19 skyrius
Vos spustelėjus išsaugojimo komandą, suskambo Godos mobilusis.
- Vilką minim, vilkas čia, - suraukė kaktą ekrane pasirodžius Rasai Lapei. - Klausau.
- Sveika, Goda. Kaip sekasi? - pasaldintu balsu sveikinosi vadovė.
- Ačiū, gerai. Kaip Jums?
-Viskas tvarkoj. Skambinu, Goda, darbiniu reikalu. Aš dar komandiruotėj, užsilaikiau dėl vieno tiekėjo. Šiandien turėčiau pietauti su medijos agentūra, bet nespėju. Prašau sudalyvauti vietoj manęs.
- Aš? - nustebusi Goda išplėtė akis.
Ragelyje pasigirdo kažkoks švokštimas, atrodė, kad Rasa stovėtų lėktuvų kilimo take. Po kelių sekundžių ryšys atsistatė ir traškančiame fone girdėjosi Rasos balsas:
- Goda, girdi? Nuvyk į Rene restoraną dvyliktą valandą.
- Taip, girdžiu. Bet aš nepasiruošus.
- Nieko nespręsk ir nieko nežadėk. Tiesiog, atsiprašyk už mane ir pavalgyk su jais. Perduok, kad grįžusi suplanuosiu kitą susitikimą.
- Gerai… - nutęsė Goda, visiškai išmušta iš vėžių.
- Pasiimk ką nors su savimi.
- Ką? - paklausė, bet vėl pasigirdo ūžesys ir ryšys galutinai nutrūko.
Goda padėjo telefoną ant stalo ir giliai įkvėpė. Netikėtas skambutis ir dar netikėtesnė užduotis. Užsimiršusi, kokią rolę atlieka, pyktelėjo, kad teks praleisti pietus, kuriuos suplanavo su Aivaru. Staiga, nei iš šio, nei iš to toptelėjo mintis. Čiupusi telefoną brūkštelėjo žinutę:
Goda
2015.06.17 Trečias. 09.50
Labas. Nieko prieš, jei mūsų pietūs
bus šiek tiek dalykiniai?
Aivaras
2015.06.17 Trečias. 09.53
Labas. O kokius dalykus aptarinėsim? :)
Goda
2015.06.17 Trečias. 09.55
Turiu pietauti su reklamos agentūra.
Pamaniau, kad galėtum prisijungti…
Aivaras
2015.06.17 Trečias. 09.57
Man tinka!
Goda
2015.06.17 Trečias. 09.58
Tuomet 12val. Rene.
Goda nusisuko į langą ir šyptelėjo. Vienu šūviu nušaus du zuikius: susitiks su Aivaru, ir tuo pačiu susipažins su Pagonijos reklamos pildytojais. Jeigu ten bus moterys, tai ko gero Godai teks pakovoti su pavydo jausmu, kuris vėl apims pamačius kaip Aivaras save žarsto. Jis dievina būti dėmesio centre. Iš kitos pusės… Jeigu Aivaras užliūliuos jas, tai Goda galės klausinėti ko tinkama ir sužinos, kodėl per praėjusius kelerius metus tiek daug pinigų buvo sumokėta agentūrai, o šiemet jie mažai dirba su Pagonija. Patenkinta savo planu, Goda kelis kartus smagiai suplojo ir, šoktelėjusi nuo kėdės, nuskubėjo į virtuvę pasiimti vandens.
Kelios minutės prieš dvyliktą, laukdama Aivaro, Goda mindžikavo šalia nedidelio restoranėlio Vilniaus senamiestyje. Jam pasirodžius, net žagtelėjo pamačiusi, kad jis apsivilkęs pilkas sportines kelnes bei nutįsusius marškinėlius. Juk aiškiai parašė, kad pietūs bus dalykiniai.
Išvydęs savo merginą atvėpusiu žandikauliu, Aivaras apdovanojo ją visas moteris lydančia šypsena ir, priėjęs artyn, pakštelėjo į lūpas.
- Nespėjau persirengti po salės. Intensyvi treniruotė buvo, - žaismingai paaiškino ir sukosi eiti link restorano įėjimo, - Esu išbadėjęs. Tikiuosi midijų dar liko.
Goda tik dabar prisiminė, kad paryčiais gavo Aivaro žinutę, jog jis nusikalė kaip šuva ir pagaliau eina miegot. Trumpai paaiškino, kad į vieno stambaus kliento duomenų bazę kažkas bandė įsilaužti, tad su virtualiais kolegomis intensyviai dirbo visą naktį. Rašė, kad pasiima laisvą dieną, bet pietų su ja neatšaukia.
Įėjus vidun, Goda lengviau atsikvėpė. Tokioje vietoje treningai neatrodys iškritę iš konteksto. Belgiškas restoranas pasižymėjo laisvu lankytojų stiliumi ir atsipūtusiais padavėjais. Laukdama kol prie jų prieis, Goda apsižvalgė: sienos murzinai baltos, nukabinėtos mažo formato paveikslėliais neturinčiais nieko bendro vienas su kitu, palangės juodos ir dulkėtos, grindys išklijuotos šaškių lentos stiliaus plytelėmis. Vietoj baltų staltiesių patiesti milžiniški popieriaus lapai ir ant kiekvieno stalo padėta po pilną pieštukinę. Prie stalų riogsojo baltos mokyklinės kėdės - metalinis karkasas, o sėdima dalis ir atlošas iš medinių plokščių.
Goda šyptelėjo pamačiusi, kad prie baro stovi tikrų tikriausias karutis su laikraščiais. O praėjus padavėjui, nešinam padėklu su maistu, užuodė, skrandį verčiantį urgzti, keptų bulvyčių kvapą ir atleido visus interjero nesusipratimus. Vos spėjus užsisvajoti apie maistą, prie jų prisistatė padavėja, kuri palydėjo juos prie staliuko.
- Laba diena, - pasisveikino su trimis žmogėnais, sužiurusiais į ją klausiamais žvilgsniais. - Esu Goda Salaitė iš Pagonijos. Rasa nespėjo grįžti iš komandiruotės ir patikėjo man susitikti su jumis.
- Sveika, Goda, - atsakė, pagal išvaizdą, vyriausiasis iš trijulės.
Žilstelėjęs, stambokas, malonaus veido vyras kilstelėjo nuo kėdės ir paspaudė Godai ranką. Po to nukreipė žvilgsnį į Aivarą ir klausiamai vėl atsisuko į viešnią.
- Emmm… Čia Aivaras… Mano… Mhmm… Kolega, - sunkiai surinko žodžius Goda.
Aivaras nutėškė savo firminę šypseną ir tvirtai spustelėjo visiems sėdintiems prie stalo rankas.
- Esu Valentinas, o čia mano kolegos Julija ir Audrius.
Goda maloniai nusišypsojo putliai rudaplaukei ir šalia jos sėdinčiam smulkiaveidžiui blondinui su akiniais šiek tiek per dideliais rėmeliais.
Visi apsikeitė nejaukiais žvilgsniais ir mandagiais linktelėjimais. Godos planas žlugo, nes nebus ką liūliuoti. Vienintelė čia sėdinti mergina, akivaizdžiai ne Aivaro skonio ir jis, nekreipdamas jokio dėmesio į aplinkinius, susikaupęs tyrinėjo meniu.
- Rasa atsiprašo dėl netinkamai susiklosčiusių aplinkybių. Grįžusi susisieks su Jumis dėl kito susitikimo, - apgailestaujančiai pranešė Goda bei nusišypsojo dalykine šypsena, kuria apšildydavo susirinkimų publiką.
- Nieko tokio. Malonu su tavimi susipažinti, Goda. Ar nieko prieš, kad tujinu? Mes mėgstame neformalų bendravimą su partneriais, - kalbėdamas šypsojosi Valentinas.
- Viskas gerai, - patikino.
- Ar tu naujokė? - kreipėsi į ją Audrius, - nesame tavęs sutikę anksčiau Pagonijoje?
- Visai neseniai pradėjau dirbti. Jau įsivažiavau ir tikiuosi bendradarbiausim.
- O tu Aivarai? Irgi naujokas? - suklapsėjo akimis putlioji mergina.
Aivaras staiga pakėlė akis nuo valgiaraščio ir nesusigaudančiomis akimis pradėjo bėgioti nuo Julijos prie Godos.
- Jis.. Eee.. Irgi naujokas… Tiesa sakant, praktikantas mūsų skyriuje. Mes kartu dirbame, - spontaniškai sugalvojo melą ir atsiprašančiai šyptelėjo Aivarui, kuris stebeilydamas į ją, besisukančią iš padėties, sukryžiavo rankas ant krūtinės.
- Aišku. Na, tai kaip naujokus informuosiu, kad mes mėgstame susitikti su partneriais neformalioje aplinkoje. Šiandien nesiskaito kaipo toks susitikimas, nes turėjome su Rasa aptarti tolimesnį bendradarbiavimą, - dėstė Valentinas, - bet karts nuo karto kviečiame Jūsų įmonę pas save į agentūrą, kad iš arti pamatytumėte kaip vyksta darbai. Keletą metų iš eilės rengiame Kanų reklamų festivalio peržiūras. Paskutinį sykį, vos tik atšilus orams, berods, balandžio gale kvietėme Pagonijos marketingo kolektyvą paplaukioti jachta Trakuose. Noriu pasakyti, Goda, kad vertiname ilgalaikius ryšius.
Goda stebėjosi tokiu vakarietišku požiūriu. Netrukus atkeliavo maistas ir mėgaudamiesi šviežiomis midijomis su keptomis bulvytėmis jie šnekučiavosi apie vakarėlius, renginius bei kitus dalykus neįpareigojančius pasitempti. Aivaras puikiai susigaudė apie ką kalbama ir karts nuo karto pats turėjo ką pasakyti.
Goda jautėsi savo valtyje aptarinėdama darbinius reikalus. Jai tai buvo gerai ištyrinėta aplinka su aiškiomis taisyklėmis, ko nepasakytum apie vakarienes su Aivaro bičiuliais. Kol kas anoje kompanijoje ji priklausė atsarginiams žaidėjams, kurių nekvietė su visais žaisti į aikštę, o palikdavo stebėti veiksmą ant atsarginių suolelio. Užtat Aivaras buvo kompanijos siela. Žinojo, kad norint būti su juo, teks prisitaikyti ir labiau pasistengti pritapt. Nenorėdama užleisti galvos slogioms mintims, Goda susigriebė, kad dar reikia šį bei tą išsiaiškinti. Sulaukusi tinkamo momento, paklausė:
- Man smalsu… Pastebėjau, kad šiemet mažokai dirbate su mano produktais. Ar nereikėtų jau atnaujinti reklaminių maketų?
Julija pasitempė ir nelabai patenkintu tonu prabilo:
- Mes jau kurį laiką siūlome juos atnaujinti. Du metus atsisakinėjat.
Goda sutriko. Juk savo akimis matė išrašytas sąskaitas už naujus maketus ir už stambią reklaminę kampaniją. Galvoje ji permetė matytus skaičius ir vėl kilo daugybė klausimų.
Aivaras pastebėjo jos sutrikimą ir klausiančiai kilstelėjo smakrą.
- Gal pamenate, ką pernai darėte itališkai produktų linijai? - atsargiai pasiteiravo Goda norėdama suprasti, kur čia kas pakasta.
- Pamenu, nes per mažai darbo turėjau, - bandė pašmaikštauti Julija ir nusišypsojo Aivarui.
Goda norėjo užversti akis į lubas, bet susilaikė nuo nemandagaus gesto.
- Pastaruoju metu bandau suprasti praeitų metų sąskaitas, bet jose nėra daug informacijos, dėl to ir klausiu, - paaiškino Goda smalsiais žvilgsniais varstantiems žmonėms prie stalo.
- Ten ir nėra ką daug suprasti. Kaip ir sakiau, siūlėm atnaujinimus, bet tavo kolega ir Rasa nurodė leisti į spaudą senus maketus, o apie televiziją išvis liepė pamiršti. Tiesa, internete buvo kažkokia smulkmena, bet išėjo į eterį vos keletui dienų.
- Kas čia buvo? - atsisveikinus su agentūra ir išėjus į lauką paklausė Aivaras.
- Nežinau dar… - paskendusi apmąstymuose nutęsė atsakymą Goda.
- Nepasiruošei susitikimui ar ieškai konspiracijų? - susidomėjo.
Goda ne tik, kad nepasiruošė susitikimui, bet dar ir prigavo save nesuvokiant, kokias sąskaitas peržiūrėjo Pagonijoje. Matyt, bus supainioję ir padavę kitų produktų buhalterinius dokumentus. Kadangi pastaruoju metu buvo išsiblaškiusi ir per daug susikoncentravusi į asmeninio gyvenimo pokyčius - galimai suklydo, tad nieko keisto, kad apsikvailino prieš agentūrą. Net Aivaras tą pastebėjo. Dabar jai žūtbūt reikia nukreipti jo dėmesį, kad nepasirodytų kaip visiška kvailė prieš savo superžavų supervaikiną.
- Atrodo tik taurę vyno išgėriau, bet tai kaip apsinešiau… Tingiu važiuot į ofisą.
Aivaro antakiai šoktelėjo viršun ir ūmai veidą nutvieskė valiūkiška šypsena.
- Tai nevažiuok. Apsimesk, jog darbiniai pietūs virto darbine vakariene.
- O tu tikrai moki išsisukinėt iš bet kokių situacijų, - viliokiškai sučiulbėjo Goda ir timptelėjusi už mėlynų marškinėlių žemyn, pasistiebusi pabučiavo jo lūpas.
- Dėl tavęs, Salaite…
- Supratau, supratau - nusijuokė Goda neleisdama jam tęsti, - žvaigždes nuskinsi nuo dangaus, saulę, mėnulį atneši…
Aivaras ją apkabino ir pabučiavo viršugalvį.
- Dar daugiau, nei tai. Dar daugiau… - sušnabždėjo į ausį ir Godos kūnu nuvilnijo drebinantis jaudulys.
- Klausyk, gal užlekiam į loftą? Norėčiau persirengti, - neleido jai užsisvajoti Aivaras.
- Su sąlyga, kad leisi tave nurengti.
- Jeigu taip į mane žiūrėsi tai nepasieksim net mano automobilio.
- O tai nebūtų gerai, nes…?