25 skyrius
***
2015.06.24 Treč. 19.36
Elektroniniu laišku atsiunčiau tavo vardu
pirktą bilietą į Londoną. Skrydis šįvakar.
Lauksiu tavęs oro uoste.
Aivaras
2015.06.24 Treč. 19.50
Pasitikti manęs nereikia. Nesijaudinkit, atskrisiu.
Jūsų adresą žinau.
Deividas Spenceris
2015.06.24 Treč. 19.51
Tuomet laukiu.
Deividas dar kartą perskaitė šiandien Aivarui nusiųstas žinutes ir toliau, nervingai vaikščiodamas po kambarį, kas minutę žvilgčiojo į laikrodį. Jis jau prieš penkiolika minučių turėjo pasiekti Spencerių namus, jei, žinoma, pakeliui nebuvo kokios avarijos, ar pats nenusprendė patampyti Deivido nervų ir prieš atvažiuojant tiesiai čia, pasisukioti automobiliu po Londoną. Nujautė, kad reikėjo nenusileisti dėl susitikimo vietos ir tuomet nuaidėjo skambutis, nuvydamas Deividą prie lauko durų anksčiau nei tai padarė namų ekonomė.
- Sveiki, - angliškai pasisveikino Aivaras ir įžengdamas pro duris plačiai išsišiepė bei ištiesė ranką pasisveikinimui.
- Užtrukai, - Deividas nenorėjo priekaištauti, bet nuo vakar besikaupiantis erzulys ir atsiradusi kaltė ėmė lįsti lauk.
- Gražūs namai, - apsidairė aplink nekreipdamas dėmesio į jam mestą priekaištą.
- Einam į mano kabinetą, - ranka parodęs kryptį, Deividas visgi ėjo pirmas.
Uždaręs duris ir atsisėdęs prie to pačio stalo, ant kurio stovėjo pralaimėta šachmatų partija prieš Artūrą Salą, Deividas parodė kėdę priešais.
Aivaras prasisegė odinę striukę ir įkrito į krėslą.
- Iš karto prie reikalo, Deividai. Neturiu laiko tokiems neplanuotiems iškvietimams, ypač, kai esu kviečiamas tokiu tonu kaip šįkart, - Aivaro lūpos vis dar šypsojosi, o atsipalaidavęs kūnas slėpė tarp vyrų tvyrojusį nejaukumą.
Deividas atsikosėjo ir ištiesė nugarą.
- Puiku, Aivarai. Noriu sužinoti, kokie iš tikrųjų tavo santykiai su Goda Salaite?
- Geri.
- Noriu detalesnio atsakymo.
- Ne Jūsų sušiktas reikalas, - stojosi iš kėdės pasipiktinęs Aivaras.
- Mano, - taip pat atsistojęs, griežtai nukirto Deividas, - o dabar sėsk ir pasakok, kaip iš paprasto merginos prižiūrėjimo perėjai prie meilužio vaidmens.
Nors žodis “lover” turėjo ir mylimojo reikšmę, tačiau Aivaras puikiai suprato kokią prasmę pasakė Deividas. Pasitaisęs juodą odinę striukę, jis grįžo ant kėdės, užsikeldamas ant kelio sulenktą koją. Nervingai ją pajudinęs, prabilo sarkastišku tonu:
- Ką gi, Deividai, kaip suprantu, Jūs mokėtės moters ir vyro fiziologiją…
- Pakeisk toną. Pamiršai, ką dėl tavęs padariau?
Aivaras nejaukiai apsidairė ir pasimuistė kėdėje.
- Goda - ne šiaip pramoga. Man ji rimtai patinka, - pats įsipildamas viskio į taurę, Aivaras jį vienu mauku išgėrė.
- Būtent to ir prašiau išvengti, kai liepiau ją pasaugoti. Aš tavimi pasitikėjau, o tu mane…
- Nuvyliau? Stok į eilę. Šiandien čia atvažiuodamas pastačiau į ją ir Godą.
Deividas suspaudė dešinę plaštaką į kumštį.
- Vadinasi, bus dar paprasčiau viską nutraukti.
- Ooo, ne. Šito tai nedarysiu.
- Darysi.
- Nemanau.
- Padėjau tau reabilituotis ne tam, kad sulaužytum Spencerių šeimai artimos merginos gyvenimą. Pats nežinau, ką galvojau tave pas ją pasiųsdamas… - ranka pasitrynė akis Deividas ir, sukritęs kėdėje, nuo susirūpinimo atrodė dar labiau susenęs.
- Klausykit, nereikia dėl Godos pergyventi. Mums viskas bus gerai.
- Jai tikrai bus gerai, tik kai tu šalia jos nebesisukiosi.
Aivaras staigiai atsistojo ir davęs suprasti, kad pokalbis baigtas, pasuko link durų.
- Ar atvirai papasakojai Godai savo paskutinių kelių metų gyvenimo detales?
Aivaras nesustojo nė akimirkai, atlapojęs kabineto duris paleido jas atsimušti į sieną ir plačiais žingsniais įveikęs kelią iki durų, išėjo.
Deividas susirūpinusiu veidu įsipylė dvigubą viskio į Aivaro naudotą stiklą ir, praskalavęs pirmu gurkšniu gerklę, kitu mauku viską išgėrė. Jis apie to vaikino gyvenimą žinojo viską. Bent jau tą dalį, kurią papasakojo jiems bendraujant kasdien asmeniniuose seansuose reabilitacijos klinikoje. Aivaras nebuvo blogas vyrukas, tiesiog turėjo destrukcinio potencialo. Dažnai sugebėdavo žmonėse iššaukti blogąsias savybes ir Deividas ne juokais pergyveno dėl Godos. Ypač, kai ją nesenai palietė artimos draugės mirtis.
Pasitrynęs rankomis akis, atsiduso. Nenorom prisiminė viską, apie ką su Aivaru kalbėjosi.
Baigęs studijas Vilniaus universitete, Aivaras žinojo gimtinėje neliks nė dienos ilgiau. Buvo įsitikinęs, kad jo laukia visas pasaulis: dar nesutikti žmonės, nuotykiai ir pats gyvenimas. Jam nebuvo svarbiausia susirasti gerai apmokamą darbą, susiplanuoti karjerą ar nusistovėti vienoje vietoje, priešingai - jis visam tam užsispyręs priešinosi. Gyventi jam atrodė svarbiau nei ruoštis tam, kas galbūt nė neįvyks: vestuvėms, ligoms, saugiai senatvei. Gyventi jam buvo iššūkis, kurio jis kasdien imdavosi ir įveikdavo skirtingais būdais: pamatydamas šalį, kurioje manė, kad niekada nesilankys, vakare atsidurdamas ten, kur ryte nė į galvą nebūtų šovę lėkti.
Nepastovumas jam atrodė būtinybė, o laisvė daryti ką nori - duotybė, kurią akylai saugojo. Niekam nieko nežadėdavo, neįsipareigodavo ir niekada neplanuodavo. Per trejus metus apkeliavo ne tik didžiausius Europos miestus, sudalyvavo populiariausiuose muzikos ir kitokiuose festivaliuose, bet ir šiek tiek pramoko įvairių kalbų, sutiko įdomių žmonių bei sudaužė daug širdžių. Pats jis savęs nelaikė gražuoliu, bet žinojo, kad tėvų įskiepytos geros manieros paslepia visus vaikino trūkumus.
Įdomūs ir nepastovūs metai po studijų, kuriuos Aivaras išnaudojo minutės tikslumu, turėjo kažkada baigtis. Sukaupti pinigai dar dirbant Lietuvoje ėjo į pabaigą, mama su seserimis vis dažniau susirūpindavo jo klajoklišku gyvenimo būdu, be to įdomūs iššūkiai seko, tad netikėtas klasioko skambutis buvo pačiu laiku. Pasiūlymas dirbti Jungtinėse Amerikos valstijose jam buvo dar vienas iššūkis, kuriam pasidavė nesvarstydamas.
Apsigyvenęs San Chose mieste Kalifornijos valstijoje, draugo name pamatė, kad pasaulis dar platesnis, o žmogaus galimybės neribotos. Darbas jam neatrodė nuobodus, nes jame mokėsi. Prisiminė, kaip jam patiko studijos, todėl paėmęs paskolą studijavo ir čia.
Praėjus metams, rutina jį įsuko. Ėmė viskas įkyrėti, todėl naktis vis dažniau leido ne poilsiui, o vakarėliams. Jie savotiškai taip pat tapo darbu. Juose užmegzdavo įdomių pažinčių. Programišiai, technologijų ir saugumo ekspertai, kurie nedalyvaudavo seminaruose, nesitrindavo universitetuose ir nedirbdavo oficialaus darbo. Jie burdavosi į uždaras grupes, rengdavo vakarėlius, į kuriuos Aivaras vis dažniau buvo kviečiamas.
Galiausiai, naujieji draugai taip įtraukė į savo gyvenimus, kad metęs darbą, paniro į virusų ar apsaugų nuo jų kūrimą. Pragyvenimui neatsisakydavo pavienių saugumo sistemų patikrinimo užsakymų, bet didžiąją laiko dalį mokėsi ir kūrė. Jį tas vežė link pasitenkinimo, kurį prieš metus suteikdavo tik naujos patirtys, todėl netrukus ryžosi pats sukurti duomenų saugumo sistemą ir ją užpatentuoti. Tokio sėkmingo pirmo bandymo nesitikėjo. Jo patentą nupirko didelė kompanija, sumokėdama šešiaženklę sumą ir Aivaras suprato, ką veiks ateinančius metus. Bet nenumatė vienos aplinkybės: naujieji draugai jį mokė ne už ačiū. Pareikalavo prisijungti prie jų kibernetinių nusikaltėlių grupės ir, savo žiniomis apie saugumo sistemas, padėti jas pralaužti. Žinoma Aivaras atsisakė, be abejonės nutraukė su jais ryšius, bet grasinančios žinutės, privertė jį persigalvoti. Ateinantys du metai buvo migloti. Apleidęs savo naujai pradėtus kurti projektus, laisvu nuo nusikaltimų metu, gėrė, vėliau rūkė, uostė. Ėmė ristis žemyn ir jam buvo gėda prašyti pagalbos, todėl nuo visų atsiribojo ir pradėjo gyventi jam nebūdingą atsiskyrėlio gyvenimą, žmogaus bendraujančio tik su jo nepažįstančiais ir geriančio kiekvieną dieną su skirtingomis kompanijomis.
Jis nesuprato, kodėl jį tokį įsižiūrėjo Ly, mergina su kuria anksčiau mokėsi universitete, bet ji vienintelė tuo metu dėl jo nerimavo. Skambindavo jam kiekvieną dieną ir naktį. Įkyriai klausinėdavo, kur jis, su kuo jis. Išgaudavusi adresą atvažiuodavo, susirasdavo jį ir atsisėdusi šalia kantriai laukdavo, kol jis prisigerdavo ar apsinešdavo ir nepriekaištaudama parveždavo namo. Tai tapo jų rutina ir Aivarui tas ritualas ėmė patikti.
Keisti santykiai taip niekada ir neperaugo į kažką intymesnio. Jis buvo įsitikinęs, kad parodęs jai dėmesio kaip moteriai, sulauktų atsako. Visgi to nedarė. Savotiškai ja žavėjosi, gal net mylėjo, bet bijojo ją prisileisti per arti, kad nesugadintų.
Po metų, kaip ir nujautė anksčiau, Aivaro Robinhudišką grupuotę ėmė persekioti pareigūnai. Jis iškart grįžo į Europą, į Londoną, kartu su savimi pasiimdamas ir Ly. Per tą laiką būdama taip arti jo, ji perėmė Aivaro gyvenimo stilių: vakarėlius su visais juose vykstančiais malonumais. Jis jautėsi už tai atsakingas. Susiradęs draugo rekomenduotą psichoterapeutą, Deividą Spencerį, Aivaras, savo ir Ly vardu, paprašė pagalbos. Reabilitacijos klinikas specialiai parinko toli viena nuo kitos. Po visko bijojo pažvelgti į blaivias ir kaltinančias Ly akis.
Praėjus keturiems mėnesiams, Aivaras baigė gydymo kursą ir grįžo į gyvenimą.