22 skyrius

Vakarėjanti Klaipėda šurmuliavo savaitgališkai. Nors eismas miesto gatvėse rimo, o šaligatviai tuštėjo, bet perkėlose ir uoste žmonės tik pradėjo spurdėti. 

Pravažiuojant nedidelį tiltą, Godą gaudė užsėstose lauko kavinėse vykstančių pokalbių nuotrupas, romantiškus porelių pasivaikščiojimus Danės krantine ir seną prisišvartavusi burinį laivą, kuris piratiškai skelbė miesto priklausymą jūrai. Goda neatsiminė, kada čia paskutinįkart lankėsi. Gal tėvai buvo atsivežę tais pačiais metais, kai mirė mama, o gal dar anksčiau. Ji negalėjo pasakyti. Kaip ir negalėjo suprasti, kodėl per visą laiką, jai būnant Lietuvoje, ji nėkart nesugalvojo čia atvažiuoti. Aivarui prilėtinus greitį ir sustojus prie perėjos praleisti būrio žmonių, Goda iškišo galvą pro langą ir giliai įkvėpė joduoto oro. Užsimerkusi įsiklausė į tolumoje spygaujančias žuvėdras, galbūt kirus, negarsų jūros ošimą, bet mašinų triukšmas netrukus vėl grąžino į civilizaciją. Atsimerkusi grįžo atgal į automobilį ir pažvelgė į vairuojantį Aivarą. Jis ją stebėjo išsišiepęs.

- Patinka? 

Goda nespėjo atsakyti, kai pro Aivaro langą pamatė uostą ir ištiesusi kaklą iš susižavėjimo išsprogdino akis. Laivelių stiebai ramiai badė temstantį dangų, lengvai plūduriuodami ant vandens. Užėmę abi Danės puses, sveikinosi su juos pralenkiančiais turistais ir, lengvam brizui papūtus, pamodavo suskleistų burių kampais. Goda pakerėta to vaizdo negalėjo atitraukti akių. Aivaras tai pastebėjęs staigiai pasuko automobilį į netikėtai aptiktą laisvą vietą, užgesino variklį ir pasiūlė pasivaikščioti.

Palengva dreifuodami krantinės šaligatviu, susikabinę už rankų, jie artėjo link uosto. Ausis ėmė rėžti netoli stovinčių atrakcionų parko muzika ir besisukančių sūpynių girgždesys. Goda atkuto. Ji pažvelgė į Aivarą ir spustelėjo jo ranką, atkreipdama į save dėmesį.

- Ačiū, - ištarė be garso ir pasistiebė pabučiuoti jo lūpas. 

Aivaras atrodė patenkintas savimi kaip povas. Staigiai sustojęs vidury tako, apkabino savo merginą ir prisitraukė ilgesniam bučiniui. Žmonės apeidinėjo juos šypsodamiesi, kartais palydėdami nuoširdžiais “ahhh” arba skatinančiu “davai davai”. 

Vyriškam glėbiui per greitai atlaisvėjus, Goda pajuto vėsą ir rodos susitraukė. Gera buvo taip arti Aivaro, dalintis kūnų skleidžiama šiluma, todėl atsisakiusi pasiūlytos rankos, apglėbė jį per juosmenį ir tiesiog prilipo šonu. Aivaras atsakė tuo pačiu - prisitraukė Godą tiek arti savęs, kiek tai buvo įmanoma, ir pabučiavo jos viršugalvį. Lėtu žingsniu abu patraukė susitikti su atplaukusiu į uostą turistiniu laivu ir atsisveikinti su jūron skęstančia saule.

Namas Smiltynėje, kuriame Aivaras suplanavo jiems savaitgalį atrodė nedidelis ir labai senas. Medinis, pilkas, atrestauruotas - stovėjo atokiau nuo išsibarsčiusių namų, kurių kiemo pavėsinėse žibančios lemputės, neleido tamsoje pradingti vakarojančioms kompanijoms. Vieno aukšto namas buvo įrengtas Provanso - Prancūzijos kaimo stiliumi: sienos apkaltos baltu medžiu, baldai senoviniai, galbūt net čia stovintys nuo Antro pasaulinio karo, grindys klotos plytelėmis, kai kur pridengtos lininiais kilimais, tokios pat tekstūros kabėjo ir užuolaidos. Jos buvo storos ir greičiausiai naudojamos kaip naktinės, nes vaizdas, kuris atsivėrė už lango, negalėjo būti slepiamas nuo akių: uostas, pušynas ir jūra. 

Goda tarsi įaugusi į žemę nejudėjo, tik lakstė aplink akimis. Tuo tarpu Aivaras iš automobilio spėjęs atnešti jų abiejų daiktus, virtuvėje varstė spintelių dureles ir komentavo, ko ryt reikės iš parduotuvės. 

Goda negalėjo patikėti, kad dar šiandien per pietus, sulaukusi iš Aivaro žinutės, kad abu važiuoja savaitgaliui į pajūrį, rimtai svarstė atsisakyti. Penktadienis buvo varginantis, kaip ir keistasis ketvirtadienis su šokiruojančiu susirinkimu, jau nekalbant apie trečiadienį su pasprukimu iš darbo anksčiau laiko. Ryt ryte ji vylėsi atsipūsti nuo visų ir visko. Patinginiauti viena namie, be sąžinės graužaties išjungusi telefoną, bet išėjo dar geriau. Jos atkaklusis vaikinas spaudė dėl šios kelionės valgant penktadienį pietus bei žinutėmis iškart po jų. Goda kapituliavo. Senokai pastebėjo, kad per lengvai pasiduoda spaudimui asmeniniame gyvenime. Visą savitvardą ir susikaupimą išnaudoja dirbdama. Tad pasimatymą laimėdavo atkakliausi, telefoną duodavo įkyriausiems, susidraugaudavo su negirdinčiomis “ne”. Aivaras, Austėja, Donatas, kambariokė ir nedaugelis kitų buvo tie, kurie turėjo progą pažinti Godą artimiau. 

- Palangoj esi buvus?

- Ką?

Goda pagaliau atitoko ir pasisuko į besiartinantį Aivarą.

- Klausiau ar esi buvus Palangoj? Vakaras gražus, sakau gal į Basankę nulekiam? Kaip visi normalūs lietuviai, - jis šyptelėjo apkabindamas ir prisitraukdamas ją prie pat savęs.

- Galim. Neatsimenu, kada ten buvau. Turbūt prieš kokius dvidešimt metų.

- Oho. Tada tikrai lekiam. Tik paskambinsiu šeimos draugui, kuris turi laivelį, kad paskolintų persikėlimui. Nepamenu iki kelintos keliasi keltai. Beje, miegamasis štai ten, jei nori persirengti, - su šiais žodžiais jis pakėlė prie ausies ragelį ir dingo išpuoselėtame kiemelyje, plačiai į jį atverdamas stiklines duris.

Goda nulydėjo vaikiną svajingomis akimis ir atsidususi nužvelgė pasakišką prieš ją atsivėrusią panoramą. 
O gyvenimas pasirodo tik gerėja ir gerėja. 
Šypsojosi stebėdama pirmyn atgal vaikštinėjantį Aivarą su prie ausies prilipusiu telefonu, kai staiga nuplikė suvokimas, kad niekur kitur ir su niekuo kitu šią akimirką nė nenorėtų būti. Tai vienu metu ir baugino, ir rovė stogą iš pasitenkinimo. Goda geriau už visus žinojo, jog viskas yra laikina, bet būtent todėl privalėjo mėgautis esamais santykiais visa savo esybe. Netikėtai Aivaras pasisuko namo pusėn ir, pastebėjęs ją vis dar stypsančią vietoje, energingai paragino ruoštis.  Goda sukikeno, linktelėjo galvą ir iškart skubriai nutipeno į miegamąjį. 
Man tikrai šito reikėjo. Viso šito. Ir chaoso, ir žmonių aplink ir nusirauti...
Užvėrė miegamojo duris ir iškart puolė persirenginėti. Išlipdama iš pieštuko silueto sijono, girdėjo iš kiemelio atsklindančio pokalbio nuotrupas, bet nenorėdama būti landi, pasistengė nesmalsauti, ką Aivaras pasakojo apie tai, kur buvo paskutinius metus. Krepšyje, kurį paskubomis susikrovė, susirado žydrus boyfriend stiliaus plėšytus džinsus, juos užsitempė, akimis rinkdamasi, kurią glaustinukę priderinti. Geltona, su moters atvaizdu, atrodė kaip tik. Plaukus susikėlė į netvarkinga kuodelį ir, pasičiupusi kosmetinę, nužingsniavo į vonią atsišviežinti. 

Aivaras dar nebuvo baigęs pokalbio, kai po dešimties minučių, ji išėjo pasiruošusi. Nusprendė paslankioti po namus ir pabandyti susipažinti su čia dažnai apsistojančia šeima. Aivaras kelionės metu minėjo, kad namas priklauso jo močiutei, kuri prieš kelis metus persikėlė gyventi į Juodkrantę. Ten jai priklausė dar vienas vasarnamis. Užsiminė, kad tame miestelyje gyveno močiutės naujas kavalierius bei jaunystės laikų draugė. Iš pradžių Aivaro mama pergyveno dėl tokio senyvo žmogaus poelgio. Įtarinėjo, kad nauja meilė - iš tikrųjų tik gerai apgalvota suktybė išvilioti brangų nekilnojamą turtą, kuris vis dar buvo močiutės nuosavybė. Bet praėjo keli metai ir šeima šiuo klausimu apsiramino. Susiremontavo Smiltynės namą ir ėmėsi naudoti kaip vietą pabėgti nuo miesto triukšmo. 

Važiuodama čia Goda jautė baimę dėl buvimo taip arti Aivaro šeimos. Netikėtas susitikimas su jo seserimis Kaune buvo keistas, o Klaipėdoje gyveno tėvai, pusseserės, tetos ir daug vaikystės, jaunystės draugų, apie kuriuos visą kelionę girdėjo smagių istorijų ir ne tokių smagių likimo vingių. Visgi Aivaras pažadėjo, kad tikslingai su jais nebandys susisiekti, kad savaitgalis bus jų dviejų, bet dabar, būdama čia, Goda mąstė, kad nebūtų taip blogai, jei netyčia, o gal tyčia pamatytų, kas užaugino ar kartu augo su jos vaikinu.

- Viskas suderinta, galim pajudėt, - Aivaras trinktelėjo durimis, iškart jas užrakindamas ir patraukė į miegamąjį persirengti, pakeliui stabtelėdamas švelniai pabučiuoti Godos į skruostą. 

Toks nekaltas ir nerūpestingas gestas Godą nutvieskė raudoniu ir ji pajuto, kad išvažiuoti neišbandžius lovos patogumo, nebepavyks. Apsisukusi, tylėdama nusekė Aivarui iš paskos ir kojomis apsivijusi jo klubus aistringai įsisiurbė į lūpas. 

Po gerų dviejų valandų, pagaliau pasiekę žemyninę Klaipėdos dalį, garsiai besijuokdami iš Aivaro draugo - katerio kapitono - papasakoto anekdoto, ėjo link to paties vyruko vakarui paskolinto automobilio, saugiai priparkuoto netoli perkėlos esančioje aikštelėje. Goda jau ne kartą mintyse stebėjosi kiek daug įvairių žmonių pažįsta Aivaras. Kaip jam bendravimas virsta pramoga, kuri jo telefono užrašinę pripildo kontaktais iki maksimumo. Jis jos absoliuti priešingybė, bet būti kartu jiems tai netrukdė. Priešingai, Godą intrigavo kitoks Aivaro gyvenimo būdas, nors iš pradžių ir buvo sudėtinga spėti su jo tempu.

Pagaliau susikibę už rankų pasiekė automobilį. Juos pasitiko universali Škoda, kurios nei viduje, nei išorėje švaros nebuvo. Kad galėtų prisėsti ant sėdynės priekyje, Goda turėjo iš pradžių surankioti metalinius indelius, turbūt sliekams laikyti, tuščius plastikinius buteliukus ir suglamžytas servetėles. Aivaras tylėdamas laikė maišelį, į kurį Goda kantriai krovė visą šlamštą, kol pagaliau galėjo pajudėti. Plačiai atvėrę langus, kad žuvies kvapas neprisigertų į drabužius, pažvelgę vienas į kitą prunkštelėjo iš nesuvaldomo juoko dėl tokios keistos situacijos ir garsiai besijuokdami pasuko senuoju Palangos keliu link Basanavičiaus alėjos. 

- Kaip manai, ta porelė sukanti į kopas, eina ten nusilengvinti ar kai ko kito? - pirštais plėšydama cukraus vatą, Goda galva pamojo į tamsoj vos įžiūrimus du siluetus.

Aivaras pažvelgė ta pačia kryptimi.

- Ei!!! Labas!!! - garsiai riktelėjo jis pamodamas ranka. 

Pasigirdo pasisveikinimas atgal. Goda kumštelėjo jam į šoną.

- Atėmei iš porelės visą malonumą

- Kodėl?

- Manai, mergina dabar sutiks mylėtis žinant, kad mes juos matėm ten einant?

- Mes gi nepasisiūlėm prisijungt.

- To dar betrūko.

Aivaras apkabinęs Godą prisitraukė arčiau ir nuo jos pirštų liežuviu pavogė cukraus vatos kąsnį. 

- Manau, ir mums teks tai išbandyti, - rimtu veidu pranešė Aivaras.

Goda akimirką į jį stebeilijosi, bandydama suprasti jis juokauja ar ne, ir tada papylė pasipiktinimą:

- Na, jau ne. Manęs naktį į kopas nenuvilksi. O jei užlipsim ant gyvačių lizdo, arba ant viešo tualeto smėlyje…

Jai nespėjus baigti sakinio, Aivaras pašoko ant kojų ir pačiupęs Godą į glėbį, pakėlė ją nuo žemės. Greitu žingsniu ėmė nešti link tos vietos, kur tamsoje dingo porelė.

- Eiii, paleisk, - suspigo ji, nebejausdama žemės po kojomis. 

Cukraus vata nukrito į smėlį ir lipniomis rankomis pabandė atsistumti nuo Aivaro krūtinės. 

- Nebaikit be mūsų! - suriko Aivaras pakankamai garsiai, kad jį išgirstų kopose pasislėpę įsimylėjėliai.

- Aivarai!!

- Taip, Goda? - jis netikėtai sustojo ir besišypsančiomis akimis pasilenkė labai arti jos lėtai pastatydamas ją ant žemės. 

Naktis pasitaikė šviesi. Nuogas dangus atidengė visas savo žvaigždžių grožybes. Vėjas maloniai vėlė plaukus, skubėdamas panirti į bangas, kurios ošė lenktyniaudamos. Goda su Aivaru stovėjo dviese tuščiame paplūdimyje. Staiga plykstelėjusi aistra Godą išmušė iš vėžių. Trauka Aivarui vis stiprėjo ir ją pasisekdavo numalšinti tik trumpam. Tarp jų mezgėsi tvirtesnis ryšys nei ji manėsi išsivystys per tokį trumpą laiką. Bet ką ji bando apgauti? Visos jos artimos draugystės užsimegzdavo greitai. Į rimtesnius, pasitikėjimu, atsidavimu ir ištikimybe paremtus santykius, virsdavo praėjus vos porai mėnesių, tad kodėl Aivaras turėjo būti išimtis? 

Goda švelniai limpančia ranka palietė jo skruostą ir nykščiu perbraukė per lūpas. Jis lūpomis pagavo pirštą ir nestipriai krimstelėjo. Goda kimiai nusijuokė ir krestelėdama galvą akimis pagavo netoli jų nuošaliau stovinčią persirengimo kabiną. Jos mintis žvilgsnyje perskaitęs Aivaras, iškart ėmėsi veiksmų: čiupo Godą už rankos, timptelėjo jos nužiūrėta linkme, pakeliui įsitikindamas, kad liudininkai jo merginos neatvėsins.

- Labas rytas.

Goda pajuto nugara vos liečiančius Aivaro pirštų galiukus. Pasimuistė nuo palaimingo, kūnu nuvilnijančio jausmo ir pasuko galvą. Nuo Aivaro dvelkė jūra ir gaiva. Įtarė, kad jis nubudęs jau senokai ir, greičiausiai, spėjo ne tik pagaminti kavą, kurią užuodė, bet ir išsimaudyti.

- Tu mane nuvarysi nuo kojų savo tempu, - užkimusiu balsu pasiskundė nė neatsimerkusi.

- Tarsi tu man leidi ilsėtis, - pasilenkė ir ant peties paliko kelis bučinius.

Rankomis ir toliau vaikščiojo Godos kūnu, kol pamatė jos akyse užplūstančio karščio bangą.

- Dabar tai tikrai pats prisiprašei, - ji netikėtai užmetė užklotą ant gulinčio vaikino ir, pramerkusi akis, pamatė jį esant su drabužiais. Piktai suurzgė, rankomis čiupdama šortų raištelių mazgą ir prisispausdama nuogu kūnu prie kietai susijaudinusio Aivaro. 

Diena slinko tingiai. Bent jau Godai. Aivaras pasišovė gaminti pietus, todėl palikęs ją netrukdomai skaityti knygą ant gulto kiemelyje, pasirodydavo tik papildyti stiklinės vandeniu ar atnešdamas vaisių. 

Goda jį girdėjo dažnokai kalbant telefonu, bet stebėjosi, kad dėl to nesijautė suirzusi. Gal palengva ėmėsi priimti Aivarą tokį, koks jis yra, susitaikydama su kitokiu nei jos gyvenimo būdu. O gal tiesiog jūra kalta? Ši aplinka ir netikėtai malonus jausmas žinoti, kad nesi viena. Atidėjusi knygą, Goda nusprendė nueiti į virtuvę Aivarui padėti gaminti. Ji ne kokia virėja, bet savo buvimu gali tiesiog palaikyti jam kompaniją. 

Sustojusi virtuvės tarpduryje, neišsiduodama, kad atėjo, klausėsi Aivaro pokalbio ir stebėjo jo lengvus judesius jai nelabai draugiškoje aplinkoje.

- Negaliu, seni. Aš čia ne vienas, - Aivaro balsas skambėjo apgailestaujančiai.

Goda prisiartino ir atsargiai apsivijo rankomis. Jis staigiai atsisuko pagriebdamas telefoną, kuris petimi ir ausimi, kaip burgerio mėsa, buvo prispaustas iš abiejų pusių.

- Eik, - Goda ištarė tik lūpomis ir Aivaras papurtė neigiamai galvą.

- Eik, - pakartojo šįkart balsu.

- Palauk sekundę, - paprašė pašnekovo ir atitraukė telefoną, - pažadėjau tau…

- Aš paskaitysiu, pasideginsiu. Eik, - Goda nuoširdžiai norėjo jį pradžiuginti. Aivaro veide iškart užsidegė dėkingumas.

- Tikrai? Aš tik valandai. Daugiausiai dviem, - pabučiavo Godos lūpas ir iškart puolė pranešinėti džiugios naujienos kabančiajam kitam laido gale.

Po geros valandos sudoroję Aivaro keptą žuvį, sėdėjo apsikabinę tylėdami. Stebėjo krantine vaikščiojančius žmones, plaukiojančius mažus laivelius. Goda patogiau įsikniaubė į vaikino glėbį ir ėmė snūduriuoti. Jo ranka maloniai glostė plaukus, kartais sustodama ir leisdama nutūpti bučiniui. Godos širdis dainavo. Siela plaktuku daužė šarvus ir leido Aivaro  užkurtai liepsnai veržtis vidun.

- Aš jau turiu ruoštis, - tylus šnabždesys nutraukė ilgokai tvyrojusią gamtos melodiją.

- Hmm…

Goda pasitraukė leisdama jam atsistoti ir atsirėmusi į nebe tokį patogų atlošą, ėmė iš tikrųjų budintis. 

Aivaras pasirodė po kurio laiko. Išvydusi jį šitaip pritrenkiančiai atrodantį, Goda vos sulaikė atvipti ketinantį žandikaulį. Šviesūs šortai, tamsiai mėlyni polo marškinėliai, masyvus laikrodis ir seksualiai suvelti plaukai. Kaipmat pabudo moteriški instinktai. Pirmiausiai, gyvuliškas potraukis, kuris kuždėjo versti priešais stovintį vyrą į lovą, apraizgant jį moteriškais apžavais. Be to sukilo įtarumas ir pavydas, kuriuos Goda išgyvendavo labai retai.

- Su vaikinais susitiksi? - pasistengė kalbėti kuo nerūpestingiau, keldamasi nuo medinio suoliuko. 

- Su klasiokais.

- Su klasiokais vaikinais ar bus ir merginų? 

- Gal bus ir merginų, - Aivaras neužtikrintai patraukė pečiais, apkabindamas Godą per pečius ir pabučiuodamas jos viršugalvį.

- O kas siūlė susitikti? Kokia konkreti mergina ar vaikinas?

Aivaras atsitraukė, norėdamas pažvelgti Godai į akis, jau nebesuvaldančiai susierzinimo. Patenkintas nusišypsojo ir, stipriai suspaudęs ją glėbyje, nuramino:

- Joms nėra ko lygintis su tavimi. Viena turi du mažus vaikus ir vis dar nenumesto viršsvorio, o trys likusios tokiais gydytojų sumodeliuotais veidukais, kad net baisu bajerį skelt, jog neplyštų per siūles.

Goda nusijuokė šiek tiek apsiraminusi, nors pavydas vis dar vartė vidurius. Ūmai suprato, kad Aivaras išsisuko nuo tiesaus atsakymo. 

- Susitiksiu su visais porai valandų ir grįšiu, gerai? 

Goda linktelėjo, bijojo išsiduoti pavydinti net ištarus tokį trumpą žodį “gerai”. 

Aivarui išėjus, ji dar ilgokai sėdėjo prie nešvariomis lėkštėmis nukloto stalo ir įtikinėjo save, kad ji savo vaikinu pasitiki, bet vis tiek negalėjo atsikratyti keturių supermodelių koketuojančių su Aivaru vaizdo, todėl ėmėsi veiklos. Sutvarkė po pietų likusį jovalą terasoje ir virtuvėje. Atidarė visus namo langus įleisdama gaivaus oro ir nuslinkusi į miegamąjį krito į jaukiai suverstą jų guolį, paliktą tokį nuo ryto. 

Prabudusi nuo keisto trenksmo, Goda pašoko lovoje. Lauke buvo pradėję temti. Ji pramiegojo pusę dienos. Užuodusi ant ugnies kepamo maisto kvapą, pasitrynė akis ir nutipeno į lauką. 

Aivaras susimąstęs sėdėjo ant medinės kėdės, nunarinęs galvą stebėjo paties pagaliu braižomus raštus ant žolės. Jo veidas buvo toks susirūpinęs, toks prislėgtas, kad Godos krūtinę pervėrė bloga nuojauta. Ji tyliai atsikosėjo vis dar stovėdama terasos prakrašty ir Aivaras staigiai pakėlė galvą. Jo lūpose bemat atsirado žaisminga šypsena, virtusi švilptelėjimu apžiūrint Godos kojas, kurių beveik nedengė trumpi šortai. Aivaras nusviedė pagalį ir ištiesė rankas, kviesdamas ją prieiti. Goda taip ir padarė - įsitaisė jam ant kelių ir pažvelgė tiesiai į akis.

- Kas nors atsitiko? 

Jis papurtė galvą.

- Matau, kad susirūpinęs. Pasakyk dėl ko, - švelniai spustelėjo.

- Ai, tiesiog… - numykė neaiškiai.

- Mano vaizduotė laki. Prisigalvosiu visko jei nepasipasakosi, - Goda praignoravo Aivaro ištiestą ranką, kuri norėjo susikabinti pirštais. 

Prieš atsakydamas, jis nusuko akis į perkėlą, kurioje klykė kirai lydėdami žmonių perpildytą keltą. Matyt, kovodami dėl į oro išmesto kąsnio, jie susiplakdavo sparnais, kol galiausiai nerdavo į vandenį grimztančio maisto.

- Kažkokia melancholija apėmė susitikus su klasiokais. Visi atrodė tokie rimti. Šeimos vyrai. Galvojau, kad tada žmonės tampa nuobodom, bet pasirodo ne. Jie sau sportuoja, tūsinasi, keliauja. Tik jau kitaip…

Goda perbraukė Aivaro plaukus ir be žodžių apsivijo kaklą. Prisitraukė arčiau. Ją taip pat viliojo patirti šeimos jausmą. Troško prieš tai artimai draugauti su vaikinu, su juo kartu apsigyventi, bet bijojo sužinoti, kad tai ne jai. Kad jai lemta būti vienai, lemta būti tik gera darbuotoja, o ne pavydžia žmona ar pavargusia mama.

- Žinai, visiems apie tave papasakojau, - nusijuokė, - turėjau parodyti mūsų bendrų foto, kad įtikinčiau, kad tu tikra.

Goda šypsojosi. Aivaras prieš ją buvo nuogas. Su drabužiais, bet visgi apsinuoginęs. Turbūt Goda dar nematė šio vaikino tokio pažeidžiamo ir nuoširdaus. Todėl pasilenkusi švelniai jį pabučiavo ir prisiglaudė. 

Pirmasis vasaros mėnuo buvo šiltas. Vėjas nurimęs nebesklaidė nusistovėjusio žaliuojančio vandens kvapo, prie kurio Goda vis pagalvodavo ar priprantama. Ji jaukiai jautėsi sėdėdama Aivarui ant kelių abiem klausantis kaip traška medis laužomas liepsnos karščio. Pamėgo žaisti su jo plaukais, ir stebėti besikeičiančias jo akis. Kažkas tą dieną jiems būnant atskirai nutiko, kažkas kas juos suartino labiau nei laikas kartu. 

Goda, kaip katinas prie šviežio pieno, raitėsi jam pasakojant apie kiekvieną klasioką atskirai ir tarsi mama vaiką sudrausmindavo save klausytis, nemezgant užmačių jį nusivilioti į lovą. Ši naktis jautė būsiant kitokia, nei visos iki šiol. Jie ilgai kalbėjosi apie savo tėvus, mokyklos draugus ir potyrius. Goda papasakojo apie staigią mamos mirtį dėl ligos, apie mokslus Vokietijoje ir studijas Londone. Aivaras ją linksmino savo nuotykiais, patirtais gimtojoje Klaipėdoje, studijuojant Vilniuje. Jie vienas kitą ėmė matyti platesniame kontekste, įvairesnėmis spalvomis, bet visgi nutylėdavo kai kurias detales ateičiai. Donato vardas iš Godos lūpų neišsprūdo nė kartą, bet Doroti paveikslą Aivaras turbūt galėjo nutapyti labai tikslų. Keli paskutiniai Aivaro darbo metai buvo nelabai aiškūs, bet Goda tai suvertė užplūdusiam nuovargiui ir snauduliui, o ne tikslingam jos klaidinimui. 

Dar gerokai prieš auštant rytui, jie perkėlė pokalbius į lovą, todėl neišgirdęs Godos atsakymo į kažkokį nesvarbų klausimą, Aivaras suprato, kad ji miega. Atsigulęs visai arti jos, įsikniaubė į jos plaukus, vis dar kvepiančius smilkstančiu laužu, palinkėjo jai labos nakties ir paniro į ateinantį sapną.

Važiuoti atgal į Vilnių nenorėjo abu, todėl iš Smiltynės pajudėjo tik vakarėjant. Diena deginantis paplūdimyje, žaidžiant futbolą dviese ir pietaujant terasoje - pralėkė kaip akimirka. Norėjosi stabdyti laiką ir viską išgyventi lėčiau. Sekmadienis po naktinių pokalbių buvo kitoks. Goda jautėsi artimesnė Aivarui, atrodė, kad jis taip pat. Dažniau tylėdami ar kvailai juokaudami, jie nebesurimtėjo iki kol neišvažiavo iš kelto į žemyną ir nepasuko link Vilniaus. Abiejų rankos tvirtai susipynusios laikėsi įsikibusios viena kitos, primindamos pažadą čia dar sugrįžti. Bet keista baimė abu panardino į savus apmąstymus. 

Trys šimtai vienuolika kilometrų prabėgo tyloje. Jaukioje tyloje. Švelnūs rankos spustelėjimai, meilūs žvilgsniai ir liūliuojanti M1-plius muzika užtvindė automobilį sklidinai, nepalikdama vietos žodžiams. 

Sustojus prie Godos namų, jie ilgokai negalėjo pradėti atsisveikinti. Radijo imtuvui pranešant atėjus vidurnakčiui, Aivaras užvedė automobilį ir išvairavo jį iš pastatytos šalikelės. 

- Kur važiuojam? 

- Miegosi pas mane, - užtvirtino mintį bučiniu į pirštus ir mirktelėjo besišypsančiai Godai. 

- Ryt reikės anksti keltis ir grįžti čia persirengti, - atsiduso ne nuogąstaudama, bet nusiramindama, šiąnakt neliksianti viena.

- Manau, tau reikia atsivežti būtiniausių daiktų ir drabužių į loftą.

Goda nustebusi atsisuko.

- Dėl tokių naktų kaip ši, - jis staigiai paaiškino.

- Žinoma, žinoma, - Godos širdis virptelėjo ir ėmė traukti serenadą, bet tik pirmąjį jos posmą, iki kol įsuko į kiemą ir pamatė lofte degant šviesą.