23 skyrius
 |
| (Nuotr. iš tumblr.com) |
- Labas rytas, - ignoruodama skirtingas kolegių fizionomijas, džiugiai pasisveikino pirmoji.
Austėjos nepatenkinta išraiška šiek tiek sušvelnėjo ir ji net išspaudė šiokią tokią šypseną.
- Goda, malonu, kad prisijungei. Kaip savaitgalis?
- Su Aivaru? - įsikišo Ieva. Ir nors aplink dūzgė kavos aparatai bei šurmuliavo statutiniai kostiumuočiai, bet prie jų staliuko įsivyravo spengianti tyla. Nei viena nesitikėjo tokio Ievutės tiesmukumo.
- Tiesa sakant, geras. Ir taip, su juo, - nepasimetė Goda, jau ryte apsisprendusi, kad niekam nevalia gadinti šios saulėtos vasaros dienos.
Visos susižvalgė ir tylą nutraukė Emilija:
- Tai papasakok, mums labai įdomu, ką veikėt? Ar jūsų santykiai jau rimtėja?
- Mes susitikinėjam ir niekur neskubam, - šiek tiek praskleidė asmeninę uždangą Goda, - buvome Klaipėdoje, tiksliau Smiltynėje. Jo šeima ten turi vasarnamį, tai trumpam atitrūkom nuo visko. O kaip jūsų visų savaitgaliai?
Austėja tankiai sumirksėjo, suraukė antakius, bet vis tiek atrodė ramesnė nei prieš tai. Goda pamanė, kad ji jau atlyžta dėl Aivaro, galbūt, vedina noro palaikyti besimezgančią draugystę...
- Aš važiavau pas tėvus į Radviliškį, į klasės susitikimą. - Seniai su klasiokais matėmės. Vis susirašydavom bendroj grupėj Facebooke, bet tik tiek. Kaaaip smagu buvo pamatyt, kad kai kurios panos pastambėjo vaikais apsikrovusios, - sukikeno Austėja, - nuotraukos Facebooke sudėtos, aišku, iš senų laikų, - pavartė akis, - O tu, Mile, važiavai į Anykščius kaip planavai? Ar vėl patingėjot su vyru? - užgėrė žodžius kava.
Kol Emilija susižavėjusi savaitgalio išvyka pasakojo apie Puntuko akmenį, Siauruką, Lajų taką ir kitas šeimyninės ekskursijos detales, Goda žiūrėjo į jas ir galvoje šmėstelėjo klausimas: kiek jos artimos, kad jau ir vardus trumpina arba kreipiasi mažybine forma? Visos žino, kur Emilija praleido savaitgalį, iš kur kilusi Austėja, kaip paūžti mėgsta Ieva. Jos netgi sutartinai numanė, kad Goda savaitgalį praleido su Aivaru ir garsiai iškėlė šį klausimą tenorėdamos patvirtinti. O ką žinojo ji? Nieko… Ji visą laiką buvo nusiteikusi skeptiškai, laikėsi savo pasenusių principų, nesistengė pažinti ją supančių, į savo ratą norinčių įtraukti, žmonių. Godai nemaloniai susuko skrandį. Kaip dabar matė šiltą vasaros dieną, jautė ore plevenantį kavos aromatą, taip aiškiai suprato, kad nori būti jų draugė. Akimoju ji atitoko ir sukluso, apie ką buvo kalbama.
- …kažkur skaičiau, kad laukiamas didelis turistų antplūdis, nes vasarą sugrįžta visi emigrantai pas mamas, - postringavo Emilija, - beje, savaitgalį apsistojome neseniai atidarytame viešbutyje su fantastišku spa centru ir man šovė mintis… - sučiulbėjo moteris.
- Kokia mintis? - įsitraukdama į pokalbį, pasiteiravo Goda.
- Gal visos nulekiam ten pasilepinti kurį tai šio mėnesio savaitgalį? Krūvos procedūrų, valgyt gamint nereikia - tiesiog svajonė. Ką manot? - spragsinti Emilija nesitvėrė savame kailyje.
- Ir vyras tave išleistų? - išsprogdino akis Austėja.
- Taaaaip, jis mane ir užvedė ant šios idėjos kelio.
- Aš už! - atgavusi akių blizgesį stryktelėjo Ieva iš savo patogios kėdės, - man tinka bet kurios išeiginės.
- Gal važiuokime šį savaitgalį, nes paskui man čia visokių giminių balių priplanuota, - pavartė akimis Austėja.
Visoms tiko paskutinis mėnesio savaitgalis ir Emilija pasisiūlė rezervuoti kambarius bei pasirūpinti kitomis smulkmenomis. Goda tikėjosi ir ateinantį savaitgalį praleisti su Aivaru, bet vidinės jos metamorfozės šaukte šaukė pabandyti pasilinksminti tik su merginomis.
Laikrodžiui rodant lygiai penktą valandą vakaro, Godos mobilusis ėmė įkyriai plyšauti. Stengdamasi nekreipti dėmesio toliau dirbo, žinodama, kad jis greit užsičiaups, o nebaigtų darbų dar laukia daugybė. Po stogą raunančio savaitgalio, pirmadienio rytas buvo kaip niekad sunkus. Visi skaičiai bangavo kaip jūra, telefonas erzino išblaškydamas prisiminimus, o elektroniniuose laiškuose įsiterpdavo jos su Aivaru pokalbių nuotrupos. Darbus teko stumti tarsi buldozeriu. Tokios savęs išsiblaškiusios ji nepamena. Kaip ir dabar: žiūrėdama tiesiai į kelis stulpelius skaičių, kuriuos išanalizuoti būtų užtekę dvidešimt minučių, ji po valandos buko spoksojimo nebuvo įdarbinusi nei vieno skaitmens. Reikėjo įsignybti, kad galėtų dirbti. Vyko ir kiti jai nebūdingi dalykai. Šiandien Goda nesunkiai rado laiko paplepėti su Austėja virtuvėlėje, kol ši darė kavą Vaidotui, užsuko į tualetą vien tam, kad pasižiūrėtų ar jos akys nėra paraudusios ir nenutrupėjęs tušas.
Diena buvo pilna bereikšmių veiksmų ir poelgių, kuriais Goda anksčiau savo gyvenimo neapsunkindavo. Bet ji nuo jų nesijautė pavargusi. Priešingai. Jie teikė neįprastą ir jai nepažįstamą malonumą. Staiga, nuo dienos prisiminimų ją išblaivė beldimas į duris ir, apsisukusi kėdėje, pakėlė žvilgsnį.
Aivaras stovėjo atsipalaidavęs, atsainiai petimi atsirėmęs į stiklinę kabineto sienelę. Klasikinės tamsiai mėlynos kelnės gulėjo it nulietos, o akinamai balti, šiek tiek prasagstyti marškiniai, aptempė kūną seksualiau nei jis būtų atrodęs nuogas.
- Apie ką svajoji? - paklausė plačiai šypsodamasis, bet pasilikdamas stovėti tarpdury.
- Aš dirbu, o ne svajoju, - atsikosėjusi, Goda pabandė nutaisyti rimtą veidą.
- Matau, - mirktelėjo viena akimi.
- Aš rimtai, - skruostai išraudo ir Goda nudelbė akis į kompiuterio ekraną, kuris jau buvo išsijungęs.
- Atėjau tavęs. Važiuojam į loftą vakarienės. Rolas pagamino savo firminius makaronus su padažu. Nori artimiau su tavimi susipažinti.
Goda atsargiai padėjo ant stalo segtuvą ir sugniaužė rankas. Oda pašiurpo tarsi papūtus šiaurės vėjui.
- Gerai… - neužtikrintai išlemeno ir, pagriebusi rankinę, palengva pasiekė Aivarą pasisveikinimo bučiniui.
Šiandien nepavyko kartu pietauti, kadangi merginos paprašė prisijungti aptarimui dėl Anykščių. Pasiilgo jo buvimo šalia. Kūnas neįprastai alko jo prisilietimų, o akys vis ieškodavo pažįstamo profilio žmonių minioje. Varginanti priklausomybė - tada pamąstė, bet šypsojosi žinodama, kokia ji tuo pačiu maloni.
Abu tylėdami, bet žvilgčiodami vienas į kitą priėjo prie lifto. Leisdamiesi žemyn, bučiavosi negalėdami atsiplėšti, o automobilį pasiekė kikendami ir erzindami vienas kitą.
Šiandien su kolegėmis pietaujant, susitarė ryt po darbo nueiti į kiną ir apie tai nusprendė pasakyti Aivarui dabar, jiems automobiliu išvažiuojant iš požeminės automobilių stovėjimo aikštelės. Aivaro ranka nervingai sutrūkčiojo išgirdus pranešimą.
- Kas yra? Nenori, kad eičiau?
- Ne ne, viskas gerai, - neatitraukdamas akių nuo kelio, pakėlė Godos pirštus ir juos pabučiavo. Ji jau žinojo, kad Aivaras taip elgiasi, kai nenori išsiduoti kaip jaučiasi iš tikrųjų.
- Kodėl negaliu eiti?
- Ar aš sakiau, kad negali? - skubiai į ją pažvelgęs, išsprogdino akis.
- Nesakei, bet parodei.
- Parodžiau? Kaip?
- Jėzau, Aivarai, baik.
- Gerai, gal ir susinervinau. Šiek tiek, nes tam vakarui jau turim planų, - atrodė, kad jam palengvėjo išpyškinus apie planus.
- Kokių?
- Važiuojam švęst Joninių į Kernavę.
- Taigi galim po filmo. Jis prasidės apie ketvirtą valandą ir tikrai nebus ilgas.
Aivaras akimirką padelsė.
- Pakalbam apie tai po vakarienės gerai?
- Gerai.
Goda jautėsi pasimetusi. Nejaugi Aivaras konkuruos su merginomis dėl jos dėmesio? Bet taip negali būti. Jie kartu praleido visą savaitgalį ir bus sveika šiek tiek vienas nuo kito atitrūkti. Reikia tik ramiai apie tai pasikalbėti, jam įrodyti, kad jos naujosios draugės nėra grėsmė jų santykiams.
Loftas skendėjo apetitiškuose kvapuose ir mušė klubinės muzikos ritmą. Įėjus pro duris, Rolas nusišypsojo Godai pasisveikindamas ir pamojo Aivarui. Stalas buvo padengtas tarsi pagal griežčiausio etiketo reikalavimus.
- Ohoho, pasistengei, - paplekšnodamas kambariokui per petį pagyrė Aivaras.
- Tik nereikia tyčiotis…
Nuošaliau stovėdama ir stebėdama šį Rolo pasikeitimą, Goda jautėsi keistai. Vis svarstė, ar tik Aivaras nebus su juo pasikalbėjęs, kai šeštadienį Smiltynėje, ji netyčia prasitarė apie nedraugišką pokalbį. Nenuoširdumas ją labai pykdė ir Goda tikėjosi, kad Rolas ne apsimetinėjo, o tiesiog pakeitė apie ją nuomonę. Vylėsi sutarti su Aivaro draugais, pabandyti būti nebe stebėtoja, o dalyve. Pamatę kokia ji yra iš tikrųjų, gal nebevertins jos taip neigiamai.
Makaronai su padažu buvo tikrai fantastiški. Aivaras su kambarioku juos sukirto nė nesikalbėdami. Godai porcija pasirodė per didelė, tad pusiau pilną lėkštę pastūmė padėkodama. Skrandį suko dėl tikrųjų Rolo minčių, todėl alkis staigiai buvo pasotintas ir ji atsidavė stebėjimui. Vaikiško veido Rolas atrodė nuoširdus vaikinas, kas, Godos manymu, galėjo labai klaidinti. Humoro jausmas, anot Aivaro, panašus į jo, o sugebėjimai IT srityje - neprilygstami. Jei santykiai būtų ne tokie keisti, gal ji net paprašytų jo pagalbos dėl Pagonijos sąskaitų. Arba tiesiog pasidomėtų kai kuriais klausimais dėl galimo pinigų nutekinimo, bet kol kas, ji Rolu nepasitikėjo. Ir nesvarbu kaip Aivaras jį gynė, jos instinktai sakė ką kita.
- Nu, pasistengei, - atsilošęs kėdėje pagyrė Aivaras.
- Ačiū, bet Godai, matyt, nelabai patiko. Nieko nevalgė, - iššiepė dantis, tarsi urzgiantis šuo.
- Labai skanu. Tikrai. Tik šiandien sočiai pietavau, todėl nelabai praalkau.
- Hmm, - nepatikliai numykė.
- Liekam čia, ar nori kur išeiti? - paklausė Aivaras pasisukęs į Godą.
- Gal pasikalbam dėl rytojaus vakaro planų?
Rolas nustojo rinkęs nuo stalo lėkštes ir sukluso. Aivaras iš padilbų jį nužvelgė.
- Ryt vaikinų vakaras. Švenčiam Jonines, - užbėgo įvykiams už akių kambariokas, - tokia tradicija.
Goda klausiamai pažvelgė į Aivarą.
- Prie mūsų prisijungs Goda, - nukirto stodamasis ir paimdamas ją už rankos. Timptelėjo link savo kambario durų ir uždarė jiems įėjus.
- Tai ryt vaikinų vakaras, ar ne? - rankas įrėmusi į šonus, Goda sužaibavo akimis.
- Kokia tu seksuali, kai taip į mane žiūri.
Aivaras pabandė apsikabinti Godą, bet ši išsisuko.
- Neišdegs nukreipti kalbą kita linkme.
Nusivylęs nuleido rankas ir akimis susikibo su Goda. Vyko nebylus mūšis, bet nei vienas neketino nusileisti.
- Tu nenori, kad eičiau su merginomis į kiną ir, kaip pasiteisinimą, sugalvojai mane išsitempti į Kernavę?
Aivaras perbraukė rankomis per plaukus. Atrodė užspaustas į kampą ir blaškėsi, it vilkas narve, nežinodamas ką daryti.
- Tiesiog nebenoriu tavim dalintis, - išspjovė žodžius tarsi prieš savo valią ir į ją įsispitrijo.
Goda jautė, kad kažkas vis tiek čia neaiškaus, visgi nusprendė nebesigilinti. Kam dabar reikia tų analizių, kai gyvenimas virte verda.
- Gerai, - atsargiai pradėjo ji, - tada padarom taip. Į filmą aš tikrai eisiu ir jei tu manęs vienos nenori išleisti, tau belieka prisijungti.
Aivaras pergalingai išsišiepė, Godos veidui tįstant iš nuostabos. Juk tikėjosi, kad jis tikrai atsisakys.
- Bet, - akimoju įšaldė jo džiaugsmą, - tik šį kartą.
Aivaras atrodė kaip laimėjęs mūšį ir turintis vilties pasiekti pergalę kare.
Į kino teatrą Goda atėjo ne paskutinė. Galvojo vėluosianti, nes prieš vakarą būtinai turėjo užsukti namo persirengti, kad Kernavėje jaustųsi patogiai. Skubėjo kaip įmanydama, todėl lengviau atsikvėpė sužinojusi, kad dramatiškoji persona taip pat vėluoja.
- Auste, kas tavo veidui?! - suspigo Emilija, pašokusi nuo fotelio, ir suskubo pasitikti už Godos nugaros ateinančią gerokai įraudusią Austėją.
Jos veidas, kaklas ir visa oda atrodė kaip nudegusi saulėje. O tai buvo keista, nes prieš valandą, kai išsiskirstė palikusios ofisą, atrodė tobulai šviesi.
- Kvaiša soliariume padavė ne tą kremą ir, va, prašau - kaliausė, - Austėja, pasiekusi laukiančias merginas, atsargiai nusiėmė tamsius akinius, kurie slėpė baltą odą aplink akis.
Ieva suprunkštė tiesiai draugei į veidą.
- Juokitės, juokitės iš kito nelaimės, - pavartė dramatiškai akis.
- Užtat tavo dantys dabar baltesni nei kada nors… Oi, atsiprašau, dantys ir akių zona baltesni nei kada nors, - akivaizdžiai ir įžūliai juokėsi Ieva.
- Na, jau, Ievute, nederama tyčiotis iš draugės, - Emilija uždėjo ranką ant šalimais stovinčios šviesiaplaukės. - Tik, kad įvertintume tikrą situaciją, gal tu, Auste, nusiimk ir tuos baltus akinius nuo veido, gerai?
Nuvilnijo juoko banga. Ieva iškėlė dešinę plaštaką, į kurią Goda ir Emilija trenkė savosiomis.
- Oi oi oi, kaip juokinga, - pašiepiamai ėmė vaipytis Austėja, bet veidas iškart persikreipė nuo netikėtai užklupusio skausmo.
- Gal jau judam link salės, kol nepradėjai gąsdinti žmonių, - nukirto Ieva.
- Gerai, kad filmas ne trys D, per dvejus akinius vaizdas visai išsilietų, - dar suspėjo mestelėti Goda, visoms sustojus eilute ant eskalatoriaus.
- Dar ir tu, - dramatiškai skėstelėjo rankomis Austėja.
- Šįvakar neišvengsi dėmesio, bet rytoj spalvos jau bus ne tokios kontrastingos. Pamoka visam gyvenimui, - pamokslavo Emilija.
“Adelainos amžius” turėjo prasidėti bet kurią minutę, tad suėjusios į salę prislopintomis šviesomis, jos patogiai įsitaisė raudonose kėdėse. Goda pasirinko nutūpti ketvertuko pakraštyje, šalia jos įsitaisė Austėja.
- Gal po filmo kavos ar vy... - staiga nutrūko Austėjos pasiūlymas ir tarsi lemūras išsprogdino akis išvydusi ką tik pasirodžiusį Aivarą.
Jis su visom pasisveikino nežymiu linktelėjimu ir, pasilenkęs prie Godos, skambiai pabučiavo ją į lūpas. Patogiai įkritęs į kėdę, turbūt, nė nenujautė kokią jausmų audrą sukėlė tarp merginų. Goda, išdrįsusi tik trumpam jas nužvelgti, bemat įsitikino, kad padarė milžinišką klaidą jį pakvietusi.
- Kaip tu galėjai? - Austėja neišturėjusi ją užsipuolė vos prasidėjus filmų anonsams.
- Atsiprašau.
- Atsiprašymas čia nepadės. Juk susitarėm, kad bus mergaičių vakaras.
- Juk atsiprašiau, ką dar padaryti?
- Tikiuosi į Anykščius jo nesitempsi… - grėsmingai nužvelgė.
Goda papurtė galvą ir atsargiai pažvelgė į atsipalaidavusį kitoje jos pusėje sėdintį Aivarą. Žydri džinsai, balti marškinėliai ir odinė striukė - kas galėjo pasakyti “ne” tokiam mačo? Ji tikrai nesugebėjo. Nors užsitraukė draugių rūstybę, bet tokioje situacijoje išsisuko su minimaliom pasekmėm. Ne tokia čia ir didelė nuodėmė. Atsiprašė, pažadės daugiau taip nedaryti ir šis vakaras bus pamirštas, o jai bus atleista. Turbūt.
Filmui įžengiant į vienuoliktą minutę, Aivaras ėmė muistytis kėdėje, ieškant patogesnės padėties. Goda suprato, kad jo kantrybė išseko. Nerasdama savyje užuojautos, ji nekreipė dėmesio, kol neprasidėjo kikenimas graudžiose scenose ir pašiepiantys komentarai. Goda jį keliskart nutildė paprastu “ššš”, bet po trečio karto, tai nebeveikė. Pradėjo mėtyti smerkiančius žvilgsnius, kol filmo viduryje Aivaras pasilenkęs pranešė, kad palauks jos prie išėjimo. Goda lengviau atsikvėpė. Kiekviena ląstele juto kokia tvyrojo įtampa iki Aivaro pasišalinimo.
Po beveik valandos, pasikrovusios teigiamų emocijų merginos išgriuvo iš salės, klegėdamos apie pagrindinės herojės stilingą aprangą, šukuosenas ir tikrą meilę.
- Geras filmas, - atsiduso Emilija ir lipant laiptais vis dar sausino akis servetėle, - kai kuriose vietose tiesiog nebegalėjau suturėti ašarų.
- Kad tu verkei net per Terminatoriaus anonsą prieš filmą. Galvojau visas dvi valandas prasriūbausi, - Ieva išsitraukė telefoną ir maigė trumpąją žinutę.
- Kas tau nepatinka? - užsipuolė Emilija, matyt, pikčiau nei ketino, nes ūmai nudelbė akis.
- Klausi manęs apie savo ašarojimą ar apie filmą? - ramiai pasitikslino Ieva.
- Abu.
- Baikit, panos, - ramino jas Austėja. - Meilė sklando… - nejaučiat? - užsimerkusi įkvėpė oro.
- Atsargiau, turbūt nenori įdegti dar labiau, - Ievutė mėtėsi pokšinčiom petardom.
- Rimtai, Ieva, kas tau? Po tokio romantiško filmo net tu turėtum būt geresnės nuotaikos, - tyrinėjo ją akimis kolegės.
- Mes tikrai tą patį filmą žiūrėjom? - drėbė Ievutė, - ar tavo baltieji akiniai vaizdą iškraipė?
- Nebūtina visada būti tokiai kandžiai.
- Aš ir nesu. Filmas su silpnu siužetu, mažai veiksmo, o vaidyba išvis… - būtų tęsusi šviesiaplaukė, bet mostelėjusia ranka, Austėja ją pertraukė:
- Kino kritikė mat atsirado.
- Man filmas patiko, jei kam įdomu. Tik nesuprantu, kaip galima mylėti du vyrus vienu metu. Kažkoks neromantiškas nukrypimas.
Dvi sutartinai linkčiojančios galvos pritarė Godai.
- Pasileidusi ta Adelaina ir tiek.
- Ieva!!!
- Jėzau, jautruolės jūs, - jauniklė susigrūdo telefoną atgal į kišenę.
Ir tuomet visos akimis pagavo Aivaro figūrą, laisvai judančią pirmyn atgal ir kalbančią telefonu.
- Ko jį atsitempei? - užsipuldama Ieva užstojo Godai kelią.
- Jis norėjo…
- Neskiesk. Norėjai pasipuikuot supervaikinu? - jos akyse užsidegė atviras priešiškumas.
- Aš ne…
- Sveikos!
Aivaras pasirodė pačiu laiku, tik klausimas tinkamiausiu ar priešingai - visiškai netinkamu.
- Kaip filmas? - paklausė surūgusių veidų, - Šūdas! Pritariu. Na ką, maže, važiuojam? - pasisuko į Godą ir savininkiškai apkabinęs per pečius sutrukdė jai atsisveikinti su kolegėmis.
Kelionė į Kernavę neužtruko. Pasirodo dar studijų metais Aivaras, Rolas ir keli kiti vaikinai turėjo tradiciją Jonų naktį važiuoti į piliakalnių miestelį nusikabinti merginą, paleidusią į upę vainiką. Šiais metais jiems pasisekė. Minioje ryškėjo ne vienas ir ne du patrauklūs veidai. Pakeliui Goda girdėjo istorijų apie laikus, kai tokių tradicijų laikydavosi reta mergina, todėl pasirinkimas būdavo skurdus, tekdavo pakovoti net dėl nepatraukliųjų dėmesio. Klausydama, kad Aivaras visada grįždavo ne vienas, Goda vėl jautėsi nublokšta į susitikimus su jo draugais, kurie atvira ugnimi degino pasitikėjimą, todėl nenorėdama susierzinti, kai kurias istorijas vietas tiesiog praklausydavo. O tai nebuvo sudėtinga, nes skendusi mintyse pastarąsias dvi dienas - įgudo.
Be to, šįvakar ji vis negalėjo išsivaduoti nuo keisto jausmo esą Aivaras nenori, kad ji draugautų su kolegėmis, ir imasi veiksmų tą įgyvendinti - šitai pasirodė aktualesnė problema, nei jo praeities šėlionės. Mintis turbūt labai kvaila, nes kam jam šito reikėtų? Gal mano, kad jos nėra vertos būti Godos draugijoje? O gal jis tiesiog jų nemėgsta? Pirmąkart pietaujant lyg kažką panašaus minėjo, tik Goda dabar negalėjo atsiminti, ką būtent. Įsitempė bandydama atgaivinti tą dieną, bet prieš akis iškilo tik paskutinis keistas vaizdas: Aivaras neleidžiantis atsisveikinti su draugėmis. Kodėl?
Jiems išlipus iš automobilio, Aivaras iš bagažinės ištraukė tvirtai supintą gėlių vainiką ir uždėjęs Godai ant galvos, liepė jo nepamesti. Štai ir paaiškėjo jos būvimo čia priežastis - suraukė antakius sukryžiuodama rankas ant krūtinės. Toks jo poelgis buvo atrodė gerai apgalvotas. Iš dalies romantiškas, bet visgi labiau patogus - atsivežė Godą, kad nepralaimėtų kvailos pačių vaikinų išgalvotos rungties bei nesusipyktų su naujai iškepta savo mergina dėl neištikimybės. Gudrus, nieko nepridursi, bet buvo ir paprastesnė išeitis - tiesiog nevažiuoti.
Laukdama dvyliktos, Goda ėmė gurkšnoti Aivaro draugų atsivežtus gėrimus. Ragavo visko po truputį, todėl gana anksti pasijautė gerokai apgirtusi. Aivarui, panašu, tas netrukdė, net patiko. Abu linksminosi iš širdies: šoko liaudiškus šokius prie laužo, dalyvavo visose įmanomose rungtyse ir, tarpuose tarp veiklos, bučiavosi, glamonėjosi šnibždėdami vienas kitam meilius žodelius.
Prieš vidurnaktį šviečiančių vainikų virtinė pasileido upės tėkme. Godos paleistasis pirmavo. Aivaras bučiniu apdovanojo savo merginą, parodydamas draugams, kad sąlyga įvykdyta ir tas poelgis buvo palydėtas nušvilpimu ir “fuuuu”. Anot jų, Aivaras sukčiavo atsivesdamas Godą, todėl girtu baubimu buvo diskvalifikuotas.
Prasidėjus rungties nugalėtojų rinkimui, Goda nerišliai numykė Aivarui į ausį, kad palauks jo prie bažnyčios ant suoliuko ir apsemtom akim, šiek tiek vinguriuodama nukiūtino fakelais apšviestu taku.
Pritūpusi ant suoliuko, išsitraukė iš rankinės telefoną, kurį paskutinįkart tikrino kino teatre. Ekrane išvydo praleistą skambutį su užrašu “tėtis”. Ūmai Goda prisiminė, kad pamiršo paskambinti jam žadėtu laiku. Susiėmė už smilkinių mąstydama, kaip galėjo nebeišpildyti tokios paprastos užduoties - paskambint tėvui - ir, atsargiai juos masažuodama, įsibrėžė nulūžusiu nagu. Ištiesė rankas ir prisimerkusi apžiūrinėjo savo pirštus. Pakrapštė pradedančias atsilupinėti nagų odeles. Galvoje šmėstelėjo pikta mintis, kad net manikiūrui laiko neberanda. Abejingai nuleidusi rankas ant kelių giliai įkvėpė nuo lietaus sudrėkusio oro, kuriame jautėsi gausiai kūrenamų laužų antskonis, ir kelias minutes patreniravo liežuvį, kad šis neišduotų promilių jos balse.
***
Artūras Salas sėdėjo Doroti našlio Deivido darbo kambaryje ir grūmėsi su juo šachmatų figūromis. Karts nuo karto praskalaudami gerklę viskiu, jiedu be žodžių, susikaupę aštrino protus.
Šiandien turėjo būti baigta vykdyti Doroti valia, užtvirtinant įmonės juridinius dokumentus Deivido parašais, kuriuos gauti atvyko Artūras Salas. Atsivežęs lauktuvių į Spencerių namus, Artūras nušvietė šeimininką, kad yra lietuviška proga, kurią kviečia paminėti, neužmirštant, kad testamento įvykdymas yra pagrindinė šio vakaro vinis. Taigi, vakarienė ir šachmatų lenta - vyrams buvo tinkamas būdas atsikvėpti.
Artūrui laužant galvą, kaip savo užpultą karalių išgelbėti nuo varžovo šacho, kad sekančiu ėjimu nebūtų nukirsdintas, išblaškydamas suskambo jo mobilusis. Siekdamas išvengti trukdymų tokiais atsakingais momentais, jis visuomet išjungdavo telefono garsą, tačiau šįvakar, lyg tyčia, to nepadarė. Kruopščiai slėpdamas susierzinimą, atsiprašė varžovo ir išsitraukė mobilųjį iš vidinės dvieilio švarko kišenės. Net nepažiūrėjęs, kas skambina grėsmingai atsiliepė:
- Taip?
- Eeee.. - girdėjosi pasimetęs balsas, - tėti?
- Goda?
- Aha… Eee...ee... Viskas gerai? Netrukdau? - išsigandusi tokio griežto pasveikinimo, lemeno ji.
- Sveika, dukra. Netrukdai, - atsakė Artūras ir užmetė akį į laikrodį, - vėlyvas metas, nesitikėjau, kad šiandien perskambinsi. Kaip laikaisi?
Deividas Spenceris, supratęs, kad Artūrui skambina Goda, sužiuro į jį.
- Buvau kine, kai skambinai, negalėjau atsiliepti. Dabar švenčiam Jonines. Nenorėjau laukti rytojaus, kad neprisigalvotum ko nors, - bėrė žodžius jausdama šiek tiek besipainiojantį liežuvį.
- Goda, ar tu girta? - paklausė tėvas, pajutęs keistą akcentą.
- Baik tu, tėti, neprisigalvok. Labai triukšminga čia, tai dėl to taip atrodo. Atvažiavom į Kernavę pašokinėt per laužus, - sukikeno Goda, - seniai jau taip smagu buvo.
- Su kuo šventi? Nežinojau, kad jau turi ten draugų.
- Na… Švenčiu su savo vaikinu, - džiaugsmingai pranešė Goda, bet kitame ragelio gale įsivyravo tyla. - Alio? Tėti? Girdi?
- Su kokiu dar vaikinu? Kada spėjai..? - apstulbęs paklausė.
Priešais sėdintis Deividas ramiai gurkšnojo viskį, aiškiai, nesuprasdamas nei žodžio lietuviškai.
- Turiu čia vaikiną, dar visai neilgai, bet jis man labai patinka. Tikiuosi, susipažinsit. Jo vardas Aivaras.
- Na, tai tikiuosi, kai atvažiuosi į Londoną atsiveši ir tą savo Aivarą, - tūžmingiau nei norėjo ištarė Artūras ir atsisukęs į Deividą pamatė sutrikusį jo žvilgsnį bei pusiaukelėje sustojusią viskio stiklinę. Klausiamai kilstelėjo antakį, bet Deividas vangiai šyptelėjęs, išmaukė iki dugno.
- Pasistengsiu. Norėčiau ilgiau pašnekėti, bet jau turiu eiti. Paskambinsiu kitą dieną, kai nebus tiek triukšmo aplink. Iki, tėti.
Jis taip pat atsisveikino ir vos spėjus patraukti nuo ausies telefoną, sulaukė angliško klausimo.
- Goda skambino? Kaip jai sekasi?
Jau atpratęs greitai persijunginėti iš vienos kalbos į kitą, Artūras akimirką padelsė ir po to perpasakojo, ką šnekėjo su Goda. Paminėjus Aivaro vardą, Deividas keistai persimainė ir nervingai ištuštino ką tik vėl pripildytą stiklą. Artūrui pasiūlius tęsti šachmatų partiją, varžovas atrodė išsiblaškęs.
Sužinojęs apie netikėtą posūkį Lietuvoje, Deividas nebeįstengė susikaupti.
***
Kišant obuoliuką į rankinę, jis netikėtai vėl pradėjo vibruoti. Pirma galvon šovusi mintis, kad tėvas kažką pamiršo pasakyti, bet atkreipus dėmesį į ekrane žybsintį vardą, Goda aiktelėjo iš siaubo.
Remigijus!!!!
- Šūdas, šūūūdas, šūduotas šūdas! - panikos apimtu balsu sau panosėj šūkčiojo Goda.
Galvoje kaip mat ėmė virti visi įmanomi scenarijai: jeigu atsilieps ir tuo metu prieis Aivaras, ką jam pasakys? O jeigu neatsilieps ir Remigijus vis tiek visą vakarą bandys prisiskambinti? Goda net nesistengdama jo perprasti vieną dalyką tikrai žinojo: atkaklumo tam vyrui netrūksta. Gal išjungti telefoną? O jei įjungus prie Aivaro, pradės plūsti žinutės apie praleistus skambučius?
Goda prisispaudė vibruojantį telefoną prie krūtinkaulio, lyg netyčia aptiktą ginklą, ir baugščiai apsidairė norėdama įsitikinti, kad neateina Aivaras arba aplink nešmirinėja kas nors iš jo draugužių.
Įsitikinus, kad aplinka saugi, prisidėjo aparatą prie ausies ir vos girdimu balsu atsiliepė:
- Klausau?
- Sveika, gražuole, - nuskambėjo, anuos kartus tiesiog akimirksniu orą įelektrinęs balsas. - Užsiėmus?
- Tiesa sakant, taip, - baikščiai dairydamas skubiai atsakė Goda.
- Na, jau… Aš vėl mūsų vietelėje. Prisijungsi?
- Maniau, mes jau atsisveikinom?
- Atsisveikinom, o dabar vėl pasisveikinkim.
Ji net neabejojo Remigijaus atkaklumu. Tačiau tvirtai žinojo, kad jo paslaugos nereikalingos…
- Nieko nebus. Aš užsiėmusi… Užimta.
Pasakyk jam, kad turi vaikiną!!! - įsakmiai klykė pasąmonė.
- Goda, Goda, Goda… Staugt norisi, kaip man tavęs šiandien reikia.
- Atleisk. Iškritau iš šio žaidimo. Viso. - sausai teištarė ji ir paspaudė pokalbio pabaigos mygtuką.
Goda dar kurį laiką žvelgė į ekraną norėdama įsitikinti, kad Remigijus nesugalvos perskambinti, o supratusi, kad šiame fronte tapo saugi, įsimetė telefoną į rankinę ir kaip tik tuo metu išgirdo artėjantį įsikarščiavusio Aivaro balsą.