24 skyrius
 |
| (Nuotr. iš centerblog.me) |
- Ir kada gi planavai man pasakyt, kad išvažiuoji į Anykščius?
Į virtuvę įžygiavusio Aivaro balsas Godos galvą skėlė pusiau. Ji laisva ranka prisidengė viršugalvį ir užsimerkė:
- Nerėk, - suirzusi paprašė ir tylesniu balsu pridėjo žodelį: - prašau.
Aivaras pritūpė prie klūpančios Godos. Prie akių prikišo atspausdintą Anykščių viešbučio laišką su patvirtintomis procedūromis ir kambario rezervacija. Ji iškart sumojo, kad buvo tą nelemtą popierių palikusi ant komodos, kai ruošdamasi į kiną, persidėjo svarbiausius daiktus iš darbinės rankinės į mažesniąją. Ketino jam pasisakyti apie išvyką, tik planavo tą padaryti vėliau. Aišku, gal šiek tiek uždelsė, bet žinant jo nusiteikimą dėl ketvertuko draugystės, nebuvo galima Godos kaltinti.
- Būtum išvažiavus nieko nepasakius? - pasilenkė pasukdamas galvą, kad matytų jos akis.
- Ne!
Goda pažvelgė tiesiai į Aivarą. Vis dar apsvaigę, paraudusiomis akimis ir užaštrintais jausmais, jie spoksojo vienas į kitą nesiryždami pradėti konflikto, brendusio jau kurį laiką.
- Kas tau nepatinka, nepagaunu kampo? Kodėl laikai mane ant pavadėlio? Bijai, kad kas nors parodys, koks tu man netinkamas? Ar papasakos ką nors pikantiško iš tavo praeities? - užsipuolė Goda.
Aivaras akimirą padelsė ir netikėtai staigiai atsistojo. Stovėjo kurį laiką lyg norėdamas kažką pasakyti, bet nesiryžęs išlėkė iš kambario tokiu pat įdūkusiu žingsniu kaip ir atėjo.
Trinktelėjo vonios durys, sučiurleno tekančio vandens srovė. Tyla.
Išmetusi šukes, Goda užgesino virtuvėje šviesas ir liko stovėti atsisukusi į langą. Šiąnakt danguje įsitaisęs akino pilnas mėnulis. Lūžtantys šaltos šviesos spinduliai pragraužė virtuvės grindis ir įsibrovė į butą, kuriame vyravo prieblanda, tiršta nuo ore vos juntamos audros nuojautos. Prisidengęs tik rankšluosčiu, virtuvėje pasirodė Aivaras. Goda juto jo būvimą, bet vistiek neatsisuko.
Jis delsė prabilti, matyt, bijodamas galutinai sugadinti vakarą.
- Einam į lovą? - galiausiai prakalbo lyg radęs tinkamus žodžius.
Ji nereagavo.
- Atsiprašau, kad užsipuoliau. Nenorėjau.
- Tada kodėl užsipuolei? Manai, aš kvailė ir nepastebiu, kad tu visiaip trukdai man bendraut su draugėm? - Godos balsas su kiekvienu žodžiu kilo. - Žinai, jos dėl tavęs taip pat nėra pametusios galvų, - vyptelėjo ji.
Ir Aivaras sukluso.
- Ką turi omeny? Jos kažką sakė?
Dabar Goda buvo visiškai tikra, esant kažkokią paslaptį, kuri gali sukompromituoti Aivarą ir, galbūt, išardyti jų santykius. Nuo tokios minties kūnas suragėjo, gerklė staigiai perdžiūvo - bijojo juos prarasti nemažiau nei jis, bet pamiršti savo įtarimų jau nebesugebės. Ji privalėjo sužinoti. Iš Aivaro arba iš kolegių. Visiškai nesvarbu. Jai rūpėjo pats faktas - kas nutiko? Visi aplink saugo ją nuo tiesos kaip vaiką. Tarsi, jai jos būtų perdaug. Tarsi, ji būtų per silpna su tuo susitaikyti. Jie jos tiesiog nepažįsta ir Godai pirmąkart knietėjo kolegėm pasipasakoti apie save daugiau.
- Ką slepi nuo manęs, Aivarai? Ko nenori, kad man jos papasakotų? Jos matė tave su kokia nors šliure mums susitikinėjant? Ar tu man už nugaros kalbi, kokia aš dėl tavęs galvą pametusi kvaiša? -
netikėtai atsisukusi Goda priartėjo prie Aivaro.
- Nieko panašaus.
- Tai tada kas?
Jis sukosi eiti, bet Goda čiupo jį už rankos.
- Puiku. Nesakyk. Anykščiuose vis tiek viską sužinosiu ir tada jų versija man galvoje įstrigs giliau nei tavo pasiteisinimas, - Goda atvirai pagrasino ir Aivaras, išsivadavęs iš jos rankos, nupėdino į miegamąjį.
Ji siuto. Norėjo draskytis ir rėkti ant jo, nes emocijos kunkuliavo kaip karštas aliejus, suvokė, jei užvirs - skaudžiai nudegins visus aplinkui ir ją pačią, tad iš paskutiniųjų tvardėsi. Giliai kvėpavo ir stengėsi išvalyti mintis. Šiuo metu nieko padaryti negalėjo. Teks palaukti. Bet jau nebedaug.
Vėl atsisėdusi ant palangės, nusprendė kol kas neiti į lovą ir, apkabinusi sulenktas savo kojas, veidu atsirėmė į kelius. Užsimerkus sąmonė sukosi karuselėje, todėl neištvėrusi atsimerkė. Viršun kilo blogumas, kuris po minutės atsidūrė kriauklėje. Praskalavusi burną, nebesiryžo grįžti ant kietos palangės, tad nukiūtinus į miegamąjį su drabužiais atsigulė į lovą, užimdama tik nedidelį plotelį jos krašto. Nenorėjo kūnais liestis su Aivaru. Norėjo dar pykti, neleisti jam nustumti šios problemos užmarštin. Akys sulipo akimirksniu, bet kūnas budravo iki aušros įsitemdamas, kai Aivaras versdavosi ant kito šono, kai garsiai atsidusdavo, kai kvėpavimas panašėjo į panirusį miegan. Bet jis nė karto nemėgino apsikabinti, priartėti, pabučiuoti.
Įvyko pirmasis jų barnis, kurio jie nesugebėjo išspręsti, kuris iš vieno vakaro nulydės juos į ateinančią dieną ir galbūt stumtels į dar kitą. Goda užmigo nusivylusi.
Sapnas darėsi miglotas dėl per langą besiskverbiančių saulės spindulių ir Goda palengva ėmė budintis. Staiga ją pervėrė stiprus galvos skausmas ir ji suraukė kaktą. Išsausėjusioje burnoje nurijo seiles, palengva prasimerkė. Kambarys net degė šviesa. Ranka nubraukė plaukus nuo veido ir atsargiai pasisuko į kitą lovos pusę.
Tuščia. Aivaro nebuvo.
Sunkumas krūtinėje, dieglys širdyje, noras jam dabar pat paskambinti ir pažadėti daugiau nebesikišti ten, kur jos neįsileidžia - visa amplitudė jausmų tik stiprino pykinimą, skaldė galvą ir norėjosi urgzti.
Pasitrynusi akis, bet vis dar tik šiek tiek prasimerkusi, stojosi eiti į vonią ir tuo pat metu įsisupo į užklotą. Kūną krėtė drebulys. Šalto prakaito lašai bėgo vakarykščiais drabužiais aprengtu kūnu, ir nors kambaryje kaitino vasariška saulė, Godos oda ledijo.
Linguodama dušo kabinoje stovėjo po karšto vandens srove ir laukė, kol sušils. Prieš akis plaukė visi praeito vakaro vaizdai.
Atsiduso.
Atrėmusi galvą į smulkiomis tamsiomis plytelėmis dekoruotą sieną, Goda užsimerkė. Vanduo bėgo šiurpstančiu kūnu sukeldamas laikino malonumo jausmą ir ji norėjo slėptis čia visą dieną. Visgi po keleto minučių prisivertė užsukti kraną. Ant nuogo kūno užsimetusi minkštą chalatą, dar rado jėgų išsivalyti dantis ir jau tuomet pasuko į virtuvę. Žingsniai dar atrodė netvirti, bet akys jau nebebijojo šviesos. Namai rodės tylesni ir tuštesni.
Netikėtai pasigirdo rakinamos spynos trakštelėjimas ir Goda krūptelėjo.
Į vidų įžengė žvalus, baltais marškinėliais ir žydrais džinsais apsirengęs Aivaras, kurio veide nesimatė jokių rūpesčių ar nuovargio šešėlių. Vienoje jo rankoje Goda pastebėjo maišelį su maisto produktais, o kitoje du puodelius su garuojančia ir nuostabiai kvepiančia Inn’o kava.
- Sveika, - energingai priėjęs, be jokių ceremonijų pabučiavo į lūpas. Godai net švystelėjo mintis, kad taip savininkiškai užtvirtino teises į jos kūną.
- Seniai pabudai? - paklausė palikęs sportinius batelius prie lauko durų ir sukdamas į virtuvę.
Goda, vos pakreipusi sopančią galvą į šoną, nustebusiomis akimis sekė kiekvieną jo judesį.
- Ką tik, - pasijautė dar šūdiniau pamačiusi Aivaro žvalumą ir toliau stebėjo, kaip jis laisvai elgiasi svetimuose namuose ir atsipalaidavęs tarsi tarp jų viskas būtų gerai.
- Eikš kavos ir salotų, - ištiesė vienkartinį puodelį kaip susitaikymo ženklą ir Goda ilgai nesvarsčiusi pasidavė.
- Spinta darbe, spinta automobilyje… Atsargiai, dar kas palaikys dabita, - leptelėjo, nepatogiai įsitaisiusi ant kietos virtuvinės kėdės. Svajojo apie grįžimą į lovą.
- Buvau namie persirengti, - atsakė atsainiai, nekreipdamas dėmesio į irzlų jos balsą.
Toliau kaip niekur nieko gamino salotas tarsi jų pirmojo barnio nė nebūtų buvę.
- Dar pabėgiojau ir, atvažiuodamas čia, užsukau į parduotuvę.
Godos antakiai pakilo beveik iki lubų.
- Neišsigąsiu, jei prisipažinsi, jog esi koks slaptas nano robotas, infiltruotas tarp mirtingųjų.
Aivaras garsiai, bet nenuoširdžiai nusijuokė ir padėjo paruoštas salotas priešais Godą.
- Turiu mums šiandien planų, todėl reikėtų paskubėti su pusryčiais, - tarė jis ir nusisuko įpilti į stiklinę vandens, nevykusiai slėpdamas nerimą kaip Goda sureguos į jo bandymą vengti pokalbio apie dramblį kambaryje.
- O kaip tau mano šiandienos planas - grįžti į lovą?
Goda, vis labiau irzdama, pastūmė lėkštę į šoną ir beveik numetė kavą ant stalo.
- Nežinau iš kur tu semies energijos, bet aš iš ten, - pridurdama, galva parodė link miegamojo.
Aivaras atsitūpė priešais ir paėmęs jos rankas pažiūrėjo į akis. Jie abu vienas kitam buvo neabejingi, juos abu skaudino vakarykštis vakaras ir naktis - tai ji dabar suprato. Bet Aivaras akivaizdžiai parodė, kad ta tema nekalbės ir ignoruos visus su tuo susijusius klausimus - tuo įsitikino.
- Geriau pasijusi, tik judėdama. Tau gi nereikia paskaitos apie tai, kad alkoholis išskaidomas greičiau judant, ne lovoj gulint. Valgyk. Mūsų jau laukia.
Goda susiraukė.
Aivaras globėjiškai pakštelėjo jai į kaktą ir atsiliepė į skambutį, bet spėjo dar kartą paraginti kibti į maistą prieš dingdamas svetainėje.
Pastumdžiusi žalėsius lėkštėje, Goda negalėjo prisiversti, ką nors įsidėti į burną, tad paėmusi kavos puodelį, vangiai patraukė į miegamąjį apsirengti. Praeidama nugirdo, kad Aivaras su skambinančiuoju labai energingai aptarinėja kelią į vietą, kur jie važiuos. Sustojusi priešais sujauktą lovą, nužvelgė skirtinguose jos kraštuose įspaustus kūnų siluetus. Ką jis tokio galėjo padaryti, kad galvotų, jog Goda neatleis? Kad verčiau lėtai žudytų jų santykius, nei prisipažintų, atsiprašytų ir jie viską pabandytų išspręst.
Norėjosi daužyti galvą į sieną ir rasti atsakymą, tačiau suprato, kad šiuo metu geriausia išeitis - leisti Aivarui ją prablaškyti, o atėjus savaitgaliui kaip reikiant prispaus drauges ir viską išsiaiškins.
Apsirengusi apatinius, Goda spraudėsi į siaurus žydrus džinsus, kai išgirdo Aivarą už nugaros:
- Nepatiko salotos?
Užsisegusi sagą į jį pasisuko:
- Per šventes jokių dietų. Tokia šeimos taisyklė, - šyptelėjo svajodama apie bandeles, kurių kvapą dažnai užuodžia ir namie, kai vėjas jį atneša iš netoliese esančios kepyklos.
- Angliavandeniai po vakarykščio vakaro? - jis susiraukė nepritardamas tokiai minčiai ir mėgaudamasis vaizdu nužiūrėjo Godą. Ji nejučiomis, ištiesindama pečius, įtraukė pilvą.
Nu ir kas, kad neturiu sixpacko, aš jo net nenoriu…
Gerai jau gerai, gal kartais ir pasvajoju.
Aivaro primerktos akys nepastebėjo jos nepasitikėjimo savimi, nes šaudydamos troškimu Godą išrengti, jis žengė žingsnį link jos ir sustojo atsirėmęs į ištiestą ranką:
- Ne!! Nėra atsakymų, nebus ir sekso, - nukirto nusisukdama į spintą ir užsimetusi pirmus pasitaikiusius marškinėlius, kad tik greičiau prisidengtų nuo Aivaro geidulingo žvilgsnio. Apsigobė ir storiausiu Robi Agnes megztiniu, kad neleistų mėgautis net menkiausiai matomu odos lopinėliu.
Panašu, kad bausmė Aivarui visiškai nepatiko. Susikišęs rankas į džinsų kišenes, jis piktai dėbtelėjo į Godą:
- Nenori dar prisidengt metalo plokštėm, jei kartais turėčiau galių matyt kiaurai?
- Nors… Geriau pagalvojus… - pakeitusi strategiją Goda išsinėrė iš megztinio, maikutės ir liemenėlės ir apsitempė atvirą palaidinukę ant siaurų petnešėlių, kuri tikėjo per dieną išvarys Aivarą iš proto.
- Judam, judam, - skausmingai nusukdamas nuo Godos akis, Aivaras piktai sukomandavo, - jau visi susiskirstė komandom ir nori pradėti žaidimą.
Po dideliais tamsiais akiniais paslėpusi nustebusias akis, Goda atsargiai pasiteiravo:
- O tas žaidimas kontaktinis? - koketiškai šyptelėjo bandydama jo susitvardymą.
- Hmmm, - numykė lipant laiptais, akivaizdžiai laikydamasis atstumo.
Godai atrakinus savo buto duris, tos pačios dienos vakarą, Aivaras pro jas žengė tik tuomet, kai negrėsė prie jos prisiliesti. Visą dieną besitęsiantis žaidimas ir ją pradėjo varginti, todėl giliau atsikvėpė Aivarui iškart puolus į vonią, kaip spėjo, po šaltu dušu. Nesitikėjo, bet labai džiaugėsi, kad pirmąkart buvo smagu leisti laiką su menkai pažįstamais žmonėmis. Tinklinis iki šiol jai nedarė jokio įspūdžio, bet šiandien išbandžiusi jame savo jėgas, suprato, kiek fizinio pasirengimo jis reikalauja. Beje, ji su porininku visada laimėdavo dėl visiems akivaizdžios priežasties - Aivaras negalėjo susikaupti. Draugeliai, stebėdami nebūdingą Aivaro elgesį, vis mėtydavo komentarus, esą tiek daug pralaimėjimų jis turbūt nebuvo patyręs per visą gyvenimą. Aivaras skausmingai reaguodavo į pašaipas ir vis bandydavo susikoncentruoti, tačiau gaudavosi eilinis šnipštas. Goda lengviau kvėpavo, nes ant suolelių susėdusios kikimaros nebegręžė jos žvilgsniais, o aptarinėjo kažkokių žvaigždūnų vestuves. Aivaro bendražygiai kelis kartus netikėtai pagyrė Godos, kaip naujokės, sėkmę ir ji nebesijautė tokia pašalinė kaip anksčiau.
Per pietus Goda žengė dar arčiau ribos - atsisėdo šalia Aivaro ir visą laiką erzino savo kūnu: pasilenkdavo jo panosėje, kad šviestų atvira iškirptė, gundomai žvelgdavo, vedžiodavo pirštu per apatinę lūpą. Sprendžiant iš to, kaip Aivaras vis nejaukiai muistėsi ir atrodė, kad kėdė bei drabužiai jam per ankšti, Goda suprato jos planą esant veiksmingu. Neužilgo jis pasiūlė važiuoti namo ir ji iškart sutiko. Vienai dienai nebūdingo raitymosi pakako.
Įšokusi į trumpus šortus ir pasikeitusi ne tokius provokuojančius marškinėlius, įsipylė vandens. Laukė kol Aivaras išlįs iš dušo. Suprato, kad jis pagaliau su ja pasikalbės.
- Nerandu savo mobiliojo, gal matei, kur pasidėjau? - pasirodęs Aivaras tiesiog garavo vėsa. Jo šlapi plaukai buvo šiek tiek susigarbanoję, spalvoti marškinėliai bei medvilniniai šortai, prilipę prie kūno, hipnotizavo Godos žvilgsnį. Juto, kad pati tuoj nesusivaldys, todėl staigiai nusukusi akis ėmė įsivaizduoti šmėklą iš filmo “Skambutis”. Suveikė. Kūnas pašiurpo iš baimės pamiršęs kylantį geidulį.
- Goda? - blaškėsi po butą Aivaras vis dar nerasdamas mobilaus.
- Gal palikai automobilyje?
- Gera mintis. Einu patikrint, - trinktelėjo durimis jai klausiamai kilstelint antakį.
Įdomu kokio svarbaus skambučio jis laukė, kad pusvalandžiui iš akių pamestas telefonas tapo aukso vertės. Atsidariusi šaldytuvą, suprato, kad namie nėra nieko valgomo. Teks važiuoti kažkur pavalgyti.
- Radau, - pranešė grįžęs po dešimties minučių.
- Gal važiuojam kur pavalgyti? Šaldytuvas tuščias, - pasitiko iš glūdumos ataidintis balsas.
- Sutinku. Galim nulėkt… - Aivaras užsikirto pamatęs iš miegamojo išeinančią Godą. Ji vilkėjo aptemptą, it pirštinė, suknelę, kurios visiškai uždaras priekis, atidengė visą nugarą.
- Patinka? - šyptelėjo koketiškai suklapsėdama balkstienomis.
Mintis persirengti šovė vos Aivarui išlėkus iš buto. Norėjosi vėl prikaustyti jo dėmesį. Ir tai nebebuvo dėl priežasties, o virto tiesiog žaidimu.
- Eini persirengti arba nešuosi tave į lovą, - suurzgė atgavęs amą. Palengva kaip liūtas artėjo prie grobio.
- Jokio sekso, kol…
- Aš tau aiškiai pasakiau, į lovą!!! Dabar!!! - jo žydros akys nusidažė juodai. Bet vistiek traukė. Tamsiais, prigimtiniais instinktais.
Goda pajuto kaip jos keliai sulinko, todėl įsikibo į sieną, kad nesukluptų. Aivaras galėjo ją paliesti, bet garsiai šnopuodamas, stebėjo net menkiausią venos pulsavimą, prakaito lašelio tekėjimą jos kūnu ir laukė kapituliavimo ženklo. Ir, rodos, jau puolant suskambo Aivaro telefonas, pranešdamas apie gautą elektroninį laišką.
Abu toliau stovėjo nejudėdami iki kol į Aivaro telefoną atskriejo dar ir žinutė. Neišlaikė. Stipriai suspaudė kumščius ir apsisukęs dingo.
Goda garsiai atsiduso, bet iškart gausiai įkvėpė oro. Kelias paskutines minutes, stovėdama prieš Aivarą, bijojo net pajudėti. Jautėsi it būtų vertinamas kiekvienas jos kūno lopinėlis.
Jam nepasirodant kurį laiką, Goda nusprendė patikrint, kas nutiko. Įžengusi į svetainę, Goda pamatė įsitempusį Aivarą, vis dar tyrinėjantį gautas žinutes. Jis net nepakėlė akių į prisiartinusią šmėklą.
- Kas parašė?
- Niekas, - užvertė telefoną.
- Niekas ar niekė?
- Goda, tik ne dabar.
- Kas - ne - dabar?
- Man reikia eiti, - staigiai pakilo nuo svetainės palangės, ant kurios atrodė gan patogiai įsitaisęs.
- Palauk. Kur išeini? - sušuko jam einant link buto durų.
Aivaras apsiavė batus tylėdamas. Stengėsi išvengti panikuojančiai tiriančio Godos žvilgsnio.
- Kada grįši? - Godos balsas cyptelėjo nesulaukus atsakymo.
Jausmai lūžinėjo kaip ledas, atskirdamas nuo savęs lytis.
- Aivarai!!! Pažiūrėk į mane! - beviltiškai suspigo.
Jis sustingęs ir jau ištiesęs ranką link buto durų rankenos, lėtai atsisuko:
- Man tikrai reikia eiti…
- Kas parašė? - neleido jam baigti.
- Negaliu sakyti.- Man tikrai reikia eiti…
- Kas parašė? - neleido jam baigti.
- Kas čia per sušiktos paslaptys?! Parašė kokia nors kekšė?
- Goda.
- Tu manęs negodink. Atsakyk!
- Parašė ne moteris.
- Netikiu!! - suspigo Goda susiimdama rankomis galvą, - aš tavim netikiu, Aivarai! Gali patikėti? Nesugebu tavimi patikėti.
- Maže, paklausyk, pakalbėsim, kai susitiksim, bet dabar tikrai turiu eiti, - pabandė paliesti Godos ranką, bet ji atšoko lyg nuo ugnies.
- Duok telefoną, - atvertė delną, - parodyk dėl kokios žinutės taip išleki.
- Negaliu.
Goda dramatiškai pavartė akis ir balsingai suurzgė. Negalėjo patikėti, kad atsidūrė tokioje situacijoje ir nekentė savęs, kad nesugebėjo jo išleisti.
- Aivarai, tu girdi ką kalbi? Sakai, kad parašė ne moteris, bet neleidi man įsitikinti. Tu sušiktas melagis. Apsimetėlis ir savanaudis. Išverstaskūris.
- Puiku, galvok ką nori, o aš dingstu.
- Ooo, taiiiip. Tu labai greitas dingti, bėgti, daryti, palikti. Negaliu patikėt, kad su tavim išvis susidėjau. Tu visiškas nebrendyla, - taškėsi nuodų purslais Goda.
Spragtelėjo rakinama durų spyna ir Goda prišokusi prie Aivaro išplėšė iš jo rankų telefoną. Nubėgusi į virtuvę norėjo jį įsijungti, bet nespėjo net pabandyti. Atsivijęs Aivaras ją apkabino iš nugaros ir lengai atsikovojo savo paslapčių skrynelę. Bet paleisti Godos iš glėbio neskubėjo. Ji keliskart pabandė išsivaduoti, bet nepavykus, pasidavė ir pravirko. Atrodė, iš skausmo širdis išlips pro gerklę ir išeis ieškoti kito šeimininko, o tekančios ašaros, it Misisipės upė, plūdo veidu nesustabdomai.
- Šššš, - ramino ją lengvai supuodamas Aivaras, bet jo rankos atrodė atliko tik mechaninį darbą. Godą tai dar labiau žeidė.
- Išeik! - isteriškai suspigo ji, - dink iš čia!!
Sienos aižėjo nuo klyksmo ir Aivaras staigiai atšlijo. Suspaudęs telefoną taip stipriai, kad net pabalo rankos, pasuko link durų ir šįkart už jų išnyko.
Goda ranka atsirėmė į virtuvės stalą, priliesdama ant jo stovinčios stiklinės kraštą. Pati nežino kaip, bet ji nuskriejo per kambarį ir atsimušusi į duris pažiro šipuliais, o nuo naikinimo galios - keistai palengvėjo. Pribėgusi prie spintelės išsitraukė ten pasislėpusias tris stiklines ir visas paleido ta pačia kryptimi.
- Jis išėjo pas tą blondinę, - staiga galvoje užsižiebė lemputė ir ji nužygiavusi į savo kambarį pagriebė ant lovos gulintį telefoną.
Aivaras atsiliepė po pirmo signalo.
- Goda?
- Tu leki pas tą žiurkę blondinę, ane? Prisipažink, ji susijusi ir su ta paslaptim, kurią saugai su mano draugėm, - vos galėdama kvėpuoti, alsavo į ragelį kaip pamišelė.
Nesulaukusi tiesaus atsakymo iškart, įsitempė.
- Goda, nusiramink, - sušnabždėjo jis į ragelį.
- Neatsakei į klausimą. Vadinasi, aš teisi. Smagaus pasidulkinimo su D dydžio balionais, o aš šiam vakarui taip pat ką nors susirasiu.
Numetusi ragelį ji sviedė telefoną per kambarį ir nukrito ant lovos. Ramindama kvėpavimą laukė kol Aivaras perskambins ir pasakys, kad parvažiuoja, bet telefonas tylėjo.
Po kelių minučių nuropojusi keliais link jo, pakėlusi įsitikino, kad jis neišsikrovė, gaudo ryšį ir tyli, nes Aivaras tikrai neskambina ir jos nestabdo. Minutę spoksodama į ekraną ir, atsistojusi prie lango, žvilgčiojo į vidinį kiemelį, kol pagaliau suprato, kad Aivaras negrįš.
Ar viskas baigta? Ji nežinojo, bet būti viena šįvakar negalėjo. Staigiai susiradusi pirmo galvon šovusio žmogaus numerį, paspaudė skambinimo mygtuką, bet po kelių signalų jį išjungė. Būtų kvaila su juo susitikti. Vos pamintijus apie tai, telefonas ėmė skambėti ir Goda su viltimi pažvelgė į ekraną. Tai buvo tik Remigijus, kuriam ką tik pati skambino. Išjungė garsą ir įmetė telefoną į komodos stalčių.
- Eik velniop, Aivarai, - kambariuose pasiklydo palinkėjimas prisigėręs karčių Godos ašarų.
🎶 Dean Lewis "Waves" 🎶
🎶 Dean Lewis "Waves" 🎶