27 skyrius
Goda sustojo vidiniame kiemelyje ketindama susirasti buto raktus, kai išgirdo kažką prisiartinant. Pakėlusi akis susidūrė su draugiška šypsena ir atsiprašymo kupinomis Aivaro akimis.
- Ką tu čia darai? Susitarėm sekmadienį… - nutilo pastebėjusi jo rankose mėlyną hortenziją, kurios žiedas, tarsi balionas sklandė virš rankų.
- Nemėgėjas laukti. Tu gi žinai, - jis laisva ranka atsainiai perbraukė sau per plaukus.
Pagaliau sužvejojusi raktus, Goda lėtai praplaukė pro Aivarą, kiekviename žingsnyje stengdamasi gundomai judinti klubus. Stabtelėjo, iš jo rankų ištraukė gėlę ir, koketiškai ją prisidėjusi prie veido, suklapsėjo blakstienomis:
- Faina gėlė. Gaila, kad ne mano mėgstamiausia, - pridūrė nueidama link durų.
Paėjėjusi kelis žingsnius, per petį žvilgterėjo jo pusėn ir kviesdama pamojo pirštu. Aivaras nedelsė. Su palengvėjimu atsidusęs, patraukė jai iš paskos.
Praleidusi svečią pirmą ir užrakinusi duris, Goda sukluso. Žinojo, kad jis stovi šalia, girdėjo kvėpuojant, užuodė jo mėgstamą prausimosi losjoną. Bet žinojo. Vos atsigręš, ir uraganas, kurį kartu būdami sukelia, juos pasiglemš. Norėjosi dar, nors trumpai, pasimėgauti sveiku protu ir ilgiau išgyventi jaudulį. Galima tapt nuo jo priklausomai, šmėstelėjo jai ir kelis kartus giliai įkvėpusi tarsi prieš neriant į gilius, neištyrinėtus vandenis, atsisuko.
- Tu rūkai? - įėjusi į neapšviestą svetainę, Goda iškart pastebėjo Aivarą.
Jis ištiesė ranką, kviesdamas ją į glėbį ir priėjus, stipriai prie savęs prisispaudė. Ji prigludo, apkabindama jį abiem rankom.
Dėl mėnulio šviesos bronzinį atspalvį įgavę kūnai buvo menkai pridengti, todėl skleidė vėsą. Jie kvepėjo vienas kitu, buvo taip susipynę, kad darėsi sunku suprasti, kur prasideda Goda, ir kur baigiasi Aivaras. Pro langą spruko išpučiami dūmai, o vidun veržėsi lakštingalos naktinė rauda. Godą apėmė jausmas, tarsi girdėtų tiksint atgal laiką skaičiuojantį laikrodį ir pajuto kylantį nepaaiškinamą nerimą. Aivaras vis dar tylėjo. Galvą atlošęs į sieną, užsimerkęs skendėjo naktyje.
Goda pirštu palietė jo kelias dienas neskustą veidą, perbraukė išilgai smakro linija. Jis atrodė tobulas. Toks, kokį sukuria skulptoriai, kad žmonės aukotų derlių ir tikėtų saugančia ir ginančia jo galia. Goda negalėjo įsivaizduoti tokio žmogaus kaip Aivaras uždaryto santykiuose. Suvaržyto įsipareigojimo. Jis privalėjo būti laisvas, nors šiuo metu priklausė jai.
- Kažkada bandžiau rūkyti. Nepatiko, - prabilo bandydama užpildyti kambaryje kurį laiką vyraujančią tylą.
Buvo jauku ir joje, bet norėjo, kad Aivaras kalbėtų. Pasiilgo jo balso. Šalia jos jis būdavo toks rimtas ir susikaupęs. Rodės, žodžius pasveria ir tik tada paleidžia. Prie draugų viskas kitaip. Netgi menki pažįstami jo taip nevaržė kaip ji. O jo balsą Goda mėgo. Galėtų klausytis nesvarbu ką jis bešnekėtų. Tačiau šiuo metu jautėsi tarsi stovėtų viena vidury plyno lauko.
Tarsi sulėtintame paraleliniame pasaulyje praslinkus keliom minutėm nuo Godos bandymo nutraukti tylą, Aivaras pabučiavo jos viršugalvį ir šyptelėjo.
- Todėl tu man ir patinki. Esi iki negalėjimo gera.
- Kad ir pats nesi velnias, - pakėlusi akis stebėjo Aivaro veidą, nujausdama, kad jo atsakymas bus svarbus.
Jis negarsiai dusliai nusijuokė išpūsdamas dūmą ir ištarė:
- Jei angelas taip sako…
Rytas prasidėjo chaotiškai. Goda pamiršo nustatyti žadintuvą, todėl prabudo tik po Austėjos skambučio, kuri pranešė, jog Emilija ketina pas ją atvažiuoti už gero pusvalandžio. Išsigandusi, kad dar nesusiruošė, Pašoko iš lovos ir puolė krautis drabužius, kosmetiką, murmėdama sąrašą daiktų, kurių jai gali prireikti.
Aivaras vos prasimerkęs, rankas susidėjo po galva ir tingiai stebėjo šią sceną iš lovos.
- Renkis, ko delsi? - mestelėjo atbėgusi iš virtuvės su dantų šepetėliu burnoje.
- Palik raktą, aš čia dar pasiliksiu.
- O jei vėl neplanuotai išskrisi į Londoną? Šįkart ir su mano raktu, a? Kaip pateksiu vidun?
- Su sparnais paplasnosi ir per langą, - iškėlęs rankas pamosikavo ir apdovanojo ją seksualia, iš koto verčiančia, šypsena. Kilstelėjęs antakius žaismingai jais paragino prisijungti prie jo lovoje.
- Oooi ne, tam laiko tikrai neturiu, - traukdama lagamino užtrauktuką, ji purtė galvą.
Aivaras iššoko iš lovos ir užstojo praėjimą į svetainę. Atsargiai perėmė lagaminą iš jos rankos ir pastatė čia pat ant žemės. Rankomis suėmė Godos veidą, atsargiai pabučiavo į lūpas. Ji pabandė bučinį paversti atsisveikinimo. Bet po dešimties minučių lipdama pusnuogė iš lovos suprato: ji tik bergždžiai bando priešintis Aivarui.
Durų skambutis ėmė plyšauti Godai dar galutinai neapsirengus.
- Atidaryk duris, kol susiruošiu, gerai? - skuosdama į vonią paprašė.
Vilkėdamas tik šortus, Aivaras nuėjo atidaryti durų ir už jų susidūręs su Ieva, apstulbo.
- Kur Goda? Užkniso laukti, - dairydamasi prasiyrė pirmyn.
- Ruošiasi.
- Ko tu toks išsipustęs? Lauki kitos pamainos jai išvažiavus?
Aivaras staigiai atsisuko miegamojo pusėn, įsitikinti, kad Goda neišgirdo.
- Klausyk, nereikia banguoti. Atsiprašau, kad su tavimi taip pasielgiau, bet dabar Goda - mano mergina ir reikės, kad tai, - parodė ranka tarp jų, - kažkaip veiktų.
- Sorry, aktorė aš ne kokia, bet tau kaip matau neblogai sekasi. Tai varyk taip ir toliau, - jos balsas tiesiog spragsėjo.
- Ieva? - Goda išniro iš miegamojo.
Trumpam sustojusi įvertinti situacijos, nužvelgė keistai besišypsantį Aivarą ir rankas sukryžiavusią, bet bent jau ne žudikiškai nusiteikusią, draugę. Lengviau atsikvėpė. Karo nebus.
- Austėja varo iš proto automobilyje, atėjau tavęs. Tu jau?
- Taip, - pasisukusi prailgino lagamino rankeną ir priėjusi prie Aivaro bučiniu atsisveikino.
- Aš būsiu čia, kai grįši.
Ji linktelėjo prikąsdama apatinę lūpą, kad neišsivieptų iš džiaugsmo kaip mergaičiukė ir nusekė paskui Ieva.
Atsiprašiusi, kad važiuos nevaizduodama kelių erelio, Emilija užvedė automobilį ir pajudėjo Anykščių link. Goda tolo nuo šilto guolio, kuriame ką tik vartėsi su Aivaru. Norėjo ten likti, bet atsispyrė pagundai išsisukti nuo savaitgalio su merginomis.
Ieva užsnūdo iš miesto net neišvažiavus, nors gal tik apsimetė, kad nereikėtų bendraut su šalimais sėdinčia Goda. Keista akimirka užklupo juos bute. Atrodė, kad įplyšo apsauga nuo toksiško oro ir visi įsitempę laukė, kas bus toliau. Turbūt nei vienas iš jų nesitikėjo taip greit atsidurti viename kambaryje, bet taip netgi geriau. Staigiai ir neskausmingai. Tarsi nuplėšti pleistrą. Dabar prasideda gijimas, vadinasi, galima gyventi toliau.
Austėja garsiai vartė paskalų žurnalą, trumpai Emiliją nušviesdama, kas yra rašoma viename ar kitame straipsnyje. Tuo tarpu Goda ilgesingai žvelgė pro langą. Vilniaus rajonas buvo miškingas, žalias. Žavėjosi kraštovaizdžiu, kai absoliučiai netikėtai atsivijo mintis, ar Donatas kada žiūrėjo į tas pačias vietas kaip ir ji. Užkaitę skruostai ėmė skaudžiai dilgčioti - nejaukumas varžėsi su gėda. Buvo negražu net prisiminti kitą, kai ji dabar su Aivaru. Stipriai užsimerkusi nusprendė panirti į vakarykštę naktį, užuot klaidžiojusi po labai tolimą praeitį. Jai užsnūstant Emilija pagarsino radijo imtuvą, transliuojantį romantiškosios Adelės dainą ir salonas iškart prisipildė melancholiškos nuotaikos. Pasimuisčiusi Goda susirado patogesnę padėtį ir užmigo.
- Metas šokti į chalatuuukuuus, - suspigo Austėja, mojuodama Godai ir Emilijai palei nosis rezervuoto studijos tipo kambario kortele.
Ieva prie jų spėjo prisijungti atsidarius lifto durims, todėl nekantraudamos pradėti mergaitišką savaitgalį, visos suvirto į vidų.
- Keturi šimtai pirmas. Mūūūsųųų, - vėl suspigo Austėja pamačiusi savaitgalio apartamentus.
- Šiandien tavo keistas balsas, - pakomentavo Ieva demonstratyviai pridengusi vieną ausį delnu.
- Jis toks bus visą savaitgalįįį, - atidarius duris į jaukiai ir stilingai įrengtą kambarį, Austėja suskubo į vidų.
- Balkonas, jeiii, - sugniaužė kumščius Ieva, mėgdžiodama draugės susižavėjimą.
Goda su Emilija pasirodė paskutinės ir pasistatė lagaminus prie spintelės kambario pakraštyje. Kiekviena apžiūrinėjo sau rūpimą kampą.
- Labai gražu. Spalvos parinktos puikiai, - besidairydama Goda, vertino aplinką.
- Aš pirma į vonią, - čiupusi kosmetinę Austėja pasišalino.
- Lova patogi, - Ieva į ją įkrito, pastvėrusi nuotolinio valdymo pultą, įjungė televizorių. - Muzikos?
Pasigirdo trankus būgnų mušimas ir Ieva staigiai paspaudė mygtuką off.
- Austėja, kur rezervuotų procedūrų sąrašas? - pabeldusi į vonios duris paklausė Goda.
- Ant spintelės, prie lovos, - ataidėjo iš dušo kabinos.
Ieva pirmoji pasiglemžė dienos planą ir įniko nagrinėti:
- Baseinas iki dešimtos vakaro, vakarienė, pusryčiai… Neįdomu. Va, radau. Masažai prasideda už dvidešimties minučių.
- Aš sekanti į vonią, - pakėlusi ranką, Emilija suskubo kelti savo nedidelį lagaminą ant elektrinės spalvos sofos-lovos.
Atitraukusi užtrauktuką ir susiradusi kosmetinę, padėjo ją ant mažo šviesaus aštunto dešimtmečio stiliaus staliuko stovinčio tarp sofos ir komodos su televizorium. Priešais duris, per langą, kurio nebeslėpė dieninės ir tamsios naktinės užuolaidos, matėsi balkonas. Jame jaukiai įsikūręs stovėjo mažas staliukas su dviem priderintom kėdėm. Vaizdas atpalaiduojantis: sužaliavusių medžių ošimas, vėjo šokis šakomis, giedras dangus ir ore tvyranti vasara.
Goda, ištraukusi savo lagamino rankeną, patraukė į kambarėlį-spintą, kuriame planavo persirengti. Nusivilko tamsiai pilko stambaus rašto megztinį aukštu kaklu, sulankstė jį ir padėjo ant lentynos. Išsileido aukštai surištus rudus iki pečių kirptus plaukus ir iššoko iš new balance sportbačių bei išsinėrė iš pilkų džinsų. Likusi tik su apatiniais užsimetė baltą smarkiai didintą chalatą ir tvirtai apsijuosė diržu. Šis veiksmas atbloškė skaudulingą prisiminimą, kuomet su akivaizdžiai per dideliu apdaru Goda bandė suvilioti Aivarą, o jis susiautė chalatą ir užrišęs diržą ją atstūmė, kitą rytą teisindamasis tuo, kad nori rimtų santykių. Tuomet ir dabar toks elgesys atrodo keistas, bet gal tai tikrai suveikė. Jie juk kartu. Godos veidą papuošė vos įžiūrima šypsena. Stengdamasi nuvyti prisiminimus šonan, per kelias minutes ištuštino savo lagaminą ir tvarkingai sudėliojusi daiktus, grįžo į kambarį.
Ieva gulėjo ant dvigulės lovos. Šviesūs plaukai sukelti į kuodą ir masyvus frotinis chalatas paryškino jos trapumą keistai nederantį prie jos charakterio.
- Aš jau, - garsiai pareiškė Austėja. Išėjusi iš garuojančios vonios. Ji įsisupo į tokį pat aprėdą kaip ir visos.
Emilija sekanti dingo už šviesiai rudų durų.
- Nelįsit po dušu? - nustebusi Austėja kreipėsi į Ievą ir Godą, kuri jau buvo prisėdusi ant lovos krašto.
- Spėjau namie iki jūsų atvažiavimo, - pasiteisino pastaroji stebėdama televizoriuje rodomą reklamą.
- O tu Ieva?
- Nenoriu.
- Aiškuma. Tik perspėju, - ji kreipėsi į jauniausiąją, - tavo bloga nuotaika bus greitai vejama lauk jei ne masažais, tai dideliu kiekiu alkoholio. Siūlau susitaikyt, kad bus linksma ir atsipalaiduot. Nebijok, niekam nesakysim, kad ir tu moki šypsotis.
Ieva pakėlė nykštį į viršų ir nusišypsojo.
- Aš taip pat pasiruošusi, - pareiškė Emilija išėjusi iš vonios ir visos patraukė link laiptų, vedančių į cokoliniame aukšte esančius masažo kambarius.
Atsipalaidavusios po procedūrų, o vėliau pasistiprinusios vakariene ir persirengusios laisvesne apranga ratu susėdo ant dvigulės lovos. Kol Goda laikė Austėjos balto vyno pripildytą taurę, o ji iš lagamino traukė žaidimą Alias.
- Aš nežaisiu, - ėmė spyriotis Ieva.
- Mums reikia keturių žaidėjų, negali atsisakyti, - spaudė Austėja.
- Ir aš nenusiteikusi. - Emilija sukinėjo savąją vyno taurę rankoje, - gal galime tiesiog paplepėti?
Raudona dėžė su žodžių kortelėmis atsidūrė ant žemės ir lova vėl įdubo nuo ketvirtos merginos kūno svorio.
- Gerai, tada pažaidžiam žaidimą “Tiesa - drąsa”.
- Ne, ne, - Ieva ir vėl prieštaravo.
Šaunuolė, Ievute. Retai su tavim sutinku, bet šįkart ir aš manau, kad žaidimas netikęs.
- Mes tavo nuomonės tiesiog nebeklausim, - pyktelėjo Austėja, - vis tiek atsakymas visada tas pats.
- Gerai, gerai, panos, nesipykstam. Visa naktis prieš akis viename kambaryje, - Goda šypsojosi tikėdamasi, kad bus pasirinktas kitoks žaidimas.
- Kokios taisyklės? - pasidomėjo Emilija.
- Vienai iš mūsų, visos uždavinėsim klausimus ir jei kuri nenorės atsakyti, galės rinktis atlikti užduotį. Kokią baisią, kad norėtų geriau paatviraut, nei drąsą įrodinėt. Viskas aišku?
Godos skrandis sugrojo nepasitenkinimo maršą ir ją supykino. Ne jos asmenybei žaisti tokius žaidimus. Nemėgo apie save pasakoti, o meluot šį savaitgalį mažiausiai norėjosi.
- Už! - pasigirdo balsai choru iš kurių entuziastingas buvo tik vienas lipnus balselis.
- Taigi, kas turit minčių užduočiai?
- Gal nusileisti į registratūrą ir paprašyti ten dirbančio vaikino telefono numerio? - pasiūlė Goda nukreipusi žvilgsnį į savo manikiūrą.
- Per lengva.
- O gal ne numerio paprašyti, o jį pabučiuoti į lūpas. Prancūziškai. Ką manot? - Austėja primerkusi akis šypsojosi.
- Tinka. Žaidžiam, - nukirto Ieva išgėrusi visą vyną iš taurės.
- Ei, pristabdyk šiek tiek, - drausminančiai sumurmėjo Austėja.
- Vakaras tik prasideda, - Goda jai pritarė ir teliuškavo vyną savojoje.
- Nors, kita vertus, prieš žaidimą reikia drąsos. Išgeriam viską ką turim taurėse ir tada pradedam.
Goda su Austėja taip ir padarė. Emilija delsė.
- Kam taip skubėti? - nudelbusi žvilgsnį į kiliminę dangą, ji išraudo.
Austėja išsprogdino akis ir garsiai nusistebėjo:
- Ponia Emilija, gal laukiesi??
Visos į ją sužiuro. Ji palinksėjo galvą patvirtindama ir apdovanojo laimingiausios vakaro moters šypsena. Austėja ją stipriai apkabino. Jos pavyzdžiu pasekė ir kitos.
- Kiek laiko? - pasidomėjo Goda, tikėdamasi, kad nusikreips visų dėmesys nuo žaidimo ir jis bus pamirštas.
- Greit bus keturiolika savaičių.
- Elena iš personalo žino? - paklausė Ieva susidomėjusi.
- Dar ne. Planuoju per ateinančią savaitę pranešti.
- Stiprybės. Ta psichė kartais reaguoja neadekvačiai.
- Ieva! - Sudrausmino ją Austėja ir žvilgsniu nurodė užsičiaupt.
- Žinau, todėl ir delsiu, - pasiteisino Emilija. Pasilenkusi padėjo savo pilną taurę ant komodos ir vėl išsitiesė, - Bet nesiblaškykim dėl manęs. Pradėkim.
Šūdas.
- Aš pirma, - iškėlė ranką Austėja. - Klausimas Godai.
- Kokia staigmena, - pašmaikštavo Ieva, gurkštelėdama dar vyno.
- Kur buvai dingus prieš keletą savaičių?
Goda prisimerkė. Ausyse silpnai spengė, o galvoje vienas melas ginė kitą. Kad ir kaip norėjo būti atvira - negalėjo. Troškimas sakyti tiesą veržėsi per gerklę, bet ji nedrįstų pakabinti savo karjeros ant slenkančio plauko. Dar nepažino šių moterų tiek, kad būtų šimtu dešimt procentų įsitikinusi, jog viena iš jų nėra Rasos Lapės pakalikė.
- Pasimetė mano aukštųjų baigimo dokumentų kopijos ir paskambinusi HR* vadybininkė pareikalavo tučtuojau pristatyti. Taigi, teko neplanuotai skristi į Londoną, išsitraukti kopijas, o tas užtruko, automatiškai užtrukau ir aš… - išdėstė kuo monotoniškesniu tonu, kad kolegėm būtų nuobodu ir nekamantinėtų smulkmenų. Praslydo.
- Dabar aš, - apsidžiaugė Emilija. - Klausimas vėl Godai.
- Vakaras pilnas staigmenų, - akis pavartė Ieva.
- Ar esi patyrusi tokią stiprią meilę, dėl kurios nesvarstydama paaukotum viską?
Goda vos nespringtelėjo geriamu vynu. Labai jau tiesmuki ir žengiantys per ribas klausimai atrodė kaip dar vienas išbandymas. Šįkart Goda galėjo nemeluoti, nebeskaudėjo širdies apie tai kalbant. Visos varstė ją smalsiais žvilgsniais ir laukė atsakymo. Giliai įkvėpusi, vienu iškvėpimu atsakė:
- Taip.
- Taip?! - Austėja suspigo. - Kas jis?
- Auste, mano eilė, pamiršai? - sustabdė klausimų laviną Emilija. - Papasakok apie jį.
Austėja užvertė akis į lubas ir kažką irzlaus suburbuliavo.
Goda vėl gurkštelėjo vyno, užsikišo plaukų sruogą už ausies ir, nervingai atsidususi, prašneko:
- Mus supažindino tuometinis mano vadovas prieš beveik ketverius metus, o antrąkart mums susitikus, jis pakvietė taurei vyno, kurios tą vakarą taip ir negavau, - šyptelėjo Goda, - Jo akys šilčiausios ir šalčiausios, kokias man teko matyti. Jis protingas, šmaikštus, galantiškas, arogantiškas…
Goda nutilo. Nors galvojant apie Donatą jau kurį laiką širdies nebesopėjo, bet prisiminus pažintį, pradėjus kalbėti apie tai koks jis yra, kažkoks neapčiuopiamas gumulas strigo gerklėje.
- Kodėl viskas baigėsi? - pasidomėjo Emilija, - iš to, kaip apie jį šneki, atrodo, vertas dėmesio vyrukas.
- Susipykom, - sausai nukirto norėdama baigti šią temą.
- Netikiu, - Austėja atsilošė. - Visada galima susitaikyti. Ypač, jei tikrai myli.
ATSIKNISKIT!!!
- Na, mes nesusitaikėm.
- Ir nei vienas iš jūsų nebandėt susisiekt ? - Austėja išpūtė akis. - Vadinas, tai nebuvo tikra meilė.
- Gal ir nebuvo ta meilė tokia pasiaukojanti… - pasakė tokiu šiurkščiu tonu, kad visos trys merginos suraukusios kaktas, ėmė žvalgytis viena į kitą.
Goda gurkštelėjo vyno ir įsignybė sau į ranką, kad nepravirktų.
Goda gurkštelėjo vyno ir įsignybė sau į ranką, kad nepravirktų.
Ūmai nebesuprato, kas dedasi su jos jausmais. Merginos akivaizdžiai norėjo ją pažinti artimiau dėl to visi klausimai buvo dedikuoti tik jai. Staiga šmėstelėjo mintis, kad jos tyčia klausia apie praeitį, kad neužkabintų Aivaro temos, bet tuo pačiu, lyg norėtų patikrinti, kiek Godos jausmai stiprūs jam. Emilija romantikė - iš jos klausimo ne apie meilę neverta tikėtis. Bet reikia turėti išskirtinį talentą norint taip taikliai pataikyti į skaudulį. Godai skaudėjo galvojant apie Aivarą, bet vėl suskaudo ir šnekant apie Donatą. Šitas jausmų kokteilis atvėrė tikrą pragarą be kelio nuorodų link išėjimo.
- Gerai, Goda, tavo eilė, - pamačiusi, kad atėjo laikas pakeisti temą, suvadovavo Austėja.
- Turiu klausimą Ievai, - padarė reikšmingą pauzę, tada tęsė - kaip viskas vyko su Aivaru tą kartą? Jis tave užkalbino, ar tu pati? Buvot blaivūs ar kartu linksminotės? - šeštas jausmas rėkte rėkė, kad ten nekištų nosies, bet turėjo žinoti. Bent tokį dalyką galėjo išsiaiškinti, jei jau Aivaras mažai linkęs atvirauti. Be to, nešvariom priemonėm tikėjosi nutraukti šį žaidimą.
Ievos veidas sustingo ir skruostus išmušė raudonis. Ji žvilgtelėjo į Austėją. Ja pasekė ir Goda. Rudaakė atrodė taip pat nepatogiai kaip ir Ieva.
- Ir..? - Goda ragino kompanijos jauniklę.
Atsikosėjusi šviesiaplaukė pastatė taurę ant spintelės prie lovos ir, atsisėdusi lotoso poza, surakino abiejų rankų pirštus. Ji galėjo rinktis drąsos užduotį, vaikinas dirbantis administracijoje buvo jaunas ir visai patrauklus. Nepakeldama akių, ji visgi pradėjo pasakoti:
- Kažkurį gegužės pradžios savaitgalį, viename klube gerokai išgėriau ir sutikau bachūrą, kuris man iškart nerealiai patiko. Jis taip pat buvo neblaivus ir… tai… įvyko. Neplanuotai. Trumpai ir skausmingai. Daugiau niekada apie tai su juo nekalbėjom, - Ievos balsas užlūžo ir ji nusuko akis į šoną.
Goda stebėjo merginą ir, tarsi kažkas ją verstų, spaudė Ievą prie sienos:
- Bučiavotės, glamonėjotės šokių aikštelėj ir tada, kažkuris iš jūsų, pasiūlėt iš ten dingt. Ar ne?
- Ne. Jo… Emmm… Jis pasiūlė važiuot pas jį. Į loftą, - Ieva atsakė tyliai, it tirtėdama stirna prieš ilgavamzdį šautuvą.
Noooo shit…**
Austėja papurtė galvą duodama Godai suprasti, kad baigtų klausinėjimą, nes pačiai skaudės, bet ji negalėjo liautis.
- Tą darėt jo lovoje ar kur kitur? - Goda tardė šaltakraujiškai tarsi per inkviziciją teisiant raganą.
- Lovoj.
Goda visą laiką norėjo įlysti į Aivaro praeitį, tačiau jis rodė tik tai, kas jam buvo palanku, o čia pasitaikė tokia proga… Tik Ievos pasidarė gaila. Ji čia nukentėjusioji nuo Aivaro, o dabar ir nuo Godos. Kad ir kaip buvo dėl to nejauku, kišti galvą į smėlį jau tapo per vėlu, reikėjo eiti iki galo.
- Ar Aivaras atsimena, kas tarp jūsų įvyko? - išgirdusi šį klausimą, Ieva staigiai pakėlė nustebusį žvilgsnį.
Žinoma, nei viena iš jų nežinojo, kad Aivaras dar iki Godos turėjo tokių naktų, kai peržengus tam tikrą išgerto alkoholio kiekį, jo sąmonė tiesiog atsijungdavo. Nieko nekraudavo į atmintį ir tuo nesididžiavo, be to, niekada jai nepasakojo iki ko buvo privestas. Atsitiktinai per vieną laisvą dieną sportuojant, Goda išgirdo, kaip draugai keliskart pasijuokė Aivarui vis pralaimint, kad jis greičiausiai vėl išgyvena tuos sąmonės užtemimus ir pamiršo tinklinio taisykles. Tuomet jis nebegalėjo nutylėti savo ydos.
- Jis neatrodė TOKS girtas, - išdavikiškai virptelėjo abejonė Ievos balse.
- Jis buvo netgi dar girtesnis, nei TOKS, - įsikišo Austėja. - Vieną rytą nusekiau paskui jį ir užsipuoliau, kad pasinaudojęs Ieva perėjo prie tavęs. Iš veido supratau, kad Aivaras nesupranta apie ką aš. O, kai papasakojau, jis norėjo tuoj pat ateiti ir tavęs atsiprašyti, Ieva. Maniau, kad taip ir padarė. - nors Austėjos lūpos bėrė žodžius it nutrūkusius nuo siūlo karoliukus, tačiau rudos akys neslėpė sumišimo.
- Atėjo… Bet aš jam neleidau kalbėti, - Ieva atrodė pasimetusi. - Jis net kelis kartus mane sustabdęs kvietė išgerti kavos ir pasikalbėti. Maniau prašys, kad nieko nepasakočiau Godai. - Iš jos akių išriedėjo kelios ašaros, bet iškart puolė jas šluostyti rankove.
Ieva sukėlė nuoširdų gailestį. Iš tokių pamestų jaunų mergaičių turbūt galima sukurti visą miestą, ar net valstybę. Ten apsigyventų ir Goda. Norėjosi isteriškai iš savęs pasijuokti. Kuo ji išskirtinė, kad Aivaras su ja bando kurti santykius? Mačius, kokie modeliai dėl jo gatavos galvas guldyt ant šaligatvio, ji pasijautė dar menkesnė ir pažeidžiamesnė. Aivaras kažkada taip pat praregės. Atsiras kita - gražesnė, ilgesnėm kojom ir putlesne krūtine...
Goda pasipurtė nuvydama tokias mintis šalin ir grįžo į kambarį.
Goda pasipurtė nuvydama tokias mintis šalin ir grįžo į kambarį.
- Nu ir istorija, - Emilija lyg būdama kino salėje kramsnojo mažus, sūrius sausainiukus ir vos spėjo akimis bėgioti nuo vienos kolegės prie kitos.
- Vadinas, ta tavo antipatija jam buvo dėl šito? - Goda įsispitrijo į Austėją.
- Taip. Aš buvau tame klube su Ieva ir mačiau, kaip tuodu kartu išėjo. - Ji atsikrenkštė ir akimirką sudvejojusi tęsė: - Pagal tai, kaip elgėsi iki išėjimo, buvo akivaizdu kuo viskas baigsis…
Kambaryje įsivyravo tyla, kurią netrukus sudrumstė Emilijos kramsnojimas.
- Duokš sausainius, - Austėja ištraukė iš jos rankų maišelį, - nespėjau nė paragaut, - susirado likusius paskutinius ir įsidėjo į burną.
- Yra čipsų, - atsiprašančiai nusišypsojo.
- Kam dar vyno? - pasiteiravo Goda stodamasi nuo lovos, norėdama daugiau nebegrįžti prie jos vaikino nuotykių ir nuoširdžiai pasilinksminti su draugėm.
Po gerų keleto valandų Goda su Austėja tyliai uždarė viešbučio numerio duris ir patraukė tiesiai į barą. Ieva gerokai nusitašiusi užmigo, o Emilija dar prieš pora valandų nuėjusi pailsėti, daugiau nebeprisijungė.
- Ką gersim? - paklausė prikimusi Austėja lenkdamasi prie lifto veidrodžio įvertinti savo akis.
- Tikrai kažko stipraus. Vynas šiam vakarui nebelabai, - skaičiavo mirksinčius skaičius Goda, nugara atsirėmusi į metalinę sieną.
- Joooo… Nesitikėjau tokių posūkių, - sukikeno apsvaigusi Austėja.
- Kodėl man niekuomet nepasakojai apie šitą… Na… Tokią situaciją?
- Keliskart norėjau užsiminti, bet tu nesiklausei, o po to nusprendžiau - juk čia ne mano įvykis, kad turėčiau laidyt liežuvį.
- O tu tikra Pandoros skrynia, - sukrizeno Goda.
- Patikėk, mėėėgstu paslaptis ir moku jas saugoti, - mirktelėjo viena akimis Austėja ir atsivėrus lifto durims čiupo Godą už parankės, tempdamasi baro link.
- O žinai, kai pirmą kartą tave pamačiau Rasos Lapės kabinete, toptelėjo mintis, kad tu man žiauriai kažkur matyta. O paskui, kaskart tave pamačius, vis galvoju, kad tikrai esu sutikus anksčiau, - po ilgokos tylos, sėdint viešbučio parkelyje, prašneko Austėja.
Lėtai besisupdamos ant vaikiškų supynių jos iš vienkartinių stiklinių gurkšnojo viskį.
- Gal tu kartais Londone gyvenai? Lietuvių ten daugiau nei pačioj Lietuvoj, - sukikeno Goda.
- Oi neee, - suraukė nosį, - nelabai man tas miestas ir visa šalis…
- Tai gal Vilniuje mokeisi?
Austėja atsisuko į sušlamėjusius krūmus, bet nieko įtartino nepastebėjus, grąžino dėmesį kolegei.
Austėja atsisuko į sušlamėjusius krūmus, bet nieko įtartino nepastebėjus, grąžino dėmesį kolegei.
- Aš iš Rokiškio. Neatsimeni? Pasakojau gi.
Goda nusisuko paslėpdama gėdą. Nelabai klausydavosi, ką Austėja tarška. Jos rankų mostai ir greitakalbė pabosdavo jau po kelių minučių, tad dažnai tiesiog linksėdavo supratingai galvą ir skęsdavo savo mintyse.
- Hmm… Kur tada galėjom susitikti? O tu išvis užsienyje buvus? - užgerdama gėrimo perklausė Goda.
- Aišku, kad esu. Latvijoj su tėvais dažnai atostogaudavom…
Goda prunkštelėjo, bet pamačiusi žaibuojančias Austėjos akis, užsidengė ranka burną:
- Atsiprašau, nesusilaikiau. Klausiau ne apie tokias artimas šalis.
- Vokietijoje turiu tetą. Ten kelias vasaras praleidau. Tinka toks užsienis?
- Kuriam mieste?
- Gerai neatsimenu… Hiut… Hit… Baigiasi lyg kažkoks elgas…
- Hiutenfildas??
- Taiiiip! Šitas. Atsiminiau!! Tave atsiminiau! - suspigo Austėja.
- Šššš, - Goda pridėjusi pirštą prie lūpų tildė draugę.
- Tu ta, kuri vasaras leisdavai bendrabutyje. Vakarėlių liūtės tylioji draugė.
Goda nustebusi išsišiepė:
- Bet gi rimtai. Dabar ir aš tave atgaminu: mergaičiukė su dviem ilgom kasytėm…
- Išsipindavau jas per vakarėlius…
Goda nebesuvaldė juoko.
- Mačiau tavo nuotrauką ant sienos pas tavo tetą, kai surengei vakarėlį jai nežinant. Dvi kasytės, languotas sijonas …
- Gerai, viskas. Jau nebejuokinga.
Goda vis dar juokėsi.
- Gal prisimenam tada tavo šukuoseną? Raudonos sruogos? Vėliau kokios ten? Mėlynos? Po savaitės visiškai trumpi plaukai…
Goda nutilo.
- Geri laikai buvo… - atsiduso ir pažvelgė į dangų.
- Geri… Eeee, o kaip tavo kambariokė laikosi? Palaikot ryšį? Atsimenu kokių nesąmonių dviese prisigalvodavot, - švilptelėjo, - dar dabar teta primena lauko baseiną pilną putų… - šyptelėjo apimta nostalgijos, - smagus tūsas buvo…
- Smagus… - liūdnai nutęsė Goda.
- Koks ten jos vardas?
- Ji mirė, - skausmingai nukirto Goda.
Austėja sustingo ir tik po minutės išsitiesė viena ranka įsikibusi į supynes laikančią virvę.
- Kas nutiko?
- Perdozavo išleistuvėse, - Goda lankstė plastikinės stiklinės šonus stebėdama kaip ant dugno esantis skystis tai pakyla, tai leidžiasi.
- Užjaučiu, - pasilenkusi artyn, Austėja palaikančiai suėmė Godos delną.
- Senai tai buvo…
- Vis tiek skaudu.
- Buvau su ja, kai tai atsitiko… Mačiau viską… ir negalėjau padėti… Turbūt ištiko šokas ar panašiai… - pasakojo tyliai prikimusiu balsu, akys spindėjo nuo besikaupiančių ašarų.
- Kaip tu tai ištvėrei?
Goda liūdnai nusijuokė prieš atsakydama.
- Kažkaip, - patraukė nosį, - nelabai turėjau laiko gedėt. Narkotikus į vakarėlį atsinešėm mano rankinėj, aš jai juos įdaviau į rankas… Buvo liudininkas…
Kiekviena paniro į apmąstymus ir kuriam laikui nutilo.
- Tave apkaltino? - atitoko Austėja.
Goda papurtė galvą.
- Tėvas išsuko. Tik po to teko leisti jam tvarkyti mano gyvenimą: parinko universitetą, žinoma, Londone, kad galėtų prižiūrėti. Dažnai tikrindavo narkotikų testais, darbo dienom įvedė komendanto valandą…
- Jooo…
Austėja ištuštino savo puodelį ir pasilenkė butelio.
- Įdomus mano gyvenimas buvo, nesiskundžiu.
- Tai kaip čia taip atsitiko, kad atsidūrei tokioj mažoj firmelėj kaip Pagonija? Tik nesakyk, kad dėl algos, nes nukrisiu.
Laukdama atsakymo Austėja tiriančiai nužvelgė šalia sėdinčią Godą.
- Norėjosi permainų.
- Oi, tik nereikia. Galėjai Lietuvoj susirast ir patrauklesnę įmonę nei mūsiškė. Su tokiu CV kaip tavo, net vadovo pareigas kas nors būtų pasiūlę, - skenavo surimtėjusį Godos veidą, - palauk…
Goda staigiai pakėlė galvą.
- Gal čia kažkuom dėtas tavo tobulasis? Turbūt po išsiskyrimo jis susirado kitą ir dėl to persikėlei į Lietuvą. Toli nuo jo. Ar ne taip?
- Prigavai mane, - užsimerkusi Goda vangiai šyptelėjo.
- Ech ta meilė…
- Tai jau…
Abi kurį laiko suposi tylėdamos, o lauke švito. Rasa leidosi ant žolės ir vėsa skverbėsi kiaurai per drabužius. Merginos, užsukusios nebaigto gerti butelio kamštį, nusvirduliavo į savo kambarį.
- Va čia tai poilsis… - susisupusi į chalatą Ievutė atidarė duris kambariokėms, kurioms labai sunkiai sekėsi jas atrakinti, - kortelę reikia pridėti prie va šito juodo daikto, o ne braukyti kur papuola, - toliau vapėjo prisimerkusi nuo per ryškios iš koridoriaus sklindančios šviesos jauniklė, pirštu baksnodama į kortelės skaitytuvą.
- Kur buvot? - pasirodė ir Emilija, - ojei, kokios jūs pavargusios, - motiniškai susirūpino.
Austėja kreivai nusiviepė, o Goda kvailai sukikeno.
- Eikit pamiegot nors šiek tiek. Iki pusryčių liko tik kelios valandos, - Emilija pabandė padėti Godai pasiekti lovą, bet jos ranka buvo iškart nustumta į šoną.
- Motin, be pamokslų, prašytume…
Abi krito į bendrą lovą nė nenusirengusios ir iškart atsijungė.
- Aš procedūrų dėl šitų dviejų neatšauksiu, - eidama į savo lovą burbėjo Ieva, - galės vienos tūnot kambary, o grįžusios į Vilnių graužtis, kad tiek prisilakė.
- Neatšauksim, Ievute, neatšauksim…
* iš anglų k. human resources - personalo skyrius
** iš anglų kalbos - negali būti (žargonas).