20 skyrius
Surakino pirštus ir ėmė juos gniaužyti. Tarsi tai padėtų sumažinti kaltę ar apramintų bujojančią sąžinę. Deja. Nerimas kilo su kiekvienu kilometru, tolstant nuo Pagonijos ir neatrodė, kad jis tuoj nuslops. Atsargiai, kad nepastebėtų Aivaras, pažvelgė į laikrodį - jos darbo diena tik riedėjo link pabaigos, kai ji tuo tarpu riedėjo pas Aivarą. Beveik fiziškai ant savo pečių pajuto segtuvų svorį, kaip kokį slegiantį priekaištą. Dar visai nesenai atrodė tokia pareiginga mergina, kol nepasidavė šalia sėdinčio vyro apžavams. Akies krašteliu pažvelgė į Aivarą, pritariančiai švilpaujantį į iš radijo imtuvo sklindančiai melodijai, barbenantį delnais į vairą ir rodės niekuo aplink nesidomintį. Matyt, darbas naktį sekėsi puikiai. Goda troško jaustis kaip jis. Dar norėjo mokėti atsipalaiduoti net ateinant į dalykinius pietus su sportine apranga, elgtis laisvai ką tik sutiktų žmonių draugijoje, ar bendrauti su visais lyg niekur nieko, kai dabartinė mergina per vakarienę sėdi šalia vienos nakties nuotykio. Staiga jos krūtinėje prasiskleidė šiluma. Goda pasijuto tokia laiminga, turinti Aivarą. Turinti savo chaosą. Akimirkai žybtelėjo neryški viltis, kad galbūt, ir kol kas tik galbūt, jo dėka ateityje atsiras šeimos planas. Toks pat svarbus kaip darbo ar net reikšmingesnis nei pastarasis. Vestuvės, vaikai, šeimyniniai pusryčiai, bemiegės naktys ir vyno taurė užmigdžius vaikus - Godos oda pasišiaušė nuo tokio galbūt. Kažkodėl jai prieš akis išdygo besišypsanti Doroti ir ji nusišypsojo draugei atsakančiai.
Ką ji čia svaičioja? Nesvarbu, jog mintyse. Ji pabėgo iš darbo. Doroti tokioj situacijoj grūmotų pirštu, o ne šypsotųsi. Kaip, beje, ir tėvas. Tėvas!!!
Net šoktelėjo iš savo vietos, jį prisiminus. Nepaskambino sekmadienį. Bet ir jis jos neieškojo. Matyt, pagalvojo, kad dukra gedėdama draugės, užsikasė darbais. Deja. Nusiviltų sužinojęs apie lakstymą su nekokios reputacijos vaikinu. Ir dar motociklu. Nekalbant jau apie bastymąsi po vakarėlius ir nakvojimą neaišku kieno namuose. Godos veidas apsiniaukė. Mažiausiai norėjo nuvilti tėvą ar Doroti.
Kaskart prisiminus draugę, nutvelkia skausmas, užplūsta melancholiška nuotaika ir noras susisupus į chalatą susirangyti ant sofos. Bet tokie jausmai nebeįsurbia ilgam. Trunka vis trumpiau, dažniau pasirodydami kaip ilgesingi dejavu. Žinoma, dar toli iki smagumo prisiminus akimirkas su drauge. Nuotraukas atsiversti per skaudu… Viskas pasikeis. Užtruks, bet pasikeis. Ji tai žino, nes išgyveno. Bus panašiai kaip su Donatu. Nors gal situacijos ir praradimai visiškai skirtingi, bet abu žmonės vienodai brangūs. Skirtumas tik tas, kad Doroti išėjo negrįžtamai, o Donatas? Jis negrįš, bet yra gyvas. Atstumas tarp jų tik vieno skambučio, laiško ar lėktuvo bilieto, o pas draugę kelio nėra.
- Ei! - Aivaras spustelėjo jos koją, - grįžk pas mane.
Goda krūptelėjo tarsi daranti ką neleistino ir išsiblaškusiu žvilgsniu nuklydo pro langą.
- Atleisk, užsigalvojau.
- Pastebėjau, - jis akimis bėgiojo tai į kelią, tai į Godą, - nori pasipasakoti?
Ji papurtė galvą, nors norėjo kažkam išlieti sielosopį dėl Doroti.
- Neapsigauk dėl mano išvaizdos. Nors ir gražus, turiu gerai veikiančis ausis.
Kitomis aplinkybėmis Goda būtų šmaikščiai atsikirtusi, bet dabar tai neatrodė juokinga.
Ji minutėlę padelsė ir prabilo:
- Nesenai mirė man artimas žmogus… Dažnai apie ją pagalvoju.
- Suprantu… - susirado jos ranką ir pakėlęs pabučiavo, - užjaučiu.
Pažvelgusi į jį, Goda vėl nusisuko, nebenorėjo pasakoti daugiau ir buvo dėkinga, kad Aivaras jos nespaudžia. Automobilyje sklandė jauki tyla ir supratimas. Godai buvo tiesiog gera joje būti ne vienai.
Džiazo ritmui tyliai raizgantis iš radijo imtuvo, jie pasiekė loftą. Goda atsikvėpė. Galbūt jos laukia šiek tiek fizinės veiklos, padėsiančios atsikratyti užplūdusių liūdnų minčių. Kūnas iškart į tai sureagavo. Godos vaizduotė kaipmat užkūrė fantazijas, kurias norėjo įgyvendinti. Skruostai iškaito, akys apsiblausė, o nežymi šypsena, atsisukant į Aivarą, patapo gundančios viliokės. Aivaras iškart pagavo siunčiamus signalus. Palinkęs arčiau panardino ranką į Godos plaukus ir prisitraukė ją bučiniui.
Abiejų alsavimai ėmė trūkčioti, Goda dar labiau prigludo, bet po akimirkos, priverstinai gesindami užsikūrusią aistrą, abu atšlijo. Reikėjo keisti vietą ir pageidautina į lovą, tačiau atsitraukti dar toliau vienas nuo kito, nors ir trumpam, atrodė per sunku. Kurį laiką taip ir sėdėjo nepatogiai palinkę vienas prie kito, akimis toliau tęsdami deginančius prisilietimus. Lengvai ranka glamonėdamas jos nuogą koją, Aivaras gaudė Godos kibirkščiuojantį žvilgsnį. Jam nuslydus toliau, Goda, suturėdama aimaną, prikando apatinę lūpą. Vaikinas įsitempė. Turbūt taip elgiasi visi įgudę medžiotojai prieš puldami auką.
- Į lovą. Dabar, - kimiai, gal net piktai sukomandavo atidarydamas BMW dureles ir Goda nusijuokė.
Jiems lipant iš automobilio, lofto durys plačiai prasivėrė ir iš už jų pasirodė žemas, vidutinio sudėjimo, greičiausiai, daugiau nei trisdešimties metų vaikinas. Didžioji jo veido dalis slėpėsi po veidą pridengiančia beisbolo kepuraite. Dėvėjo nutrintą sportinį kostiumą. Pamatęs Aivarą plačiai išsišiepė ir pamojo ranka pasisveikindamas.
- Nelaukiau tavęs be vakaro, - artėjo link automobilio ir tik priėjęs pastebėjo Godą.
Veidas iškart persimainė. Apatinė lūpa nervingai sutrūkčiojo, ir prisispaudė prie viršutinės. Rankas nervingai dūrė į kišenes. Supratusi, kad tas persimainymas dėl jos, Goda dirbtinai jam nusišypsojo. Aivaras draugo reakcijos arba nepastebėjo, arba jam nerūpėjo. Apėjęs automobilį iš bagažinės išsitraukė sportinį krepšį ir priartėjęs prie Godos apkabino ją prisitraukdamas. Jo akyse vis dar degė aistra.
- Parlėkiau persirengt. Goda. Rolas, - garsiai pristatė jiems priėjus prie kambarioko.
- Malonu, - Goda nusišypsojo ir iškart buvo stumtelėta link lofto.
Rolas tik linktelėjo galvą, viena ranka prilaikydamas kepurės snapelį. Tarsi, kokiam vesterno filme, prieš susišaudymo dvikovą.
- Išeini kažkur? - Aivaras perklausė per petį.
- Jei jau grįžai, tai dar pabūsiu, - apsisuko ant kulnų ir patraukė iš paskos.
Visi kartu suvirto į viengungišką vyrišką irštvą. Loftas nebuvo didelis, įrengtas seno fabriko pastate, kaip ir dar apie dešimt panašių loftų aplink. Užvertusi galvą, Goda pastebėjo paluby kabančią kaitavimo lentą, ant sienos dviračius. Spalvos čia vyravo šviesios. Baldų nedaug ir visi funkcionalūs: nedidelės dvi sofos aplink žemą žurnalinį staliuką, masyvus baras skyrė virtuvės erdvę nuo svetainės, prie įėjimo krepšys su kamuoliais, prie aukštų langų ant sienos ledo ritulio lazdos, šalmai. Akys raibo nuo sporto šakų atributų įvairovės. Nusistebėjo, kad visur tvarkinga ir jauku. Pasidarė mažumėlę gėda dėl savo nevientiso interjero.
- Mano kambarys ten, - Aivaras švelniai stumtelėjo Godą link pravirų durų.
Kambarys atrodė fantastiškai. Lova didelė galbūt net Kingsize, juoda, su minkštu atlošu. Kaip vaikinui keistai tvarkinga ir maloniai kvepianti. Žemę siekiantis kerojo nuogas langas, stora naktinė užuolaida, sustumta į šoną, leido saulei patekti vidun. Skandinaviško stiliaus komoda rėmėsi į sieną, ant kurios kabėjo didžiulis veidrodis. Jame galėjai puikiai save matyti net gulint lovoje. Ir žinoma kompiuteriai: du stacionarūs ekranai su viena dėže ir du nešiojami, gulintys ant nedidelio darbinio stalo. Kaip gi be jų IT inžinieriaus namuose.
Goda atsisuko į Aivarą, norėdama pagauti jo reakciją į tai, ką ji mato. Jis valiūkiškai šypsojosi ir palengva užverinėjo duris. Goda papurtė galvą. Negalėjo daryti tai, ką numanė darysianti, žinodama, kad už durų Rolas. Aivarui, atrodė, tai nė motais. Nusviedęs sportinį krepšį ant žemės, lėtai artinosi, o Goda tuo pat metu traukėsi atbula. Atsitrenkusi į lovos kraštą, šleptelėjo ant jos ir abu sustingo vienas kitą stebėdami.
- Kavos gersit? - kartu su beldimu pasigirdo Rolo balsas.
Goda pabandė nustumti kikenantį Aivarą šalin ir atsistoti.
- Mes šiek tiek užsiėmę, - šmaikštavo Aivaras atsakydmas, kas Godai nepasirodė juokinga.
- Baik. Aš negaliu, kai jis ten, - galva pamojo link durų.
- Jis pratęs, - nepagalvojęs leptelėjo Aivaras.
- Aš užtat ne, - nukirto Goda, kai tokią akimirką buvo priminta, apie audringą Aivaro praeitį. Sukryžiavo ant krūtinės rankas, duodama suprasti, kad ši tema baigta.
Garsiai atsidusęs, kapituliavo, matyt supratęs, kad Godos neperkalbės, tad pasisuko link naktinių užuolaidų, sumaniai slėpiančių sieninę spintą, ir ėmė ieškoti kuom persirengti.
- Einu, - Goda pirštu dūrė į duris ir, Aivarui apnuoginant viršutinius raumenis, ranka prisidengė akis prieš šmurkštelėdama lauk. Dėl visa ko. Kad nepersigalvotų.
Svetainėjė vyravo nejauki tyla, kartais pertraukiama puodelių ir įrankių skambčiojimu.
- Gal galiu gauti stiklinę vandens? - paprašė Goda prisiartinusi prie kavą ruošiančio Rolo.
- Kraną matai, stiklinės spintelėj virš kriauklės, - nepakėlęs galvos numykė Aivaro kambariokas.
Padelsusi Goda visgi įsipylė vandens, svarstydama, ar ir šis žmogus prieš ją nusiteikęs? Turbūt, kaip ir visi, manė, kad ji - tik trumpalaikis Aivaro nuotykis, su kuria nė neverta bičiuliautis.
Atsirėmusi nugara į spintelę Goda palengva gurškonojo vandenį, paskendusi apmąstymuose:
Kiek turi praeiti laiko, kad visi susitaikytų su jos vaikino surimtėjimu?
- Nežinau, ką tu planuoji dėl Aivaro, - nepasukęs galvos sušnypštė Rolas, - bet jis nepasikeis. Tavęs jam neužteks. Reikės ir kitų moterų, todėl gal tiesiog palik jį ramybėje ir sutaupyk visiems gražaus laiko.
Goda stovėjo kaip kuolą prarijusi, netikėdama, kad kažkas ką tik perskaitė jos mintis, bet į Rolą nepasisuko. Apsimetė jo neišgirdusi. Žiūrėjo į besirengiantį Aivarą, matomą pro pravirų durų plyšį, ir skausmingai kandžiojo lūpą.
Jam pasirodžius tarpdury, atsargiai pastatė stiklinę ant spintelės ir sukaupusi visas jėgas pasistengė nuoširdžiai nusišypsoti besiartinančiam vaikinui.
- Bendraujat? Puiku.
Aivaras prisipildė Godos naudotą stiklinę vandeniu ir godžiai ją ištuštino.
Rolas tarsi nieko nebūtų atsitikę atsipalaidavęs gėrė tik sau pasiruoštą kavą ir šypsojosi stebėdamas draugą. Goda nė negalėjo pažvelgti jo pusėn. Norėjo kuo greičiau iš čia nešdintis.
- Tai ką, varom?
Ji linktelėjo pritardama ir net atsisuko atsiveikinti su Rolu. Negalėjo patikėti, kad per tokį trumpą laiką sutiko tiek daug priešiškai nusiteikusių žmonių.
- Ką gersi? - atidariusi virtuvėje spintelę Goda netyčia sutrenkė krištolinėmis taurėmis, imdama jas viena ranka.
Po sočios vakarienės, sukirstos naujai atidarytame restoranėlyje netoli Rotušės aikštės, pagaliau abu grįžo į jos butą. Ilgai nesvarstydami nusprendė išgerti, klausytis muzikos ir leisti vakarui klostytis savaime.
- Iš ko renkuosi?
Aivaras nepastebimai priartėjo jai už nugaros. Smalsiai per petį tyrinėdamas spintelės turinį, galiausiai virš galvos ištiesė ranką ir gilumoj nučiupo vyną.
- Taures turiu tik skirtas brendžiui.
- Tiks.
Aivaras atidarė butelį ir pripildė taures.
- Ačiū, - paėmusi jai skirtą, Goda pateliuškavo skystį, pauostė ir gurkštelėjo. Apsisukusi nuėjo link palangės, kur prie kolonėlės prijungė savo obuoliuką. Pasigirdo Coldplay dainos Paradise melodija. Nespėjusi atsisukti, Goda prie savo ausies pajuto gilų kvėpavimą. Aivaras stovėjo arti jos. Oda ėmė atpažįstamai šiauštis, o papilvėje pasijautė malonus tvinkčiojimas.
- Štai koks jausmas būnant rojuje… - lėtai tarė sau Aivaras, linguodamas į užvaldantį ritmą ir Goda sukosi muzikoje kartu su juo.
Dainai nepasibaigus, Aivaras ištraukė Godos taurę ir čia pat ją pastatė. Apkabino ir, pasilenkęs prie kaklo, giliai įtraukė moteriškų kvepalų aromato. Atrodė, tarsi apsvaigo. Gal nuo gundančios moters artumo, nuo nuojautos kas tuoj tuoj nutiks, o gal nuo aistros dvelksmo ore, gal dar dėl šimto kitų priežasčių. Jis šoko. Sakė, kad nemėgsta šokti, bet dabar jis šoko, ir būtent tai atspindėjo jo jausmus. Judėjo lengvai ir puikiai jautė ritmą, Goda net sumurkė iš malonumo, kad toks retas reginys skirtas tik jai vienai. Ji mėgavosi ramybe. Nerimas pagaliau sklaidėsi, į jo vietą slinko pilnatvė ir troškimas. Aivaras judėjo lėtai, rankomis vos vos liesdamas Godos nugaros vingius. Gundė trokšti daugiau ir ji jautė kaip pasiduoda vilionėms. Staiga kambaryje įsivyravo tyla. Nenorom atsimerkusi, Goda pabandė atsitraukti.
Aivaras ją tvirtai laikė nesiruošdamas paleisti iš glėbio.
- Reikia pažiūrėt, kodėl nebegroja.
- Aš viską sutvarkysiu. Tu prisėsk.
Goda nesipriešindama pačiupo taurę ir tingiu žingsniu patraukė link ant žemės išmėtytų pagalvėlių. Kambaryje tvyrojo prieblanda, kurią sklaidė tik uždegtos aukštos, storos žvakės aplink. Goda tyliai džiūgavo, kad nesimatė jos kvailos šypsenos. Begėdiškai mintyse nurenginėjo Aivarą, kurdama planą, kaip nuvilioti jį į miegamąjį.
Pasigirdo kita Coldplay daina, kuri lėtu ritmu siūbavo romantiką.
Aivaras, pasičiupęs taurę, nebandė sumažinti tarp jo ir Godos atsiradusio atstumo, o pasirinko stovėti prie palangės.
Goda klausiamai išpūtė akis. Nesuprato, kodėl jis gesina įelektrintą orą, grasinantį sudeginti viską aplink, jei nebus patenkinti judviejų kūniški poreikiai.
- Kaip tau mano kambariokas?
Goda pasimetė išgirdusi tokį klausimą. Dar būnant Rotušės aikštėje esančioje kavinėje, Aivarui nematant, išjungė jo telefoną, atsikradydama vis įsikišti bandančių pašalinių, o Rolui pasirodo net skambint nereikia, kad atsidurtų vienam kambary su jais. Neprisileisdama irzulio, Goda ir toliau gundomai šypsojosi.
- Ar gali ateiti čia? - Nepaleisdama Aivaro žvilgsnio ranka parodė vietą šalia savęs.
Jis tylėjo.
Tada Goda atsistojo, priėjo prie jo ir sėsdamasi čia pat ant žemės nusitempė jį kartu su savimi.
- Jei gerai atsimenu, aš tavo mergina, o tu - mano vaikinas. Teisingai?
Aivaras klausiamai pakėlė antakius ir išsišiepė dėl rodomos moteriškos iniciatyvos. Linktelėjo paragaudamas gėrimo ir pastatė taurę atokiau ant žemės.
- Tada kaip tavo mergina, aš noriu daryti tai…
Atsikračiusi taurės, ji pakišo rankas po pilkais marškinėliais ir ėmė glamonėti tvirtą, raumeningą kūną.
Aivaras prisimerkė, šiek tiek pravėrė burną, gilėjančiam kvėpavimui apraminti. Godą tai tik dar labiau įaudrino. Ji tęsė.
- Mergina savo vaikinui gali daryti štai taip, ar ne?
Ji nekaltu žvilgsniu gundė Aivarą, kai tuo metu abi jos rankos sagstė jo kelnių diržą ir kovojo su užtrauktuku.
Jis atsilošė rankomis atsiremdamas į grindis, palengvindamas Godai pastangas, bet persigalvojo ir neryžtingai pabandė sustabdyti josios rankas, žvilgsniu abejodamas veiksmų teisingumu. Goda nepasidavė, tik pakeitė taktiką. Lengvais judesiais prasagstė sodriai mėlynų savo marškinėlių sagas, išlaisvino priekyje esantį liemenėlės užsegimą ir viską šiek tiek praskleidė.
Aivaras kaip sakalas stebėjo kiekvieną jos judesį. Tuomet, rodės, nė nekvėpavo. Godos krūtys apsinuogino tiek, kad skausmingai jį viliotų, bet be jo prisilietimo nieko neatskleistų. Jis jautė, kad nebegali priešintis ir netrukus palūžęs nebesugebės savęs suvaldyti.
Netikėtai Goda žengė paskutinį, triuškinantį, žingsnį - švelniai paėmusi jo suspaustą ranką, pakišo po savo marškinėliais, padovanodama nebesuvaldomo troškimo pliūpsnį. Aivaras laisva ranka suėmė ją už sprando ir grubiai prisitraukė aistringam bučiniui. Jo liežuvis, lengvai prasibrovęs į vidų be jokio švelnumo, kaitino kraują. Goda pakilo ant kelių palinkdama arčiau. Aivaras kildamas abiem rankomis ją apsivijo ir pakėlė nuo žemės. Goda prisitraukė jį, bet staigiai vieną ranką atlaisvinusi, suėmė jo plaukus bei šiek tiek atlošė galvą. Iš Aivaro burnos išsiveržė atodūsis. Apsisukęs bei aistringai bučiuodamas, nešė ją į lovą. Abu degė malonumu vienas kitą liesdami.
Prieš panyrant į minkštą lovą, Goda spėjo pakelti Aivaro marškinėlius ir pabučiuoti jo tvirtą krūtinę. Pasigirdo kimus juokas.
Aivaras, vis dar stovėdamas, apnuogino savo raumenis, Godai akylai stebint kaip velniškai patrauklus kūnas juda kambaryje. Atsainiai nusviesdė drabužius į šoną.
Jis čia pirmas. Gyvuliškai žymisi teritoriją.
Godą audrino tokios mintys. Atsisėdusi lovoje suėmė Aivaro džinsus ir vienu judesiu trūktelėjo juos į apačią taip sukeldama dar vieną jo juoko pliūpsnį. Jis palinko virš jos, keliais atsirėmė į lovą, nusimetė kelnes ant žemės, vikriai apžergė ir prisispaudė prie Godos.
- Aš tikrai stengiausi elgtis tinkamai, - tik sekundę jis atrodė apgailestaujantis ir tada ėmėsi moteriškų kelnių, kurios iškart atsidūrė ant žemės. Toks pat likimas netrukus ištiko palaidinę bei liemenėlę. Akimirkai atsitiesęs blyškioje šviesoje, nužvelgė nuogą kūną ir atrodo susijaudino dar labiau. Vos liesdamas odą, pirštais braukė papilvę, kildamas link krūtinės ir lūpų, akimis stebėdamas nuo aistros šiurpstančią odą.
Goda, pagavusi dantimis jo pirštus, krimstelėjo.
Aivaras nusijuokė:
- Tu tikras lobis, - ištarė pasilenkęs prie ausies ir ėmėsi bučiuoti kaklą bei palengva leistis žemyn.
Rimstantys kūnai lėtai atleido įtampą. Galiausiai, Aivaras abiem rankom apsivijo Godą, prisisiurbė prie jos savo krūtine ir pažadėjo:
