro dvelksmą, sušnibždėjo jai į ausį ir netrukus pasigirdo pyptelėjimas, pranešantis, kad liftas nuleido juos ant žemės.
Senamiesčio kavinukėje ūžė šurmulys. Pasirodo jį skleidė vienintelis užimtas staliukas. Godos kūnas nuėjo pagaugais, supratus, kad su tokia minia ji vakarieniaus. Prieš atsisėdant suskaičiavo penkis vaikinus ir dar daugiau merginų. Be to, išgirdo už nugaros pasisveikinimą šviežiai atėjusių dar dviejų porų, kurios pasirodė čia to paties kaip ir visi kiti - sugadinti Godai vakaro.
Visi susiskirstę grupelėmis kalbėjosi tik su artimiausiais kaimynais. Godos dešinėje sukinėjosi ir vis stojosi Aivaras, savo dėmesiu apdovanodamas net ir toliausiai sėdinčiuosius, o kairėje - šviesi mergina su įspūdinga krūtine, kuri, piktai susiraukusi, akimis vertino kompanijos naujokę. Goda atrėmė niekinantį žvilgsnį, besikabinėjantį prie jos baltų iki kulniuko kirptų klasikinių kelnių, tamsiai mėlynos šifoninės palaidinukės ir juodos nėriniuotos liemenėlės. Ji nei iš šio, nei iš to pasijuto dėl kažko kalta. Tarsi sėdėtų tos blondinės kėdėje ir jai trukdytų.
Po dešimties minučių plakimas akimis buvo nebepakeliamas. Aivaras, matyt, tai pastebėjo, nes pakėlė Godos delną prie savo lūpų ir drąsinančiai pabučiavo. Pasilenkęs paragino ją bendrauti, susipažinti su visais ir į kai kuriuos tiesiog nekreipti dėmesio.
Visi susiskirstę grupelėmis kalbėjosi tik su artimiausiais kaimynais. Godos dešinėje sukinėjosi ir vis stojosi Aivaras, savo dėmesiu apdovanodamas net ir toliausiai sėdinčiuosius, o kairėje - šviesi mergina su įspūdinga krūtine, kuri, piktai susiraukusi, akimis vertino kompanijos naujokę. Goda atrėmė niekinantį žvilgsnį, besikabinėjantį prie jos baltų iki kulniuko kirptų klasikinių kelnių, tamsiai mėlynos šifoninės palaidinukės ir juodos nėriniuotos liemenėlės. Ji nei iš šio, nei iš to pasijuto dėl kažko kalta. Tarsi sėdėtų tos blondinės kėdėje ir jai trukdytų.
Po dešimties minučių plakimas akimis buvo nebepakeliamas. Aivaras, matyt, tai pastebėjo, nes pakėlė Godos delną prie savo lūpų ir drąsinančiai pabučiavo. Pasilenkęs paragino ją bendrauti, susipažinti su visais ir į kai kuriuos tiesiog nekreipti dėmesio.
Gal jai taip ir reikėjo padaryti? Bet Goda nusprendė stoti akistaton su įžūlia kaimyne. Atsisuko į šalia sėdinčiąją ir kuo nerūpestingiau pasisveikino:
- Sveika, - balsas sucypė lyg nagu braukiant per mokyklinę lentą.
Iš nuostabos, šviesiaplaukės krūtinė pakilo iki Godos akių lygio. Ohoho. Buvo sunku atitraukti žvilgsnį nuo iškilumų ir pakelti jį aukščiau. Kaimynė suraukė kaktą. Ilgu, ryškia rožine spalva lakuotu nagu nervingai pabarbeno per raudono vyno taurę ir, pasilenkusi į kitą pusę, draugei pusgarsiu pakomentavo Godos elgesį:
- Ta kvailė galvoja, kad su ja kalbėsiuos.
Du skardūs balsai paskleidė juoką po patalpą.
Goda norėjo sulįsti į kėdę. Atsisukusi į linksmai varžybas aptarinėjantį Aivarą sušnibždėjo:
- Noriu išeiti.
Jis iškart sužiuro. Įvertinęs jos veido išraišką, griežtumu pritvinkusiomis akimis, susirado Godos kaimynę. Netrukus, didžiai Godos nuostabai, jie abu trumpam dingo. Ji nuleido akis į po stalu surakintas savo rankas. Turbūt, kažkas pastebėjo šį mažą incidentą, nes kalbos šiek tiek aptilo. Jos skruostai ėmė kaisti. Suprato, kas dabar yra jų kalbų objektas, ir dėl to jautėsi nejaukiai. Tų žmonių nepažinojo ir per pirmą susitikimą pasirodė nesugebančia apsiginti, nepasitikinčia savimi baile. Pakėlusi galvą, pabandė drąsiau sutikti stebinčiųjų akis. Kai kurie lyg prasikaltę nusisuko, o kiti šypsojosi drąsiai atremdami Godos žvilgsnį.
Po penkiolikos minučių, kai Aivaras su blondine vis dar nebuvo grįžę, Goda ėmė nerimauti.
Gal jie dabar dulkinasi tualete? - erzinanti mintis, keldama šleikštulį, įnirtingai atakavo smegenis ir Goda kaip įmanydama vadavosi iš jos gniaužtų.
Staiga pasirodė Aivaras. Susimąstęs, gal ir susirūpinęs. Bet pagavęs Godos laukiantį žvilgsnį, apdovanojo ją žaviausia savo šypsena. Goda nurimo ir netrukus pastebėjo, kad šviesiaplaukės niekur nematyt.
- Kur ji?
Tyliai užsipuolė Aivarui nė nespėjus prisėsti. Visi ir vėl į juos sužiuro. Kalbos aptilo.
Puiku. Esam vakarėlio klounai. - Goda akimis permetė juos stebinčiuosius.
- Užsimanė važiuoti namo, todėl iškviečiau taksi ir į jį įsodinau, - išbėręs paaiškinimą, Aivaras nervingai ištuštino bokalą alaus. - Važiuojam iš čia.
- Ir kuo greičiau, - sutiko ji.
Jiedu pakilo nuo stalo vakarui tik prasidėjus, tad sulaukė replikų ir pašaipių komentarų apie tokį ankstyvą pabėgimą. Aivarui tai buvo nė motais. Su visais atsisveikino šypsodamasis, su kiekvienu persimetė bent po keletą draugiškų žodžių.
Išėjimas užtruko. Goda tokiam laikui apsimesti linksma nesugebėjo, tad tik mindžikavo laukdama Aivaro ir mintyse meldė jo paskubėti. Skaudėjo visus veido raumenis. Suprato, kad ir Aivarui visas šis vakaras ne toks, kokio tikėjosi. Jo draugiškumas matėsi apsimestinas, o šypsena it pliene iškalta - dirbtinė. Ir tik išlindęs į vėstantį vakarą, piktai nusikeikė. Nė nepažvelgė į ją. Nieko neaiškino ir neklausė. Intuicija Godai atkakliai patarinėjo, kad šiuo metu geriau elgtis taip pat.
Abu tylėdami pasiekė Aivaro automobilį ir, nepratarę nė žodžio, nuvyko į ant Tauro kalno esančią apžvalgos aikštelę. Pro priekinį automobilio stiklą vėrėsi vakarėjanti Vilniaus panorama ir Goda nemirksėdama stebėjo į tamsumas pasineriantį miestą. Jautė artėjant svarbų pokalbį, bet nenumanė, kur link jis ves ir kur paliks...
- Negaliu tavęs prieš juos ginti, - ramiu balsu prabilo Aivaras.
Godos kūnas nutirpo. Užsimerkė ir kakta atsirėmė į šoninį langą.
Tik tiek ištempėm?
- Jei ginsiu, jie tave puls dar aršiau, - tyliai paaiškino ir susirado savo merginos ranką.
Goda į jį atsisuko.
- Atleisk, Goda, bet turbūt teks iškęsti priekabiavimą ir įrodyti, kad jie klysta. Aš, aišku, pabandysiu išvengti kai kurių susibėgimų, bet visų nesugebėsiu. Jie mano studijų laikų draugai, niekada nematė manęs su ta pačia mergina dukart. Jie gi nežino, kad su tavimi viskas kitaip…
Susikibę jų pirštai šoko valsą. Elegantiškai sukosi delnuose ir ramino švelniomis glamonėmis. Goda tik dabar suprato - ką visi aplinkiniai pamatė iškart - kokie jie skirtingi ir kaip neišvengiamai jų gyvenimai turės keistis. Tik ar galutinis rezultatas bus vertas visų pasiaukojimų ir pastangų? Ir jei taip, kaip ilgai jie tokiame pasaulyje išgyvens nepraradę savęs..?