28 skyrius

Grįždama iš mineralinės vonios procedūros, Goda vis dar jautė lengvą galvos svaigimą. Pagirios nebuvo sunkios, bet karštas burbuliuojantis vanduo, pasirodo, ne pats geriausias sprendimas tokį rytą. Svarstė, ar tik nevertėjo važiuoti su Emilija ir Ieva lankyti Lajų tako, bet jos išsiruošė taip anksti ir išlėkė taip greitai, jog atrodė pačios nenorėjo didesnės kompanijos. Diena jau ritosi į antrą pusę, o iš kolegių nebuvo girdėt jokios žinios. 

Pravėrusi kambario duris iškart pastebėjo, sėdinčią ant lovos krašto, Austėją. Rankoje laikė popieriaus lapą, kurį išmetė iš rankų, išgąsdinta netikėto Godos įėjimo. Skaudžiai pažįstamas vokas nerūpestingai gulėjo pamestas ant lovos.

- Knisiesi po mano daiktus? - prišokusi čiupo Doroti laišką ir drebančiom rankom ėmė jį skubiai lankstyti tarsi taip ištrintų visą jo turinį Austėjai iš galvos.

- Atleisk, aš nenorėjau… - pralemeno kolegė atsitraukdama atbula.

- Kur tau nenorėjai. Visada lendi į kitų reikalus, galvojau, išlaikai kažkokį padorumą.

- Atsiprašau, Goda. Tikrai. Tavo telefonas skambėjo kokį šimtąjį kartą, norėjau… Bet tada pamačiau tą voką… Nesusivaldžiau. Pažiūrėjau, kas viduj. Galvojau, kad koks meilės laiškelis. Atsiprašau, - išbėrė nervingai ir kaltai nudūrė akis.

- Čia mano draugės laiškas. Mirusios draugės, - rodos, po amžinybės sušnibždėjo ir garsiai atsikvėpė. 

Goda stipriai spaudė prie krūtinės Gėda pelėda rankinę su spėjusiu viduje pasislėpti voku, kurį vis dar su savimi nešiojosi. Kartais išsitraukdavo tik palaikyti rankoje, kartais permesdavo akimis pirmąsias eilutes, retai perskaitydavo visą. Tomis akimirkomis, kai akys tik pagaudavo savo vardą ant voko, pajusdavo užplūstant šilumą. Paglostydavo jau nebelygų voko paviršių, pasvarstydavo, kiek laiko užtrunka, kol išblunka rašalas… Tą vakarą, kai išėjo Aivaras, ji skaitė laišką kelis kartus. Dar kartą bandė įsitikinti paskutine Doroti valia. Tąkart voką suvilgė nujaustos išdavystės ašaros. Doroti nebyliai liudijo ir guodė ją ne buvimu šalia, o palinkėjimu ir tikėjimu, kad jos draugė sugebės gyventi. O ji tikrai sugeba. Kaip žmogui su tokia menka santykių patirtimi, dideliu nenoru prisileisti kitų, Godai sekėsi visai neblogai. Nėrė į gylį tiek meilės ryšiuose, tiek platoniškoje draugystėje. Tik vis pajusdavo inkarus nugaroj. Tik vis kažkas ją traukė į paviršių…

- Supratau. Peržengiau ribą. Labai atsiprašau.

- Visą perskaitei?

Austėja papurtė galvą.

- Nori baigti?

Austėja atrodė abejojanti. Numetusi rankinę ant lovos, Goda susirado voką, trumpai padelsusi jį ištraukė, ir atkišo draugei. 

- Nemanau, kad…

- Imk. Skaityk.

Austėja lėtai priartėjo ir iš Godos perėmė voką. Prisėdo ant lovos krašto, o Goda įsitaisė šalia. Austėja delsė skaityti, matyt, davė laiko draugei persigalvoti, kol galiausiai pasiryžo. Goda kaip stabas laukė, kol draugė baigs: akimis įsikibusi durų, susidėjusi rankas ant chalato nedengiančių nuogų kojų. 

Austėja neužtruko.

- Užjaučiu. Labai. Net neįsivaizduoju kaip jautiesi… Aš tavo vietoje, turbūt, vis dar nebūčiau nustojusi gert.

Jos abi nedrąsiai šyptelėjo. Goda pajautė atsiradusį palengvėjimą, kuris užklupo ją nustebindamas. Galbūt, skausmą lengviau išgyventi, kai juo pasidalini. Ji šią pamoką įsimins. Spustelėjusi Austėjos ranką, dėkinga nusišypsojo. Kurį laiką abi taip ir sėdėjo, kol Austėjos lūpose ėmė nevaldomai rastis klausimai:

- Tai tavo kambariokė mirusi, ar ne? 

- Mirusi.

- Kodėl laiške rašoma, kad ji gyva?

- Nežinau, kokį žmogų Doroti surado, bet tikrai ne tą, su kuriuo gyvenau barake. Ji mirusi. Tėvas man sakė.

- Nedalyvavai laidotuvėse?

Goda papurtė galvą.

- Namų areštas. Prisimeni?

- O tėvas negalėjo pameluoti?

Goda pažvelgė į draugę lyg su klausimu akyse: “ar gi kas meluoja tokius dalykus?” 

- Aišku, kad ne, - užtikrintai nukirto.

Kiek patylėjusios jos krito atbulos ant lovos toliau skendėdamos apmąstymuose.

- O tai Aivaras čia tas tavo beprotiškas elgesys?

Goda šyptelėjo. Suaižėjusi lubų dalis šiuo metu jai pasirodė puiki vieta slėpti akis ir ji ten užsiliko.

- Žinau, nenori pasakotis apie savo santykius, bet aš mirštu kaip noriu kokių nors detalių.

Nesitverdama savo kailyje, Austėja pasisuko šonu į draugę.

- Ei! - Spragtelėjo pirštais jai virš besišypsančio veido.

- Girdžiu, girdžiu. Nori pikantiškų detalių, - atitokusi sukikeno Goda, - gerai. Kas domina? Koks jis, kai mes liekam dviese? Ar jis iš tikrųjų susitupėjo? Ar mes turim ateitį?

- Taip. Dar, dar ir dar daugiau, - sušnabždėjo pasilenkusi. 

- Oi, kokia tu nepataisomai smalsi, Austėja.

- Tik neišsisukinėk dabar.

- Gerai. Trys tavo klausimai, į kuriuos atsakysiu nuoširdžiai. Tinka?

- Liuks. Hmmm, reikia pagalvot.

- Tada galvok, kol aš persirengsiu.

Staigiai pakilusi nuo lovos, Goda nutipeno į vonią nešina kelnėmis bei marškinėliais ir tikėdamasi, kad prireikus visgi sugebės išsisukti nuo nepatogių klausimų.

- Irrrr? - paklausė vėl pasirodžiusi po penkių minučių.

- Gerai. Sunku bus tilpti į tris, bet pabandysiu. Pirmas: koks jis, kai būnat dviese? Nes tu jau nepyk, bet jis visai kitoks nei tu ir nesuvokiu, kaip jūs, pavyzdžiui, susitariat ką veiksit.

- Na, šioj vietoj aš jam leidžiu vadovaut. Jam patinka aktyviai ilsėtis, aš bandau prisiderinti, o pagrindinis laikas kartu vis tiek būna lovoj, tai visai nesvarbu kaip mes iki jos prieinam, - dalykiškai išdėstė.

- O jūs kalbatės? Ar žinai, kur jis mokėsi, pavyzdžiui, kur dirba, kokia jo pavardė ir panašiai?

- Mes dar neilgai kartu, palengva sužinau, kas domina. Jis labiau veiksmo žmogus, nei pokalbių, -  trūktelėjo pečiais Goda ir pabandė linksmai nusišypsot.

- Tau tas netrukdo?

- Kodėl turėtų? Vienas kitą papildom… Ne taip turėtų būti?

- Nežinau…

- Trys klausimai. Viskas, - nutraukė Goda, nebenorėdama gilintis ten, kur pirmiausia turėtų viena tai padaryti. 

- Tu nepyk ant manęs, kad aš čia taip lendu, bet man keista, kad tu taip lengvai juo pasitiki. Jis ne šventasis. Visi žino, kad jo alkis moterims sunkiai pasotinimas. Jis kaip masinis naikinimo ginklas ir bijau, kad nepastebi kaip tave naikina. Lėtai.

- Nepažįsti manęs, Austėja. Jo taip pat. 

- Gerai, viskas. Tyliu.

Goda nusisuko ir stipriai sučiaupė lūpas. Ji negalėjo suprasti, kas Austėjos žodžiuose jai taip užstrigo. Gal naikinimas? O gal žodis “lėtai”? Ji suvokė, kad juose yra tiesos, bet kurie santykiai nėra naikinantys? Ar visada būdamas su kitu žmogumi išlieki toks, koks buvai iki jo? Sudėtinga atsilaikyti prieš įtaką, norą keistis dėl kito. Kad santykiai būtų sėkmingi, reikėjo kompromisų, o jie pasiekiami tik kažką aukojant. 

- O tą tobuląjį, iš praeities, mylėjai mažiau nei Aivarą dabar? 

Austėjos klausimas Godą užklupo netikėtai, iš spintos renkantis daiktus. Ji sustingo pasilenkusi prie lagamino ir sunkiai atitokusi, baigė veiksmą. Akylas draugės žvilgsnis tą užfiksavo ir Godai šis tardymas darėsi nebemalonus.

- Apie meilę Aivarui dar anksti kalbėti, - šaltai atkirto suirzusiu balsu. 

- O man atrodo, kad tu jį įsimylėjusi, nes kitaip su juo nesusidėtum. Tik nesuprantu, kaip jis nusigavo iki tavo širdies. Turbūt kaltas laiškas.

- Viskas, Austėja, užteks analizių. Būčiau dėkinga, jei pasilaikytum pokalbio detales sau, - praiedama pro šalį, nugręžė ją niršulingu žvilgsniu.

Rudos akys sužiežirbavo, bet Goda nesuvokė, ką tai galėtų reikšti. Pabandė paatvirauti, bet Austėja, kaip visada, peržengė ribą. Pati kalta. Leidosi klausinėjama, o dabar gailėjosi, kad tiek daug papasakojo. Ūmai bandė prisiminti, ką tiksliai nutekino, norėdama suprasti, kokią nuomonę kolegė galėjo susidaryti. Turbūt iš šono ją laikė kvaišele, beviltiškai įsimylėjusią Aivarą ir sekiojančią paskui jį. Godai nepatiko toks piešiamas jos vaizdas. Juk tokia ji nebuvo. Ji sėkmingai karjerą daranti moteris, su puikiu išsilavinimu, aštriu protu ir smulkiai suplanuotu gyvenimu. Sukluso. Juk pati supranta, kad tai nebe ji. Dabar Goda Salaitė - neatsakinga darbuotoja, sunkiai pasitikinti savo vaikinu ir bandanti įtikti net ir nežinant, kas jam patinka.

- Važiuojam, - prasivėrė kambario durys ir pasirodžiusios Ieva su Emilija išgelbėjo Godą nuo grimzdimo į gilesnį minčių liūną.

Kelionė namo užtruko. Austėja paprašė Emilijos prasukti pro Molėtus, kur gyveno jos teta. Numykė kažką apie siuntinį, kurį tėvai ar ne tėvai, o kažkas kitas, paliko. Dėl tokio kelio vingio būtų prieštaravusi tik Goda, todėl reikšmingai patylėjusi, nusiteikė dar papildomai įtemptai valandai. Po pokalbio įsivyravusi įtampa sklandė ore. Tai jautė ir Emilija su Ieva, nes viskas atsispindėjo jų veiduose. Jauniklė bandė kvailai komentuoti kažką apie "best friends forever"*, bet Emilija supratingai ją nutildė prašymu atnešti šaltinio vandens, o pati nuėjo ruoštis kelionei. Ieva buvo dygi, matyt, dar dėl vakarykščio tardymo ir vengė su Goda kalbėtis. Atvažiavusios kaip puokštė, jos visos nulinko į skirtingas puses ir rodė nenorą bendrauti.

Automobilyje, pakeliui namo, situacija nepasitaisė. Prie Ukmergės nusukus į Molėtų kelią, Goda demonstratyviai užsidėjo ausines ir atsiribojo. Buvo pasiryžusi tylėti iki Vilniaus, kol nesusipratimu pavirtęs savaitgalis baigsis, bet planai likimui nepavaldūs. 

Paliekant Austėjos tetos sodybą ir vinguriuojant miškais tarp ežerų, sprogo automobilio padanga. 

- Kaip tu gali neturėti atsarginės? - išsprogdino paklaikusias akis Austėja, visoms išsiropštus iš automobilio įvertinti situacijos sudėtingumo.

- Atsarginė prakiuro praeitą savaitę. Turbūt, vyras pamiršo ją įdėti pataisęs. 

- Sakyčiau neatsakinga išleist nėščią žmoną su automobiliu be atsarginės, - sukryžiavusi ant krūtinės rankas pamokslavo Austėja. Apsiramino tik pamačiusi kaip jautriai į tai reaguoja Emilija.

- Nėra ryšio, - pranešė Ieva, grįžusi iš kažkur, - niekur nėra ryšio.

Goda, nugara atsirėmusi į automobilio šoną, nesikišo į trijulės pokalbį. Apsidairė į abi puses, bandydama prisiminti prieš kiek jos klausomų dainų už nugaros paliko Molėtus. 

- Kokiu greičiu važiavai, Emilija? - paklausė ir visos atsisuko su nuostaba veiduose.

- Šešiasdešimt, gal septyniasdešimt, o ką? - šluostydamasi ašaras šniurkštelėjo nosimi nėštukė.

- Koks skirtumas, ar ji viršijo greitį? Mums dabar padangos reikia, - nukirto Austėja.

- Iš Molėtų išvažiavom, kai klausiausi Walk on, o dabar klausausi When I look at the world…

- Niekam neįdomu, kas skamba tavo ausinėse.

Austėja nė nebandė suprasti, kur lenkia draugė, bet Ievutė, atrodo, jau susigaudė:

- Kokia visų perklausytų dainų trukmė sudėjus? 

- Apytiksliai dvidešimt keturios minutės ir jei važiavom, tarkim, šešiasdešimt kilometrų per valandą greičiu, vadinasi nuo Molėtų mes…

- Keturiolika kilometrų, - staigiai išbėrė Ieva.

- Reikia nuspręst, kas eis kviesti pagalbos, o kurios liks. Pakeliui gal ryšys atsiras, - Goda  ir toliau vadovavo situacijai.

- Emilija tikrai lieka. Dar nualps beeinant, - svarstė Austėja vis dar neatsikračiusi erzulio.

- Aš liksiu su ja, - pasisiūlė Ieva.

- Gerai, vadinasi liekam mes su Austėja. Tai nedelsiam tada.

Goda atlipo nuo automobilio ir nieko nelaukdama patraukė gatvės pakraščiu kryptim, iš kurios atvažiavo. 

Susikišusi rankas į kišenes ir pasislėpusi už ausinių, Goda ėjo link numanomo tikslo. Stengėsi nepastebėti šalia su aukštakulniais žirgliojančios draugės, kurios burna prasiverdavo tik riebiam keiksmažodžiui išleisti. 

Pakelėje žvyras. Daug kur žiojėjo išmuštos duobės. Goda spėjo, kad tai grybautojų ar uogautojų darbas. Matyt, pasistatydavo šalikelėj automobilius ir nerdavo į miškus. Ji pasuko galvą jų pusėn. Senokai mėgavosi tokiu malonumu, kaip grybų ieškojimas. Anglijoj tai nėra legalu. Netikėtai prisiminė, kaip Donatas šį faktą vis paminėdavo ir prisipažindavo, kad pasiilgsta laukinės ir visiems prieinamos gamtos. Taip pat jausmo, kad žmogus priklauso ne tik civilizacijai, bet ir gamtai. Sakydavo: “išlikti, tai ne tik mokėti užsidirbti pinigus, bet ir žinoti savo šaknis. Kas esi ir kam už viską turi būti dėkingas.”. Lietuva jis žavėjosi. 

Goda susiraukė, pajutusi paširdžius kutenantį ilgesį. 

- Taip ir eisi surūgus? - Austėja nebeišlaikė.

Goda lengviau atsikvėpė, kai jos prisiminimai išsisklaidė lyg niūrus sapnas.

- Aš nesurūgus.

- Į veidrodį pažiūrėk.

- Ačiū, drauge, - šyptelėjo Goda.

- Prašau. 

Praėjo dar kelios nejaukios minutės, velkantis dulkėta šalikele nežinia kur miškuose.

- Gal susitaikom? - paklausė Austėja staigiai sustodama.

Goda nesustojo ir ėjo toliau.

- Nebūk ožka.

- Jei pažadi nelįsti, kur tau nepriklauso, - sustojusi ir atsisukusi į atsilikusią draugę, taikiau kreipėsi Goda.

- Pabandysiu. Jei, aišku, pasakysi, kas tiksliai man nepriklauso, - šyptelėjo lėkdama artyn, klumpant ant kiekvieno didesnio akmens.

- Ohhh. Su tavim visai nenuobodu.

Goda atsiduso supratusi, kad nebenori pykti. Praėjo. Be to Austėja buvo labai taikli ir pastabi, už tai reikėtų netgi padėkoti. Bet nespėjus to padaryti, ėmė skambėti Godos telefonas. Abi kaipmat sukluso. Įsijautusios į tarpusavio santykius pamiršo tikrinti ryšį pakeliui. Goda staigiai išsitraukė mobilųjį. 

Praėjus keletui valandų, Goda lėtai lipo laiptais viena ranka nešė lagaminą su daiktais, o kita - telefone ieškojo tėvo numerio.

- Labas, tėti, - pasisveikino vos jam atsiliepus.

- Sveika, dukra, - Artūro Salo balsas suskambo rūsčiai, kaip visada.

- Kaip tu laikaisi?

Goda nekalbėjo su tėvu nuo Joninių nakties.

- Gerai, ačiū.

- Džiaugiuosi. O štai man sekasi ne kaip, jei paklaustum. Grįžusi namo savo kieme radau automobilį ir jo raktelius pašto dėžutėje. Svarstau, ką su juo daryti. Gal patartum?

- Jis dėl tavo pačios saugumo, Goda, ir privalai juo naudotis, - užtikrintumas balse neleido net pagalvoti apie kitokius variantus. 

- Pėsčiomis iki darbo dvidešimt minučių, mašina užtrukčiau žymiai ilgiau, tėti. Pasiimk, prašau, ją atgal, - kantriai aiškino Goda.

- Saugumas aukščiau visko, - piktai nukirto tėvas.

- Aš ja nesinaudosiu, vadinasi, stovės gatvėje ir rinks baudas. Ar negaila? Ji juk tavo vardu, ar ne?

- Ne. Tavo. 

- Šaunu. Vadinasi, galiu parduoti.

- Nedrįsk, Goda, - grasinančiu tonu sudrausmino Artūras. - Kai pradėjai ne taip atsakingai elgtis darbe, pamaniau nesikišiu, gedi dėl draugės - toks etapas. Praeis, greit atsitokėsi, bet kai susidėjai su tuo lėbautoju ir darbe tavimi pradėjo skųstis…

- Iš kur, po galais, žinai tokius dalykus? - pasišiaušė Goda.

- Žiūrėk, kaip su manim šneki, vaike. Juk žinai, kad visada rūpinsiuos tavo gerove. Patinka tau tai ar ne. 

- Aš suaugusi, tėti, - numykė Goda.

- Geros dienos, dukra. Važinėk saugiai.

- Viso, tėti.

Atsisveikinusi įsimetė į rankinę telefoną ir pašto dėžutėje rastus naujutėlaičio Tojota Auris automobilio raktus bei dar kartą akimis permetė raštelį: "Vairuok atsargiai. Tėtis."

Nenorom nusišypsojo ir pasuko link savo buto. Supratusi, kad durys neužrakintos, įsitempė. Atsargiai jas pravėrė ir nuščiuvo. Butas dvelkė namais. Ore raizgėsi gaminamo maisto kvapai, iš virtuvės sklindantys garsai kėlė malonų jaudulį. Jos laukia ir tai atrodė taip užkrečiančiai gera, kad net tėvo papilti priekaištai sumenko.

- Sveika, mieloji, - atsklido džiugus Aivaro balsas, tuomet pasirodė ir jis pats, - pamačiau pareinančią per kiemelį, todėl atrakinau duris. Kur taip užtrukai? Lipti gi visai neaukštai, - priėjęs pakštelėjo jai į skruostą ir paėmė lagaminą. - Nunešiu daiktus į miegamąjį, gerai?

Goda lyg apsvaigusi nusekė jį akimis, kol dingo kitame kambaryje, ir apsisuko užrakinti duris. Spynoje kabėjo raktas su metalinio namelio pakabuku. Ne jos. Netyčia akimis užkliuvo už saviškių krūvos ant spintelės šalia durų.

- Pasidarei raktą? - Sušuko nusiaudama sportinius batelius.

- Maniau, neprieštarausi, jei jau praktiškai čia gyvenu, - priėjęs Aivaras stipriai apkabino nustebusią Godą ir pabandė ją pabučiuoti į lūpas. Ji atsirėmė rankomis jam į krūtinę ir atsitraukė.

- Palauk, palauk, ką? Turėjai manęs paklausti, ar aš ne prieš. Namai taigi mano.

- Na gi, Goda, neužsirauk. Tikrai maniau, kad neprieštarausi. Dažnai čia nakvoju. Keista, kad pati nepasiūlei. Patogiau gi.

Goda išsilaisvino iš jo glėbio ir atsitraukė per kelis žingsnius atgal. 

- Man atsibodo, kad visi galvoja, žinantys ko man reikia ir ką aš galvoju. Net oro trūksta kaip mane dusinat savo globa, - plykstelėjo nežinia iš kur besiveržiantis erzulys.

- Kas tie visi? - Aivaras įtariai primerkė akis. - Ar tie visi tau nupirko tą naują Auris, kuri stovi lauke? Mačiau kaip vyrukas iš Tokvilos nesenai įmetė raktelius į tavo pašto dėžutę. Kas gi tokiu įmantriu būdu dusina tave, a?

- Tėvas, - pasisukusi eiti į virtuvę, atsainiai tarstelėjo Goda, - ir nenusuk temos. 

- Artūras Salas tave įtikino priimti jo nupirktą automobilį? Jėga! - susikišęs rankas į džinsų kišenes nervingai sureagavo Aivaras.

- Iš kur žinai mano tėvo vardą? - Beeidama į virtuvę, Goda sustingo ir atsisuko. - Tu jį pažįsti?

- Na… Gal ir kalbėjomės prieš kelias dienas telefonu… - neužtikrintai pasakė Aivaras, aiškiai parodydamas, kad neplanavo apie tai užsiminti.

Goda sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nutaisė smerkiantį žvilgsnį.

- Ir man apie tai sakai tik dabar? Kodėl? Ką jis tokio pasakė, kad aš apie tai nesužinojau iškart? - Goda spaudė jį akimis atsakyti, bet pernelyg gerai pažinojo savo tėvą ir jo metodus išgąsdinti bei įtikinti pašnekovą.

- Tavo tėvas norėjo sužinoti kokie mano ketinimai.

Goda nervingai nusijuokė.

- Jau girdžiu, kaip jis tai sako, - skėstelėjo rankomis ir pirštais pridengė užmerktas akis. 

- Jooo, nelabai patenkintas mano kandidatūra, - atsakančiai šyptelėjo Aivaras, - nekaltinu jo. Jis tėviškai susirūpinęs. 

- Bet rimtai, Aivarai, mums reikia pasikalbėti apie visa tai.

Goda dar labiau suirzo dėl tokio tėvo elgesio jai už nugaros ir bandė valdytis, kad pykčio neišlietų ant Aivaro. 

- Tas raktas… Tavo neaiški kelionė į Londoną… - ji nutilo. Po akimirkos tęsė tylesniu balsu: - tu man patinki. Mes man patinkam, bet tu man nepadedi tavimi pasitikėti.

Aivaras atrodė sutrikęs. Jie stovėjo verdančio arbatinuko skleidžiančiame triukšme, kažkur skambančio Aivaro telefono aide ir įsitempusių kūnų atstume. Jie niro į šią akimirką giliai, jausdami jos trapumą ir svarbumą ateičiai. Kažkuris iš jų turėjo žengti TĄ žingsnį ir Goda tikėjo, kad tai turi būti Aivaras. Jis turi kalbėti. Pradėti dalintis ir pasitikėti, o ne jaustis vienišu vilku, saugančiu guolį ir patelę. Jie lygiaverčiai.

- Aš neišmanau santykių. Elgiuosi pagal nuojautą ir jausmus, - Aivaras, atsargiais žingsniais, palengva mažino atstumą tarp jų, - nenorėjau tavęs kažkaip atstumti, spausti į kampą ar suerzinti. Aš stengiuosi būti tavęs vertas, - priėjęs visai arti Godos, rankomis suspaudė jos pečius. 

- Suprantu. Ir pati iki šiol rūpindavausi tik savimi. Be niekieno pagalbos. 

- Sunku patikėti, kai turi tokį tėvą kaip Artūras Salas, - sarkastiškai mestelėjo Aivaras.

- Ką tu nori tuo pasakyti? - Goda išsilaisvino iš jo rankų. - Dar niekada nereikėjo kreiptis į tėvą pagalbos, pati susitvarkydavau. Jei jis man už nugaros veikia savo iniciatyva, tai nereiškia, kad man tai padeda. Kartais kaip tik viską apsunkina. 

Staigiai nužingsniavusi į virtuvę, Goda įsipylė stiklinę vandens. Išpūtė akis iš nuostabos, pamačiusi ant stalo stovinčią vakarienę, kavą ir šviežias bandeles iš kepyklėlės, esančios šalia namų. Aivaras petimi atsirėmęs į durų staktą, ją stebėjo.

- Atsiprašau. Turbūt padariau klaidingas išvadas. Tiesiog tiek mažai apie tave žinau, todėl spėlioju kas kaip yra. Tavo tėvas - advokatas, gyvenantis Londone - tiek jau žinau. Bet kodėl tu iš tikrųjų grįžai į Lietuvą? Kodėl dirbi tokioje nereikšmingoje įmonėje kaip Pagonija? Spėju su Artūro Salo pagalba galėjai įsidarbinti bet kur.

- Man nereikia tėtuko pagalbos susirandant darbą.

- Vakar tave paguglinau.

Ūmai Goda įsitempė lyg smuiko styga. 

- Ir labai keista, kad nieko neradau. Toks garsus tėvas, jo nuotraukos ir vardas šmėžuoja daug kur, o apie tave informacijos - nulis. Kartais man atrodo, jog kažką slepi. 

Goda nejaukiai pasimuistė ir mintyse prigavo savo išdavikišką kūno kalbą.

- O žinai, ir aš jaučiu, tarsi nuo manęs kažką slėptum. 

Ji metė iššūkį ir laukė sekančio ėjimo. Aivaras neišsidavė, kaip pasijuto dėl tokių jos žodžių, bet ir ji neparodė, kad jis pataikė į dešimtuką. Visi turi paslapčių - didesnių ar mažesnių. Kiekvienos atskleidimas reikalauja skirtingo pasitikėjimo lygio ir tie slepiami dalykai, kurie kaip vanagai skraidė virš Godos ir Aivaro galvų, dar negalėjo leistis. Buvo per anksti. Abu tai suprato. 

Giliai atsikvėpęs Aivaras perbraukė ranka per savo šviesius plaukus ir pasitaisė medvilninius marškinėlius V formos apykakle. 

- Tu man patinki, panele Salaite. Labai. Ir kol kas galiu gyvent žinodamas, kad ne viską apie tave žinau. Susitaikysiu. O tu, ar leisi man pasilaikyti vieną kitą paslaptį dar kuriam laikui, nesikraustydama iš proto? 

- Pasistengsiu, - nenorom sutiko Goda.

Išgėrusi likusį vandenį stiklinėje, nuplovė gerklėje atsiradusį kartėlį. “Nesikraustydama iš proto” - štai kas jai nepatiko. Gal tai tik išsireiškimas, bet išgirsti jį ir savo vardą viename sakiny, nemalonu. 

Aivaras žengė link kėdės virtuvėje ir atitraukęs ją nuo stalo, atsisėdo. Skleidė vyrišką seksualumą ir jėgą. Pagauta to impulso Goda priėjo, suglaudė jo kelius ir ant jų atsisėdo. Aivaras ją apkabino. Prisitraukė.

- Pasistengei su vakariene, - šyptelėjo užsimerkusi, įsiklausydama į jo širdies plakimą. 

- Tai ar smagus savaitgalis buvo? - pabučiavo į petį, kurį apnuogino patempdamas baltus marškinėlius į šoną. 

- Visai nieko.

- Tikiuosi, kitą suplanavot tik po metų.

- Išvis neplanavom, bet manau pakartosim anksčiau.

- Nežinau, ar greitu laiku tave norėsiu išleisti. Net ir vienai nakčiai. 

- Aaa, koks tu mielas.

Goda atsitraukė ir pažvelgė Aivarui į akis. Jis pabučiavo jos lūpas prisitraukdamas dar arčiau.

- Nenoriu gadinti nuotaikos, bet antradienį planuoju kviestis Austėją į barą. Praleisti vakarą dviese.

- Koks gi baras rezervuoja vakarą tik dviem klientėm?

- Nesišaipyk, ne tą turėjau minty. 

Aivaras žaismingai šypsojosi akimis valgydamas Godos lūpas.

- Ką tik buvai su visa puokšte. Neužteko? - jis švelniai pabučiavo į kaklą. Ir dar kartą, ir dar kartą. Švelniai. Vos liesdamas odą lūpomis.

- Patiko. Noriu dar.

- O manęs nenori dar? - šnabždesys persmelkė visą kūną.

- Noriu.

Goda kimiai nusijuokė petį pritraukdama prie ausies ir nebeleisdama kelti kūno virpesių. Aivaras atsitraukęs pažvelgė susiaurėjusiomis nuo geismo akimis ir klausiamai pakėlė antakius. Staiga atsistojęs kartu pakėlė ir ją. Stipriau apglėbė ir patogiau pasitaisė jo kūną apsivijusias kojas.

- Šita naktis tavo lovoje… Be tavęs… Daugiau taip nebedarom, gerai? Visiškai negalėjau užmigti, - nubraukė plaukų sruogą Godai nuo veido ir akimis paglostė lūpas. - Varai mane iš proto, Salaite, - pagaliau įsisiurbė į bučiniui jau pravertas lūpas ir įtraukęs malonumo aimaną, staigiu žingsniu pasiekė miegamąjį.

Goda prasimerkė apie antrą valandą nakties ir pajuto į kaklą alsuojantį ir, kūnu ją užgulusį, miegantį Aivarą. Jis kvėpavo tolygiai, kartą kažką sumurmėjo, trumpam pakėlė galvą ir vėl įsikasė į Godos plaukus. Jai grįžus iš lovos jie taip ir nebeišlipo. Vakarienę suvalgė čia pat. Kavą ir bandeles įveikė vėliau taip pat lovoje. Abu elgėsi tarsi būtų susitikę po ilgo išsiskyrimo: išsiilgę, atsijungę nuo išorinio pasaulio, susikoncentravę tik į du metrus ant dviejų. 

Pro langą besiveržianti kiemelyje stovinčio žibinto šviesa spigino tiesiai į Godą ir Aivarą tarsi jie rastųsi filmavimo aikštelėje priešais kameras. Niekada nesutemstantis birželio dangus žybčiojo žvaigždėmis kaip teatro scenos užsklanda. Goda atsargiai glostė Aivaro plaukus. Pirštų galiukais nušuoliavo nugara ir nutupdė ranką ant juosmens. Reikėjo pakilti iš lovos ir pridengti langą, bet Aivaro ranka jos nepaleido. Po kelių mėginimų, ji tiesiog pasidavė. Galiausiai nusprendė, kad neturi ko gėdytis. Jos kūnas Aivarui patiko, todėl savo kritiškus žvilgsnius į per didelę sėdynę, trumpas kojas ir visa kita, stengėsi paslėpti. O jo kūnu galėtų gėrėtis be poilsio akims. Ir dabar jo nedengė užklotas, tarsi žinotų jo nuodėmingą prigimtį - vilioti. Goda siurbė akimis be jokios gėdos. Tas turtas skirtas jai: tvirti nuolat treniruojami raumenys, ruda saulės nuglostyta oda, šviesūs pusilgiai ir šiek tiek garbanoti plaukai, vyriški veido bruožai - jis toks, kokio ji trokšta.

Ko žmogui reikia yra nebūtinai tai, ko žmogus nori. 

Nenuginčijama tiesa, kuri įvairiom formom vaikščiojo Godos mintyse. Pabandė dar kartą  nusimesti Aivaro ranką ir jai pavyko. Atsikėlusi iš lovos, tyliai nutipeno į virtuvę. Naktis buvo karšta ir ją troškino. 

Atsistojusi virtuvėje prie lango, pabandė atsiminti ar pirmąkart sutikusi Donatą jautėsi panašiai kaip sutikusi Aivarą. Suvokė, kad jie abu labai skirtingi vyrai, bet ir ji pati buvo kitokia su kiekvienu iš jų. Svarstė, ar tai normalu, ar kitiems žmonėms irgi taip būna. Jei Doroti būtų gyva, jos paklaustų. Ji visada mokėjo suprasti Godą, net kai ji nemokėdavo savęs išreikšti žodžiais. 

Skausmingai atsiduso. Kaip jos trūksta Godos gyvenime.

- Goda? 

Aivaras tyliai ją pašaukė, greičiausiai net nepakilęs iš lovos. Goda iškart pajautė šios akimirkos šilumą ir tyrumą. Skubiai palikusi tuščią stiklinę kriauklėje, grįžo į lovą, pabučiavo jos pasigedusį vaikiną ir švaria nuo klausimų galva, atsidavė prožektoriaus šviesai.

* iš anglų k. - geriausios draugės amžinai