21 skyrius

Austėja

2015.06.18 Ketv. 07.50

Labas rytas. Sergi?

Goda

2015.06.18 Ketv. 07.52

Labas. Pramiegojau, tuoj būsiu. 

Austėja

2015.06.18 Ketv. 07.53

OK. Laukiu.

Kai tik Goda uždususi įvirto į Coffee Inn ir prisėdo priešais Austėją, tarp jų vis dar buvo justi įtampa. Nepaisant milžiniško nuovargio, šiandien Godos nuotaika buvo tiesiog puiki ir jokie komentarai apie Aivarą to nepakeis. Aivaras… Jo glėbyje Goda ištirpo, pametė galvą. Praėjusią naktį jautėsi lyg su sparnais, ypatinga, vienintelė. Seniai toks pasitenkinimas buvo aplankęs ir ant peties nutūpęs rožinis drambliukas, rodės, patogiai įsitaisė. Šiuo metu net nekilo noro lyginti Aivaro su… Praeitimi. Į naują gyvenimo etapą pasiryžo žengti būtent su juo, o maudžiantis kūnas ir skaudančios strėnos tik patvirtino kaip puikiai jiems sekasi būti kartu.

Ryte lėkdama į darbą, nutarė paprašysianti Austėjos nesikišti į ne savo reikalus, jei ir toliau nori kartu išgerti kavos ar nueiti papietauti.

- Labas rytas. Žadintuvas nesuveikė? - linksmai išsišiepusi sveikinosi Austėja.

- Sveika… - atsargiai atsakė Goda, stebėdamasi Austėjos žvitrumu. - Suveikė prakeiktasis. Tik, kad po vakar dalykinių pietų, kurie netikėtai užsitęsė, nesinorėjo keltis. - pamelavusi prigavo save, kad jau buvo benudelbianti akis, tad susivaldė ir tik šyptelėjo.

- A, tai va kur buvai dingusi.

- Rasa delegavo užduotį. Ieškojai manęs?

- Taip. Mhmm.. Klausyk, Goda, atsiprašau už… Na… Už tai kaip tada šnekėjau.

- Pasakyk man atvirai, ar tau patinka Aivaras? - netikėtai Godai išsprūdo galvosopis, virtęs tiesiu klausimu.

Austėja prunkštelėjo, išsprogdino akis ir su pasidygėjimu riktelėjo:

- Ne! Fui. Ne! Ką tu. Tikrai ne.

- Ar tavo reakcija pačiai neatrodo keistoka? - suraukė kaktą Goda.

- Kodėl?

- Atrodo, kad jis atkreipia visų moterų dėmesį, išskyrus tavo. Tu kažkaip keistai į jį reaguoji, lyg tai būtų kažkoks atvirkštinis elgesys. Dar užsipuolei mane, kad su juo susitikinėju.

- O tu su juo susitikinėji? 

Šūdas. Kur ma-no bu-dru-mas?

- Turėjau omeny, - bandė vartytis iš situacijos nepatogumo Goda, - penktadienį jis užėjo į ofisą ir tu po to pasišiaušei.

- Jūs kartu išėjot iš ofiso?

- Na ir kas?

- Nieko, - Austėjos nuotaika vėl pastebimai subjuro.

- Klausyk, - Goda pasilenkė arčiau ir ramiu balsu paaiškino: - Ačiū, kad rūpiniesi mano gerove, bet, kaip jau sakiau, pastebėjau, kad tu rodai priešiškumą Aivarui. Prašau tavęs liautis man pamokslavus ir nesielk kaip su paaugle dukra. Aivaras man patinka, su tavim bendrauti taip pat smagu. Nenoriu, kad reiktų rinktis.

Austėja akimirksniu atitoko. Išdidžiai krestelėjo galvą ir šyptelėjo. Netrukus horizonte pasirodė Ieva ir Emilija. Austėja nutaisė linksmą veido išraišką, tarsi nemalonaus pokalbio nė nebuvo. Visos čiauškėdamos pasisveikino ir sutūpė aplink apvalų staliuką. 

- Šiandien grįžta Rasa į darbą ir baigiasi katino dienos, - raportavo administratorė.

- Nesakyk… Ir taip darbai pečius spaudžia, o dar kai ji šalia, tai atrodo kvėpuoja tiesiai į nugarą, - niūriu balsu pasiguodė Goda ir tuo metu suskambo jos mobilusis, pranešdamas apie naują elektroninį laišką.

Siuntėjas: Rasa Lapė

Gavėjas: Marketingo skyrius

Tema: Susirinkimas

2015 m. birželio 01d. 08.00

Susirinkimas konferencijų salėje 12val.

                             Marketingo direktorė

                                            Rasa Lapė

- Ji jau ofise? - pašoko Goda, - ką tik gavau laišką.

- Neee, žinočiau jei būtų. Matyt, gerdama rytinę kavą namuose sugalvojo parašyti arba kaip ji dar mėgsta - važiuodama į darbą, - paaiškino Austėja.

- Mane gąsdina tokie jos laiškai visą parą, - nusipurtė Goda.

- Būtų ramiausiai jeigu dirbtų kaip mūsų Laurutė - su burna, - nusikvatojo Ieva ir Goda subjuro prisiminusi vaizdą Danieliaus kabinete. Įsijautusi į savo intensyvų ir naujovišką gyvenimo būdą - visiškai užsimiršo.

- Fui, Ieva, šlykštu, - susigūžė Emilija.

- Šlykštu yra jos išvaizda, kai grįžta iš tavo boso kabineto, - nusivaipė Ievutė ir tęsė toliau: - nežinau kaip jos smegenų trūkumą ir valkataujančios katės moralę pateisina mūsų direktorius, bet jau Danielius tai tikrai džiaugiasi jos atliekamais darbais. 

- Sakyk, Austėja, - kreipėsi Goda, - ar generalinis nemato, kas vyksta jo vadovaujamoje įmonėje jam po nosim?

- Na, jis toks gerietis, - atsargiai prabilo, - jis atlieka savo darbus ir atsiskaito koncerno vadovybei, bet man kartais atrodo, kad nepastebi kaip gudriai Rasa ir Danielius laiko jį apsukę aplink pirštą. 

- Ką turi omeny? 

- Goda, nejaugi dar nepastebėjai, kas daugiausia vadovauja šioje įmonėje? Tikrai ne Vaidotas, - tyliai pasakė Austėja ir apsidairė ar niekas jų nesiklauso, - jis gerai sutaria su valdžia ir jo niekas nejudina, bet Rasa su Danielium įmonės reikalus ir darbus kreipia sau palankia linkme, saldžiai užliūliavę Vaidotą. 

Goda pirmą kartą apie vidines Pagonijos intrigas išgirdo iš pirminio šaltinio ir jai šiek tiek prašviesėjo akyse. Ji matė, kad Rasa Lapė yra įtakinga persona kompanijoje ir Danielius tikrai per daug sau leidžia, bet dabar dar suprato, kad generalinis direktorius pakištas po šių dviejų veikėjų padais ir už jo nugaros jie gali įgyvendinti ką sugalvoję.

Sužinosiu, kur dedat mano tiekėjo pinigus, ir jums už tai atsirūgs. - pažadėjo Goda. Bemat kilo išganinga mintis, kad suradus reikiamą siūlą šiame voratinklyje ir jį trūktelėjus, gali susidoroti su niekšu Danielium.

Pro savo kabineto langus Goda pamatė praeinantį Danielių, kuris dėbtelėjo į ją ir nuskubėjo savais keliais. Panašu, kad ėjo iš Rasos Lapės urvo ir ji iškart sumojo jį pasiskundus dėl savaitės pradžioje įvykusio Godos vizito. Dabar reikia laukti atsako, nes kažin ar Rasa nekreips į tai dėmėsio… Juk jos darbuotoja nepaisė rekomendacijų dirbti tik deleguotus darbus ir toliau ieškojo reikiamos informacijos. O jei dar sužinos, apie tai, kaip Goda apsikvailino per vakarykščius pietus? Kunkuliuojant nerimui ėmė mausti skrandį. Mėgstamas darbas vėl kėsinosi apkarsti.

Kelios valandos iki numatyto susirinkimo praėjo gana greitai ir produktyviai. Be kelių minučių dvyliktą, Goda užvertė kompiuterio ekraną, pasiėmė užrašų knygelę su rašikliu ir nuskubėjo į posėdžių kambarį. Ten jau rinkosi ir kiti skyriaus darbuotojai: Gustas ir Irvinas atėjo, kaip visuomet, puikiai nusiteikę ir pokštaudami, apie kažkokią naują automobilių reklamą, kurią ką tik peržiūrėjo Youtube. Miglė su Loreta, pastaroji dar visų vadinama Lota, taip pat pasirodė drauge, bet tarp jų tvyrantis šaltukas ir nesantaika tiesiog sklandė ore ir turėdamos progą atsisėdo toliau viena nuo kitos. Liudas atnešė visiem vandens, pasiūlė kavos bei arbatos. Likus minutei iki posėdžio, atnešė cinamonu dvelkiančios mėgstamiausios Rasos arbatos ir padėjo stalo gale, kur visuomet sėdi susirinkimo vedantysis. Lygiai dvyliktą pro duris įžengė Rasa Lapė ir nutūpė į jai paruoštą kėdę.

- Ačiū, kad visi laiku susirinkote, - pradėjo ji ir, it piktoji ragana Ravena sužaibavusi akimis, dramatiškai tarė: - pradėkime. 

Ji lėtai gurkštelėjo arbatos ir atsivertė kompiuterio ekraną, kelias sekundes permetė akimis savo sudarytą darbotvarkę ir prabilo vėl:

- Pirmiausiai aptarsime mano komandiruotės tikslus ir jų įgyvendinimo galimybes, paskui norėčiau pašnekėti apie skyriaus struktūros pasikeitimus, - Rasa nuleido akis ir Goda pastebėjo, kaip nejaukiai pasimuistė savo kėdėse kolektyvas, kilo prislopintas šurmulys.

- Taigi, - grėsmingai nutildė šnibždesį ir tęsė toliau, - italai pageidauja pradėti remti įvairius kultūrinius renginius savo produkcija, atitinkančią renginio koncepciją. Aišku, ne kokius nemokamus, kuriuose susirenka kas tik nori, o atitinkamai prestižinius. Pavyzdžiui, neseniai gavome užklausimą dėl rėmimo Valdovų rūmuose už daugiau nei mėnesio vyksiantį Jazzu ir Leon Somov koncertą. Laiko viską suderinti pakankamai, taigi Goda prašau, imkis šio projekto nedelsiant. Informaciją persiųsiu elektroniniu paštu, - Rasa kalbėjo įtaigiai, gromuliuodama kiekvieną žodį, o viską pasakiusi nutilo ir keliais pelės paspaudimais, tikriausiai, išsiuntė minėtą informaciją Godai, - Lota, jeigu reikės kažkokios pagalbos, tai Goda į tave kreipsis. Prašau jai padėti.

- Būtinai, - nepatenkinta burbtelėjo Lota. 

Ji skyriaus asistentė, bet savo darbais mėtėsi kaip karštomis bulvėmis. Godai ne kartą teko nugirsti kaip skyriaus kolegos skundžiasi nesulaukiantys pagalbos iš žmogaus, kurio darbas - asistuoti. Dėl patarnavimo vadovei viskas buvo aišku, nes Lota kasdien po kelis kartus nešdavo jai kavos, lėkdavo pirkti pėdkelnių, parveždavo pietus į ofisą, kartais net valydavo dulkes nuo lentynų - viskam buvo pasiruošus, kad tik įtiktų ir turėtų progą pabendrauti su Rasa. Tačiau pagalba kolegoms bei įvairios ataskaitos, priklausančios jai atlikti, kaip tiesioginis darbas, buvo tiesiog pasibaisėtinos. Kolegos neapsikentę krūvos klaidų, sumaišytų svarbių skaičių, vėluojančių ataskaitų ar išvis jų neatliktų - patys ėmėsi vykdyti jos darbus, nes skundai Rasai pasirodydavo išgalvoti ir primenantys verkšlenimus. Susidarė įspūdis, kad pagrindinis Loretos užsiėmimas - šniukštinėti kolegas ir viską raportuoti Rasai Lapei. 

- Migle, - kreipėsi į kitą savo pavaldinę Rasa, - per šią savaitę norėčiau, kad paruoštum maisto produktų kategorijos analizes, remiantis Pearson duomenimis, ir pateiktum man bei kolegom korektiškuose šablonuose.

- Atsiprašau, bet ar čia ne Lotos ir Irvino darbas? - paprieštaravo šviesiaplaukė ir sumirksėjo priklijuotomis blakstienomis.

- Dabar tai bus tavo darbas, - tūžmingai nukirto Rasa, - jeigu turi papildomų klausimų, gali kreiptis į mane - asmeniškai, - ši frazė aiškiai reiškė, kad tema jau nebediskutuotina. 

Goda pirmą kartą išvydo šią vadovės kaukę: šalta, arogantiška, skrupulingai renkanti kiekvieną tariamą žodį. Ji svarstė, ar tik čia nebus dėtas jos pokalbis su Danielium prieš susirinkimą. Bet gal tuomet nepasitenkinimą būtų išrėžus tiesiai Godai, o su ja kalbėjo ganėtinai maloniai. Goda laukė kokio nors kabliuko, paaiškinančio kodėl šioje patalpoje tokia įelektrinta atmosfera, bet nieko, išskyrus pačios vadovės asmenybę, nešovė į galvą.

Vyravo nejauki tyla, kol Rasa toliau skaitė savo darbotvarkę, ir ūmai jos grėsmingos akys pakrypo į Gustą:

- Gustai, tavo tiekėjai tavim pakankamai patenkinti, terminų laikaisi, planus vykdai, - visi net nuščiuvo, kad vadovė nors ir menkai, bet pagyrė kolegą, bet tuoj pat ji grįžo prie buvusio tono: - ir toliau viską siųsk jiems tik suderinęs su manim, kai pataisau tavo klaidas.

Goda vos nesuprunkštė. Atrodė pasibaisėtina, kad Rasa taip šykšti gerų žodžių ir nors menkiausios šiltos šypsenos savo darbuotojams. Jie labai daug dirba, atiduoda didelę dalį savęs šiai įmonei, kai reikia sėdi iki vėlyvo vakaro arba ateina nuo šešių ar septynių valandų ryto, kartais lieka be pietų, gyvi vien kava ir energetiniais gėrimais, o vadovė deramai nė nepadėkoja. Goda savo užrašų knygelėje išraitė: išnaudojimas.

Rasa nutaisė grobuonišką žvilgsnį į paskutinįjį nepajudintą darbuotoją:

- Irvinai. Tu atleistas.

Pagaliau sprogo bomba, ištaškydama visų susitvardymą ir nušluodama baimingus žvilgsnius. Irvinas atrodė mažų mažiausiai priblokštas, tesugebėjo žiopčioti kaip žuvis akvariume. Kiti atrodė taip pat. Nei vienas nekrustelėjo ir nieko nepasakė. Net Goda, kuriai anksčiau pavykdavo išlikti sveiko proto kebliose situacijose, tik išvertė akis ir jautėsi apstulbusi. Tokio viešo pažeminimo jai neteko matyti per visus savo karjeros metus, net gi neteko girdėti, kad kas taip stačiokiškai pasielgtų kitų darbuotojų akivaizdoje. 

- Prašau, nueiti pas personalo vadybininkę Eleną. Ji tau pateiks taikaus išėjimo būdus, - atmestinai parodė ranka į duris Rasa. 

Norėjo vėl kažką sakyti, bet išraudęs Irvinas prabilo pirmesnis:

- Tai gal bent jau pasakysite, kodėl?

- Manau nenori to aptarinėti viešai, - nukirto Rasa.

- Ko aptarinėti? - nesusigaudė Irvinas.

- Aš juk pasakiau, - sugriaudėjo jos balsas, - eik į personalą.

Supratęs, kad situacija tikrai beviltiška, sutrikęs vaikinukas atsistojo, pasiėmė savo užrašus ir nuleidęs galvą išsliūkino iš posėdžių salės.

- Irvino darbus padalinu Gustui ir Godai, - abejingai, lyg ką tik nebūtų išvariusi žmogaus iš darbo, pasakė Rasa ir taip įsistebeilijo į Godą, kad jai iškart nušvito. Dėl visko kaltas Godos landumas, o tiksliau pokalbis su Danielium. Rasa ėmėsi tokios taktikos tam, kad nukreiptų jos dėmesį į kitus darbus ir parodytų, kad prireikus yra pasiryžusi net atleisti iš darbo. 

Iš susirinkimų salės visi išėjo išbalę lyg drobės ir tylėdami patraukė į savo darbo vietas. Niekam nekilo noro aptarinėti, ką tik įvykusio akibrokšto. Goda atsisėdo į savo kėdę ir net neturėjo noro atsiversti kompiuterio. 

Durnynas kažkoks… Norėčiau žinoti, kas dedasi tos moters galvoje ir ką jinai su savo pakaliku rezga…

Staiga į jos kabinetą įlėkė Austėja ir uždariusi duris, tyliai paklausė:

- Kas ten įvyko?

- Rasa susirinkimo metu atleido Irviną,- ramiai, tačiau dar sutrikusi atsakė Goda, - ir niekas nežino kodėl.

- Negali būti! - išpūtė akis administratorė, - neįtikėtina! Juk Irvinas puikus specialistas, jis darbštus vaikinas, taip pergyvendavo, kai vis neįtikdavo Poniai Lapei. 

- Man irgi taip pasirodė. Aš dar naujokė, gal daug ko nežinau, - trūktelėjo pečiais Goda. 

- Na, turbūt, ir aš daug ko nežinau, nes nematau jokių tokio atleidimo motyvų. Jau einu, reikės sutvarkyti dokumentus, įdomu kokias priežastis nurodys Elena. Tiesa, šįryt pro šalį einantis Liudas, nugirdo, kad Elena su Rasa kažką minėjo, jog gavo nurodymą iš pačio viršaus išvalyti skyrių. Gal tai susiję…

- Galbūt, - patvirtino Goda ir, Austėjai pasišalinus, savo užrašų knygelėje pasižymėjo: nurodymai iš viršaus???