18 skyrius
Goda šypsojosi matydama savo sveikuolį vaikiną tokioje aplinkoje. Ji nė už ką nebūtų paaukojusi savo kasmėnesinio atitrūkimo į nesveiko maisto pasaulį, ypač todėl, kad norėjo šiek tiek Aivarą nubausti. Visi susitikimai su jo draugais, jai kainavo daug nervų, todėl dabar nervintis atėjo laikas jam. Šį mėnesį Goda patraukė į Makdonaldą. Kartais tai būdavo spurgos, maskarponės sūrio tortas, kebabas ar net čeburėkas. Mmm… Rinkosi seilės valgant ir svajojant apie kitą vietelę, kurioje lankysis. Išsišiepė prisiminus, kaip šiandien Aivarui pranešė, kur vakarieniaus. Jis neatrodė patenkintas, bet po paskutinių kelių dienų nedrįso prieštarauti. Šiandien buvo jos vakaras ir vyks pagal jos planą.
Goda išlaisvino pėdą iš kūno spalvos aukštakulnio ir šiek tiek sukritusi į kėdę siektelėjo Aivaro. Pirštu vos liesdama jo kojas, bandė atkreipti į save dėmesį, nes sotumo jausmas jau buvo atėjęs, o ir valgyti vienai nebuvo jokio smagumo.
Aivaras, tarsi niekur nieko, kryptelėjo ir pačiupo Godos pėdą. Šelmiškai nužvelgė ją ir suvaidino, kad atsikąs mažojo pirštelio. Ji suspigo ir staigiai atsitraukė.
- Tuoj tapsiu tikru mėsėdžiu, jei liksiu čia dar bent minutę.
Palinkęs virš servetėlėm ir tuščiom dėžutėm nukloto stalo perspėjo tarsi apie artėjančią pasaulio pabaigą. Goda staigiai susirinko šiukšles ir atsistojusi su padėklu rankose apsimestinai susiraukė:
- Kitąkart tavęs čia nebesivesiu.
- Ooo, neee, - Aivaras stipriai stumtelėjęs kėdę sukelė triukšmą ir atkreipė į save dėmesį visų, kurie perpildytoje užkandinėje dar nebuvo jo pastebėję.
Goda neatsisukdama skuodė pro duris ir tik priartėjus prie automobilio pajautė jo rankas. Prisiglaudė nugara prie vaikino krūtinės ir atlošė galvą. Jis pabučiavo į atvertą kaklą ir suurzgė švelniai įkąsdamas į ausies lezgelį.
- Tu mane amžiams sužalojai. Dabar tapsiu mėsos zombiu kaip ir visi kiti… - staiga suskambėjęs Aivaro telefonas įsiskverbė į jų vakarą. Viena ranka vis dar apkabinęs Godą, kita išsitraukė iš plėšytų pilkos spalvos džinsų kišenės skambantį aparatą. Atsiliepė surimtėjusiu balsu, tarsi to skambučio būtų laukęs visą dieną.
Po penkių minučių Godai atsibodo klausytis angliškai vykstančio pokalbio apie kažkokios įmonės saugumo spragas, kurias pasirodo jis tikrino jau antrą parą, tad, išsivadavusi iš Aivaro glėbio, ženklais paprašė atrakinti automobilį. BMW atrodė iščiustytas kaip ir kasdien. Vidus tiesiog švytėjo.
Po penkių minučių Godai atsibodo klausytis angliškai vykstančio pokalbio apie kažkokios įmonės saugumo spragas, kurias pasirodo jis tikrino jau antrą parą, tad, išsivadavusi iš Aivaro glėbio, ženklais paprašė atrakinti automobilį. BMW atrodė iščiustytas kaip ir kasdien. Vidus tiesiog švytėjo.
Vedina smalsumo, Goda atidarė daiktadėžę ir akimis permetė jos turinį. Tada patikrino porankį - visur esantys daiktai neturėjo šeimininko. Jie priklausė automobiliui. Godai pasirodė keista, kad Aivaras čia nelaiko nieko asmeniško: jokių kompaktinių diskų, jokių čekių, kramtomos gumos, monetų ar dar ko. Tarsi mašina būtų iš nuomos punkto ir kruopščiai išdezinfekuojama kiekvieną vakarą. Goda nesuprato iš kur jai kyla tokių kvailų minčių ir kam jam to reikėtų?
Atsidariusios durelės įleido vidun Aivarą. Minkštai atsisėdęs, jis iškart užvedė automobilio variklį.
- Kur dabar, panele? - atsisuko sekdamasis diržą.
- Į Jakšto gatvę.
Aivaras sukluso.
- O gal prieš tai kažkur užsukam?
- Ne. Važiuojam tiesiai pas mane.
Aivaras skverbėsi pro jos akis į dūšią, matyt, bandydamas atspėti tikruosius planus vakarui. Nujausdamas ketinimus, pajuokavo:
- Panele Salaite, tikiuosi neplanuojat manęs šįvakar nusitempti į lovą.
- O tai būtų blogai, nes…?
Šypsodamasis, tarsi sąmokslininkas, Aivaras be žodžių įjungė pavarą ir pasuko jau gerai pažįstamu maršrutu.
Kol privažiavo Jakšo namus, jo mobilusis skambėjo kelis kartus. Į visus skambučius Aivaras atsiliepė išjungdamas laisvų rankų įrangą ir prisidėdamas telefoną prie ausies. Paaiškino, kad tai dėl konfidencialumo ir Goda puikiai jį suprato. Visgi ištempusi ausis bandė nugirsti bent kokią pokalbio detalę, bet informacijos trupinių pagavo nedaug. Beveik viskas buvo paslėpta po trumpiniais ir specifiniais terminais, kuriuos šifruoti buvo bergždžias reikalas. Dabar jiems artinantis prie namo laiptinės, telefonas vėl įnirtingai zvambėjo, bet sugavęs žudantį Godos žvilgsnį, skambutį atmetė. Suprato, kad jos kantrybė balansavo ties riba, todėl darbas turėjo palaukti savo eilės.
Laiptinėje juos pasitiko tyla ir vėsuma. Jų žingsnių aidas keistai mušėsi į sienas ir dingdavo viršutiniuose aukštuose. Pro pravirą langą girdėjosi varnos karksėjimas, keistai derėdamas prie naktinių drugių įkyraus plakimosi apie degančias lempas. Goda rankinėje susižvejojo raktų rišulėlį ir sustojusi, šiek tiek virpančiom rankom, įkišo raktą į spyną.
- Prašau.
Pravėrusi girgždančias medines duris leido Aivarui įeiti pirmam. Jis atrodė susidomėjęs. Tyrinėjo aplinką vertindamas kiekvieną daiktą ir, palikęs sportinius batus prie durų, patraukė gilyn į savo merginos valdas. Svetainės sienos prietemoje atrodė tamsesnės nei buvo iš tikrųjų. Matėsi, kad jos dažytos šviežiai, bet tikrai neprofesionaliai. Siena su kalnų motyvais priešais langą, dabar atrodė keistai. Tarsi iš siaubo filmų ar kokios melodramos. Jokių baldų, tik kelios besimėtančios knygos ant baltai dažytų medinių palangių.
Senas parketas sugirgždėjo jam pasisukus eiti į kitą kambarį. Miegamasis buvo kitoks, tarsi nešviežias: tapetai nulupti, sienos plikos, bet lova nauja ir atrodė patogi. Be jos, kambaryje stovėjo tik senovinė blizgių plokščių komoda, ant kurios puikavosi juodai baltos rėmintos nuotraukos bei garsiai tiksintis laikrodis. Aivaras pakėlė akis į aukštas lubas svarinančias senovinį šviestuvą.
Senas parketas sugirgždėjo jam pasisukus eiti į kitą kambarį. Miegamasis buvo kitoks, tarsi nešviežias: tapetai nulupti, sienos plikos, bet lova nauja ir atrodė patogi. Be jos, kambaryje stovėjo tik senovinė blizgių plokščių komoda, ant kurios puikavosi juodai baltos rėmintos nuotraukos bei garsiai tiksintis laikrodis. Aivaras pakėlė akis į aukštas lubas svarinančias senovinį šviestuvą.
- Tu daraisi remontą? - pasiekė Godą jo klausimas iš miegamojo.
- Kodėl taip pamanei?
Jis grįžo į koridorių.
- Vieni kambariai sutvarkyti, kiti… nelabai.
- Sakykim, kad vis neapsisprendžiu ar verta investuoti į interjerą.
- Kodėl ne?
- Net nežinau, - patraukė pečiais, - neplanavau čia ilgai užsibūti.
Ji nužingsniavo į virtuvę įsipilti vandens. Pripildytą stiklinę atkišo ir Aivarui. Jis paėmė, bet negėrė. Atrodė mintimis kažkur klaidžiojantis.
- Ką mąstai?
- Galvoju apie tą tavo neplanavimą ilgai užsibūti. Kalbėjai apie išsikraustymą iš šičia ar apskritai iš Lietuvos?
- Abu dalykai, - tarstelėjo Goda ir atsisuko į spoksantį Aivarą, - tarsi, tu pats žinotum, kiek Lietuvoje dar gyvensi, - atsikirto nesiteisindama.
Ūmai jo veidas persimainė. Staigiai ištuštinęs stiklinę padėjo ant spintelės. Išlupo iš Godos josios ir taip pat atsikratė. Netikėtai pačiupo ją į glėbį ir pakėlė. Nematydamas kelio, kartais atsimušdamas į sieną ar duris, jis nugabeno savo merginą į miegamąjį.
- Matyt, man senai reikėjo užsiminti, kad aš čia neilgam.
Jos žodžiai virto juoku, kurį sukėlė Aivaras bučiuodamas jai kaklą.
Goda pabandė paliesti Aivaro marškinių sagas, bet jis iškart rankas įkalino savojoje jai virš galvos. Alkanu žvilgsniu išmatavo jos kūną ir prisispaudęs atsargiai pakišo laisvą ranką po gėlėta suknele. Kelnaitės nepastebimai nusliuogė kojomis ir atsidūrė ant žemės. Goda prikando lūpą, sustabdydama besiveržiančią dejonę. Akys susiaurėjo. Kvėpavimas darėsi gilus. Staiga ėmė vibruoti ant komodos gulintis Aivaro mobilusis, kurio garsą jis buvo spėjęs išjungti. Tiek vienas, tiek kitas pabandė į jį nekreipti dėmesio, bet deja, trukdis tapo pernelyg įkyrus.
Suirzęs Aivaras pašoko iš lovos ir siektelėjęs telefono atmetė skambutį.
- Taigi… - jis stovėjo pasitikėjimo savimi nestokojančia poza ir grobuoniškomis akimis valgė Godą.
- Taigi…
Goda sulenkė kojas ir šiek tiek jas pravėrė. Aivaras nekantriai ėmė sagstytis marškinių sagas. Krentant jiems ant žemės, jis kaip kulka šovė link savo merginos ir apsivijęs ją rankomis pasisodino ant savęs.
Susiglaudę kūnais, vos, vos liesdamiesi lūpomis jie kvėpavo vienas kito iškvėptu oru ir akimis ieškojo ženklo pradėti. Delsimas kaitino. Laukimas ruošė. Kūnai vibravo gyvulišką trauką ir, rodos, atėjus tinkamam momentui pradėti... ėmė vibruoti prakeiktas Aivaro telefonas.
Supykusi Goda nustūmė vaikiną nuo savęs, o jis keikdamasis nukrito nugara ant patalų.
- Išjunk išvis arba aš jį išmesiu.
Godos balsas buvo kimus ir piktas.
Aivaras nedelsė. Staigiai pašoko ant kojų ir paėmęs mobilųjį pažvelgė į ekraną.
- Turiu atsiliepti. Kambariokas.
Pakėlęs telefoną, atsiprašančiai šyptelėjo ir parodė skambinančiojo šviečiantį vardą. Goda užvertė akis į lubas ir atsisėdusi ant lovos krašto atsuko jam nugarą.
Pokalbis buvo intensyvus. Ji tai suprato, nors Aivaras kalbėjosi išėjęs į kitą kambarį, prislopintu balsu. Dažnai tebuvo girdėti “JI”.
Goda užsikėlė kojas ir prisitraukė kelius. Kantriai stūmė visokias mintis iš galvos laukdama paaiškinimo. Galų gale, Aivaras pasirodė tarpdury. Šiek tiek padelsė kalbėti, o Goda nepakėlė į jį akių. Nujautė, kad jis turi išeiti ir žinojo, kad jos prašymas likti - neprivers persigalvoti. Buvo skaudu, kad kažkas tapo svarbiau už šį vakarą ir trošku, nes kūnas nebuvo patenkintas.
Aivaras palengva priartėjo ir atsitūpė, kad matytų jos akis. Ranka nubraukė plaukų sruogą nuo skruosto ir paslėpė ją už ausies. Lūpas prispaudė prie jos kojų, akimis laukdamas jos žvilgsnio.
- Eik jei reikia, bet nesitikėk, kad greitai vėl pasikviesiu į savo namus.
Goda pabandė nuleisti kojas ant žemės, bet Aivaras sutrukdė stipriai ją įkalindamas glėby.
- Nepyk. Iškilo ČP*.
Jis vis dar gaudė Godos žvilgsnį, bet nesėkmingai. Galiausiai viena ranka suėmė jos smakrą ir atsuko veidą į save.
- Pameni tą blondinę vakar kavinėj?
Goda pažvelgė susidomėjusi.
- Su ja turėjau trumpą… - atsikrenkštė nuleisdamas akis, - nuotykį. Gal kokią savaitę prieš sutinkant tave, gal daugiau. Ir, manau, ji biški pačiuožus. Ką tik įsibrovė, kaip beprotė, į mano draugo loftą, kur laikinai apsistojau, ir dabar neįmanoma jos iš ten iškrapštyt. Kambariokas išvis pacifistas. Jis nenaudos jėgos prieš moterį, todėl turiu eiti. Turiu sutvarkyti savo jovalą. Supranti?
Jis nutilo. Goda šiek tiek kilstelėjo galvą ir pabandė nuskaityti Aivarą, it viena jo kuriamų antivirusinių programų.
- Jos ir vakar niekas nekvietė. Nežinau iš kur išvis sužinojo apie vakarienę. Bet jai aiškiai pasakiau, kad atšoktų, - užtikrino.
Goda rankomis apsivijo jo kaklą ir aistringai įsisiurbė į lūpas. Tarsi, atitrūkimo nė nebūtų buvę, iškart grįžo į tą patį susijaudinimo tašką ir užsimiršę paniro į glamones. Aivaras atsiklaupė ir palinko virš Godos. Suėmė jos plaukus ir stiprokai atlošė galvą. Bučiavo, laižė kaklą, dekoltė ir tarp krūtų, kol Goda ėmė skleisti vientisą dejonę. Atsipalaidavo, užsimiršo, kol Aivaro telefonas vėl suvibravo ir nužudė vakarą.
Aivaras garsiai nusikeikė. Tada staigiai atsistojo. Negalėdamas pažvelgti į susijaudinusią ir pasiruošusią savo merginą, čiupo nuo grindų marškinius, vis dar erzinantį telefoną ir išlėkė lauk.
Goda užsimerkusi gulėjo nugara ant lovos. Ranka susirado pagalvę ir užsidengė ja veidą. Išleidusi piktą urzgimą, nusviedė ją ant žemės. Dar vienas vakaras kapituliavo tik prasidėjęs. Goda niršo.
Kurį laiką bukai žvelgė į lubas, keikdama visas su Aivaru permiegojusias merginas ir moteris. Išsiliejusi pyktį, susijaudinusio kūno neapramino. Blaškėsi po kambarius nežinodama ko griebtis, kol galiausiai skubiai įšoko į sportinę aprangą ir išbėgo bandydama kitaip nualinti kūną.
Aivaras
2015.06.16 Antrad. 23.40
Namai išvalyti be didelių incidentų.
Goda
2015.06.16 Antrad. 23.41
Tikiuosi kontakto su kandim nebuvo.
Aivaras
2015.06.16 Antrad. 23.50
Ryt noriu pietų su tavim.
Goda
2015.06.16 Antrad. 23.55
Jei ir vakarienė bus tik su manim.
Aivaras
2015.06.17 Trečiad. 00.00
Deal.**
* iš rusų k. чрезвычайное происшествие - kritinė padėtis
** iš anglų k. deal - sutarta