29 skyrius
 |
| (Nuotr. iš 123fr.com) |
Staiga jos žvilgsnis užkliuvo už greitai koridoriumi skuodžiančios Emilijos, kurios viena ranka pridengė dar nepradėjusį ryškėti pilvuką, o kita - servetėle sausino ašaras nuo skruostų. Pabūgusi blogiausio, Goda išlėkė iš paskos ir netrukus garsiai trinktelėjo uždarydamos draugių kabineto duris.
- Kas nutiko? - šūktelėjo stebėdama, kaip trūkčioja sėdinčios Emilijos nugara, kurią švelniai glostė šalia stovinti Ieva.
Atsisukusi jauniklė akimis parodė Godai užtraukti žaliuzes.
- Ta psichė tikrai nekontroliuojama, - pasipiktinusi į kabinetą įsiveržė Austėja. Priartėjo prie Emilijos ir ėmė raminančiai glostyti draugės nugarą.
- Kas psichė? Elena? - Goda bandė susigaudyti kas čia vyksta.
- Emilija pranešė apie nėštumą, o gerbiamoji personalo vadybininkė pasirodė kokia iš tikro yra žiurkė! Galiu pakartoti viską žodis žodin, kas ten dėjosi. Liepiau Emilijai įėjus palikti praviras duris, kad pasiklausyčiau ir jei prireiktų, paliudyčiau. Ji netikėjo, kad ta lachūdra, šnekės taip kaip šnekėjo. Gaila, kad įrašo nepadariau, - piktai nusivaipė Austėja.
- Klok kas ten vyko, - ragino Goda nekantraudama sužinoti dėl ko čia taip užvirė aistros.
***
- Sveika, Elena.
Prieš tai porąkart į duris atsargiai pasibeldusi pasisveikino su personalo vadybininke Emilija.
- Gal turi laisvą minutėlę? - žengusi žingsnį link sėdinčios už stalo moters šypsojosi ji.
Elena intensyviai spaudė klavišus, kartais kažką pasižymėdama užrašų knygutėje padėtoje šalimais. Jos veidas buvo įsitempęs ir neperprantamas. Juodas klasikinis kostiumėlis pabrėžė jos nedraugiškumą, kurį spinduliavo ne tik ne pagal metus pasenę veido bruožai, bet ir visa kūno kalba. Piktai dėbtelėjusi į ją sutrukdžiusią Emiliją, nemandagiai kirto:
- Neturiu laiko, mėnesio pabaiga gi, sakyk greitai, - tik sekundę skyrusi kolegei, Elena žvilgsniu grįžo prie, rodės, nemalonaus darbo.
- Atsiprašau. Pažadu, atimsiu tik minutę tavo dėmesio. Norėjau pranešti, kad laukiuosi ir spalio mėnesį planuoju išeiti į gimdymo atostogas, - sukaupusi visą drąsą išbėrė žodžius Emilija ir nedrąsiai žvilgtelėjusi į Eleną, susikišo rankas į gėlėtos, varpelio formos suknelės kišenes.
Elena staiga pakėlė į ją akis ir perliejo smerkiančiu, niekinančiu ir galiausiai neįskaitomu žvilgsniu.
- Prisėsk, Emilija, nestypsok tarpdury, - žaibiškai pasikeitęs balso tonas suzvimbė ore.
- Ačiū, bet aš tikrai tik trumpam.
Dirstelėjusi atgal į duris visgi žengė prie pasiūlytos kėdės ir liesdama tik jos kraštą, atsisėdo.
- Šiandien pasakiau Danieliui ir jis pakvietė visą skyrių atšvęsti naujieną per pietus McDonald`s, - išraudusi tarškėjo, stengdamasi nuslėpti susijaudinimą, kurį jai kėlė nemaloni persona priešais.
- Matau, naujiena jau plačiai paskleista po įmonę, - kaltinantis Elenos tonas visiškai sutrikdė Emiliją. - Planuotas nėštumas?
- Na… Mes visada su vyru norėjom daugiau nei vieno vaiko ir…
- Tai planuojat ties antru nesustoti?
- Net nežinau… Apie tai negalvojom.
- O kaip dabar jautiesi? - dirbtinis mandagumas nederėjo prie niekinančio žvilgsnio ir nenuoširdaus tono.
Užvertusi kompiuterio ekraną, galvos judesiu numetė nuo veido neegzistuojančią plaukų sruogą ir pasilenkė arčiau Emilijos, pakibdama virš stalo. Jos ežiuku kirpti tamsiai rudi plaukai buvo kelias dienas neplauti ir atsidavė cigarečių dūmais. Kaulinės rankos ir iššokusios venos atkreipdavo dėmesį dėl gausybės žiedų, nepalengvinančių rankų virpėjimo. Akis, karts nuo karto, nervingai trūktelėdavo ir ištarti sakiniai dažniausiai baigdavosi gerkliniu juoku ar kosuliu, kurių įmanoma vienas nuo kito atskirti.
Emilija susigūžė nuo plačios pastelės kvapų, pasklidusių iš personalo vadybininkės burnos po sočių pusryčių ir kavos bei rūkymo pertraukėlės, ir šiek tiek pasuko veidą. Uoslė buvo jautri tiek, kad galėjo smulkiai išvardinti pusryčių patiekalą ir kava buvo saldinta ar ne.
- Ką turit omeny, kaip jaučiuosi? - ji stengėsi nežiūrėti į Elenos parudusius nuo nikotino dantis.
- Kaip tu jautiesi? Paprastas klausimas, argi ne? - pasišaipė personalo vadybininkė.
- Gerai jaučiuosi. Mes gerai jaučiamės. Abu, - rankas ištraukusi iš kišenių, globėjiškai uždėjo ant pilvuko.
- Kol kas neblogai, kai dar tik nėštumo pradžia, - lyg su pasidygėjimu pažvelgusi į Emilijos rankas, tęsė: - O pagalvojai, kaip tu tvarkysies su darbais, kai iki atostogų bus likęs mėnuo? Žinai, kad įmonėje darbas atliekamas ne tik tas aštuonias valandas fiksuojamas pagal darbo kodeksą? Mes vertiname tik visiškai atsidavusius ir savęs netausojančius darbuotojus.
- Mano darbai nenukentės, ne pirmas nėštumas ir aš...
- Ir planuotų pagal grafiką atostogų iki išėjimo į gimdymo atostogas suteikti nebegalėsim. Turėsi atšaukti. Nei tu, nei mes nenorim, kad paliktum kažko nepadarius ar neperdavusi darbų tavęs pakeisti priimtam žmogui, - Elenos veide žaidė iškreipta šypsena, kuri vertė Emiliją sunerimti.
- Planavau jas perkelti į paskutines savaites prieš ilgalaikes atostogas, - besilaukianti moteris nedrąsiai nusišypsojo, bet personalo vadybininkė, rodės, nė nesiklausė ir spaudė kolegę.
- Bet visgi, vargše, tu vargše, - balsas skambėjo žeminančiai, - sunku bus suderinti motinystę ir darbą Pagonijoje. Rytais anksti keltis, kad nuvežtum vaikus į darželius, aišku, jei juos gausi ir nereikės samdytis brangios auklės. Tada viršvalandžiai po darbo, dėl kurių negalėsi vaikų pasiimti ne paskutinių… Net baisu pagalvoti apie ligas, kurios bus dažnos ir ilgos, o pati žinai, koks mūsų požiūris į biuletenius, - dirbtinai užjaučiančiai lingavo galvą į šalis Elena.
Įsitempęs Emilijos kūnas, ėmė virpėti nujausdamas kur link veda šitas pokalbis. Jautėsi tokia nuvertinta, išnaudota ir pamesta.
- Susidorosiu, - moteris bandė save apginti, bet akivaizdžiai jautėsi neužtikrinta.
- Bet ar tikrai verta?
Šiek tiek atsitraukusi, Elena nutilo.
- Tavo darbų atlikimas visada buvo žemesnis už vidutinį ir tai ne tik mano žodžiai, bet tą rodo ir kasmetinio vertinimo skaičiai. Pati pagalvok, grįžusi po vaiko priežiūros atostogų, darbo valandomis pergyvensi, ar gerai adaptavosi mažoji atžala darželyje, ar pavalgė, ar gerai miegojo, negalėsi išjungti motiniškumo, o tavo darbo našumas dėl to išsiblaškymo tik kris. Finansų analitiko pareigybėje tai tiesiog katastrofa. Ataskaitose turi būti nepriekaištingas tikslumas ir menka klaida mums gali kainuoti milijonus. Ar gi aš neteisi? - Lyg triumfuodama, personalo vadybininkė paėmė iš stalčiaus popieriaus lapą ir pastūmė link palūžusios Emilijos.
- Parašyk prašymą dėl išėjimo iš darbo savo noru ir aš pasistengsiu iškovoti vieną išeitinę išmoką. Generalinis direktorius labai geros nuotaikos, tad pasinaudosim tuo, - Elena, lyg draugė, mirktelėjo traiškanota akim.
- Aš turiu pagalvoti, - tyliai, stebėdama rankas ant pilvuko, išlemeno Emilija.
- Nėra laiko mąstymams. Aš tau patariu, kas, matau, bus geriausia abiem pusėms. Išsiskirsim gražiuoju, aišku, išėjimo data bus palikta tuščia kol tavo atžala gims. Tada galėsi pasiimti du ar tris metus atostogų, gausi visas išmokas iš Sodros… Čia ne spaudimas, o patarimas.
Elena atsikosėjo ar nusijuokė - Emilija nesuprato. Užuodė tik iki jos atskriejusį nemalonų burnos kvapą ir iškart pajautė šleikštulį. Nebegalėjo sulaikyti ašarų ir savo pusryčių viduje, todėl staigiai pakilusi, pasileido tekina link tualeto.
***
Nėščioji ketveriukės narė jau buvo nurimusi ir sėdėjo priešais savo stalą susimąsčiusi.
- Gal ji tikrai teisi? - žvilgsniu užkabinusi kažką nereikšmingo ant palangės klausė ne draugių, o kažko tolyje.
- Kas? Elena? - Austėja išsprogdino akis.
- Tegul susikiša tą popieriaus lapą į savo kaulėtą šikną, - piktai išrėžė Ieva. - Neleisiu, kad net svarstytum apie tai, supratai?
Nusišluosčiusi iš akių vėl pradedančias plūsti ašaras, Emilija atsisuko į drauges ir be garso tik lūpomis ištarė: “Ačiū.”
Austėja priėjo prie kolegės ir apkabino per pečius. Jos pavyzdžiu pasekė ir Ieva su Goda. Taip stovėdamos visos tylėjo, kol į kabinetą įsiveržė Liudas. Plačiai pravėręs duris, nustebo dėl netikėto reginio ir sustojo kaip įbestas.
- Kas yra, Liudai?
Austė pirmoji išjudino sustingusį vaikiną tarpduryje.
- Goda, tavo telefonas plyšauja jau kelias minutes. Siūlau paskubėti ir atsiliepti, kol už tave to nepadarė koks gero nelinkintis kolega, - išpyškino ir uždarė paskui save duris administratorės asistentas su pastebimu veide pasišlykštėjimu.
- Oi, matyt, Aivaras. Lekiu merginos, - pasuko link išėjimo Goda, tada staigiai atsisuko ir nužvelgė drauges.
Jos nebekreipė į ją dėmesio, nes vėl ėmė aptarinėti Elenos žodžius. Akimirką Goda netrukdomai stebėjo jas tarsi meno kritikas paveikslą. Nepaisant to, kad vieną iš jų ištiko nemalonus įvykis, ji jautė palaimingas kibirkštėles viduje. Jautėsi kažkieno dalimi, gėle puokštėje, be kurios sutriktų spalvų gama. Aivaras jas labai taikliai kažkada apibūdino - puokštė. Dabar Goda tai matė. Ir kaip niekada anksčiau jautėsi esanti ten, kur jai ir skirta būti.
Plačiai išsišiepusi, ji nenoriai pasisuko ant kūno spalvos batelių kulniukų ir sparčiu žingsniu nulėkė atsiliepti į skambutį žmogaus, kuris buvo dar viena Godos gyvenimo konstanta.
Darbo dienos pabaigoje eidama iš savo kabineto, Goda rankinėje ieškojo ką tik ten įsimesto mobiliojo, kai prie vos pravertų susirinkimo salės durų išgirdo savo vardą, pavardę ir sustingo.
- Man reikia to darbiniams tikslams, - jau tyliau girdėjosi kol kas neatpažįstamo vyriškio balsas.
- Deja, ši informacija yra konfidenciali, - Goda buvo įsitikinusi, kad moteriškas balsas buvo Elenos.
Ji nevalingai linktelėjo pravertų durų pusėn, bijodama, kad pro ausis praslys svarbi pokalbio detalė.
- Aš gi tik prašau leisti pažvelgti į jos asmens bylą. Čia ne banko sąskaitos slaptažodis, - vyriškas balsas darėsi labiau pažįstamas.
Danielius!! - Švystelėjo atsakymą pasąmonė, kuris jau kabėjo ant liežuvio galo.
- Atsiprašau, pone Bičkau, bet ši informacija neplatinama. Jokiomis aplinkybėmis ir jokiais tikslais, - atrėžė personalo vadybininkė nepalenkiamu tonu.
Ūmai supratusi, kad tas pokalbis tuoj baigsis, Goda apsisuko ir staigiai čiuožė atgal į savo kabinetą. Atsukusi nugarą į koridorių, bet vaizdą stebėdama lango atspindyje, ji nusekė praeinantį Danielių akimis ir virpančiomis rankomis užsimetusi rankinę ant peties nėrė lauk. Ji tikėjosi, kad ponas Bičkus paliks ją ramybėje ir elgsis profesionaliai. Taip kurį laiką ir buvo. Kodėl staiga vėl jam parūpo? Keistas incidentas su sąskaitom vyko senokai, o po jo, ji dirbo paviršutiniškai. Nesigilindavo į neaiškius skaičius ir juo labiau, nesikreipė į finansų skyrių papildomos informacijos. Paliko viską taip, kaip yra, nes tai atrodė nebereikšmingi dalykai. Danieliaus susidomėjimas ja, būtent dabar, atrodė keistesnis nei būtų buvęs anksčiau. Ar gi asmeninė informacija apie naują marketingo skyriaus darbuotoją gali jam būti naudinga? Susimąsčiusi, ką jis gali išsiaiškinti ne asmens bylą pavartęs, o pasiknaisiojęs giliau, Goda pajuto kaip ėmė suktis galva. Ji turėjo ką prarasti. O istorija juk yra linkusi kartotis.
- Kodėl norėjai susitikti lauke? - eidama pro sukamąsias duris, Goda šypsojosi šūktelėdama prie baltos Tojotos atsirėmusiam Aivarui.
- Turim reikalų už miesto, - priėjęs prisitraukė ją prie pat savęs ir lėtai, mėgaudamasis kiekviena sekunde pabučiavo. Pirštais perbraukė skruostą. Šyptelėjo stebėdamas kaip ji lėtai prasimerkia ir pažvelgia jam į akis.
- Šiandien atrodai labai gundančiai, - pasilenkęs sušnabždėjo į ausį, palikdamas bučinį jai ant kaklo.
- Ar mums tikrai reikia kažkur važiuoti?
- Reikia, bet galėsim iškart ir grįžti.
- Kam tada išvis ten trenktis? Pažadėjai su kažkuo susitikti?
- Ne, noriu, kad mano mergina mane pavėžintų, - sulig paskutiniais žodžiais Aivaras atvertė Godos delną ir ant jo atsargiai paguldė automobilio raktelius.
- Ooooo neee. Ne, ne, ne, ne, ne. Aš bijau vairuoti dešine eismo juosta, - Goda bandė atsikratyti Tojotos raktelio kaip karštos bulvės.
Jis staigiai atsitraukė išvengdamas jos rankų ir atbulas pasiekęs dureles, atsidūrė keleivio vietoje. Goda pažvelgė į raktą rankoje ir besišypsantį už stiklo Aivarą, raginantį sėstis prie vairo. Atsiduso.
Juk tai negali būti taip sudėtinga. Aš sugebėsiu. Vairuoti gi moku. Čia tik kita pusė. KITA pusė!!!
Vis dar neužtikrinta, Goda atsisėdo į vairuotojo sėdynę. Nusišluosčiusi iš jaudulio suprakaitavusius delnus, atsargiai suėmė vairą ir pasuko raktelį.
Važinėjant jau kelioliktą minutę, Goda ne kartą pasidžiaugė, kad gatvės apytuštės. Aivaro duodamos instrukcijos būdavo leptelėjamos paskutinę minutę, vos akim užmetus į kelią. Žaisti su rubiko kubu jam atrodė svarbiau nei jų pačių saugumas. Godai ėmė mausti nuolat į vairą įsirėžusias rankas, o nuo žvalgymosi į visas puses, taip susuko kaklą, kad ji abejojo, ar juo naudosis ateinančias dvi paras.
- Man užteks. Sustoju ir apsikeičiam vietom.
- Gerai vairuoji, ko tu pergyveni? - įsukant į prekybos centro aikštelę Aivaras pabandė ją nuraminti.
Goda atsargiai pastatė automobilį per dvi vietas, neužgesinusi variklio atsisegė saugos diržą, išlipo iš automobilio ir priėjusi prie keleivio durelių jas atplėšė.
- Lipk lauk, - įsakė.
Aivaras nedrįso prieštarauti ir staigiai išsiropštė. Goda nieko nelaukdama, atsisėdo į vis dar šiltą sėdynę ir prisiveržė diržu. Jis uždarė dureles ir sėdo už vairo.
- Varom atšvęst? - pasiteiravo atsargiai pasisukęs.
- Namo.
- Ei, Goda, kaip pirmam kartui, visai gerai. Atvėsk.
- Sakau, namo! - tvirtai sukryžiavusi rankas ant krūtinės ji nusisuko į langą.
- Supratau, - Aivaras viena ranka valdė atgal važiuojantį automobilį, kita remdamasis į keleivio sėdynės atlošą tarsi netyčia palietė Godos galvą. Ji žinojo, kad tokiu gestu jis ją ramina, bet šiuo metu tai tik dar labiau erzino.
- Tu puiki mokinė.
- O tu - netikęs mokytojas.
Aivaras nustebęs į ją sužiuro.
- Aš puikus mokytojas. Ant tavęs nerėkiau, nė karto negriebiau už vairo ir nuolat gyriau.
Goda pasipiktinusi atsisuko:
- Turi stebėti kelią, kai aš vairuoju, iš anksto pasakyti kur suksim ir kas ten manęs laukia. O tu kaip gandras išspyrei mane iš lizdo ir manei, kad skrisiu.
- Bet tu skridai, - jis šypsojosi.
- Kaip kamikadzė link pastato. Manęs daugiau nebemokysi. Ačiū.
Goda kulniavo akmenimi grįsta Aušros vartų gatve link In Vino, tikėdamasi, kad Austėja nesiraukys, jog ji vėluoja. Aivaras, kaip visada, suirzo sužinojęs, kad vakarą leis be jo, nors apie tai užsiminė dar sekmadienį, tad užtruko su juo besiginčydama. Kartais noras uždaryti ją nuo visų, Godą taip stipriai suerzindavo, kad kaip ir šįkart nepagalvojusi leptelėjo: “nesidaryk nuoboda”. Jis tai priėmė kaip įžeidimą ir iškart įjungęs telefoną, kurį paskutiniu metu vis dažniau prie Godos išjungdavo, akimirksniu gavo kelias žinutes su praleistų skambučių sąrašu.
Aivaras kuo toliau, tuo labiau darėsi savininkiškas. Kartą tai netgi paaiškino: “žinau, kaip tokie vyrai, kaip aš, limpa prie tokių moterų, kaip tu, Goda. Tai, kad tu užimta tik dar vienas pliusas, o ne trukdis.” Ir tokius grobuonis jis matydavo visur. Retėjo vakarienės su jo draugais, sunku būdavo išsikovoti net pietų pertrauką draugėms. Gerai, kad prie rytinės kavos ritualo nekišo nagų. Goda sustojusi prie durų, atsiduso. Nuotaikos susitikti su drauge nebeturėjo, bet ėjo iš principo: įrodyti arba jam, arba sau pačiai, jog gali elgtis kaip užsimano.
- Sveika, - džiaugsmingai pasisveikinusi Austėja prišoko prie Godos, ją apkabino ir pakštelėjo į abu skruostus.
Už baro stovintis vaikinas akivaizdžiai nuliūdo. Matyt, Austėja neleido laiko veltui - piršosi Godos galvon tokia išvada. Draugė flirtavo su patraukliu tamsiaplaukiu, kuris labai gražiai derėtų jai į porą.
- Labas, - atsakė Goda, atsiprašančiai šyptelėdama vaikinui už jos nugaros.
- Užėmiau vietą, ana ten, - galva pamojo vienintelio laisvo staliuko pusėn, - tuoj baigsiu rinkti mums vyną.
- Neskubėk, - Goda vos sutramdė šypseną.
Įsitaisiusi prie stalo nugara į barą, kad savo žvilgsniu draugės nespaustų nutraukti flirtą, Goda išsitraukė telefoną ir parašė Aivarui:
Goda
2015.06.30 Antrd. 20.41
Susitikau su Auste.
Aivaras
2015.06.30 Antrd. 20.41
Daug žmonių?
Goda
2015.06.30 Antrd. 20.42
Mažai.
Aivaras
2015.06.30 Antrd. 20.43
Vyrų?
Goda
2015.06.30 Antrd. 20.43
Suskaičiuoti?
Aivaras
2015.06.30 Antrd. 20.44
Gali ir nufotografuoti.
Goda
2015.06.30 Antrd. 20.44
Išprotėjai.
Aivaras
2015.06.30 Antrd. 20.45
Nelinkėk.
Goda
2015.06.30 Antrd. 20.46
Jau lofte?
Aivaras
2015.06.30 Antrd. 20.50
Taip. Atvažiavo ne tik Smauglys, bet ir visi kiti.
Goda šyptelėjo perskaičiusi pravardę, kurią dažnai girdėdavo išsprūstant iš Aivaro lūpų. Jo vaikystės draugai buvo keistuoliai - Smauglys, Kuvalda, Ryklys ir pan. Gaila, bet asmeniškai nei vieno jų sutikti dar neteko. Goda vylėsi, kad jie draugiškesni, nei Vilniaus “grietinėlė”. Ir jei ne planuotas vakaras su Austėja, greičiausiai būtų važiavusi su Aivaru į loftą ir būtų susipažinusi šiandien. Bet gi principas elgtis kaip pati nori, neleido keisti planų.
Goda
2015.06.30 Antrd. 20.51
Ooo, geras. Nustebino.
Bus smagu.
Aivaras
2015.06.30 Antrd. 20.53
Nelabai.
Goda
2015.06.30 Antrd. 20.55
Negrūzink. Susitiksim lovoj.
Prie staliuko priartėjo Austėja ir Goda nusprendė išjungti telefono garsą, kad Aivaro žinutės neblaškytų jų bendravimo.
Pora valandų pokalbiai niekaip neišsisėmė. Austėja smalsavo įvairiais klausimais: darbo, išsilavinimo, gyvenimo Londone ir panašiai. Goda šįkart neatsiliko. Klausinėjo apie Austėjos plačią giminę, jų sąskrydžius, apie kuriuos girdėjo pasakojant Emilijai prieš sulendant į ausines savaitgalį. Peršoko ir prie vaikinų temos. Aptarė patraukliausius Pagonijoje, dažnai vieną sutinkamą Inn’e rytais ir žinoma čia dirbantį prie baro. Goda ištuštino vyno taurę ir pakėlusi butelį jos pripildyti, suprato, kad jis tuščias. Jau antras šįvakar. Nesinorėjo skirstytis, vakaras buvo atpalaiduojantis, smagus, todėl Austėja nuėjo užsakyti dar po taurę.
- Kad kelelis nedulkėtų, - ji nusijuokė.
Po keleto minučių grįžusi, neaiškiai numykė, kad trumpam dingsta, nes jos simpatijai kelių minučių pertraukėlė. Goda supratingai linktelėjo ir pamojo jas stebinčiam barmenui, tarsi duodama sutikimą ir kartu perspėdama, kad žino kaip jis atrodo, jeigu ką.
Tas žadėtas “trumpam” virto dešimčia minučių ir Goda vis nervingai žvilgterėdavo pagalbinių patalpų pusėn. Galiausiai, nuo kėdės atlošo nusiėmusi rankinę, puolė ieškoti paskendusio telefono, kai kūnu perbėgo tyras kaip rasa žinojimas, kokio vyro balsas pasiekė jos ausis.
- Maniau, mūsų vietelė ne čia, - Remigijus drąsiai ir neatsiklausęs, Austėjos kėdę perkėlė labai arti Godos ir į ją įkrito.
Atsilošęs, vieną ranką apgalvotai uždėjo ant buvusios meilužės kėdės atlošo, o kitą numetė ant staliuko. Įžūliai šypsodamasis, varstė Godą akimis, kol ji atitoko ir sušnypštė:
- Aš čia ne viena. Išeik.
Mestelėjo žvilgsnį įsitikinti, ar Austėja negrįžta ir akimis vėl grįžo prie Remigijaus.
- Tu mane intriguoji, aukseli. Pavarai, po to skambini pati, vėliau nebekeli ragelio.
- Čia neplanuotas elgesys. Patikėk manim, niekas po paskutinio mūsų pokalbio telefonu nepasikeitė. Aš užimta.
Goda norėjo padidinti tarp jų esantį intymų atstumą, bet trauktis nebuvo kur ir ji tik negrabiai susvyravo kėdėje.
- Niekur nematau tavo vaikino. Nebent imsi skiesti, kad persimetei į kitą lygą ir dabar žaidi su moterimis. Mačiau tavo rudaakę su vaikinu skersgatvyje, - pasilenkęs sušnabždėjo jai į ausį kaip paslaptį.
- Klausyk, Remigijau, manęs nebedomina tai, ką tu siūlai, ir kaip verslininkas turėtum suprasti, kai kita pusė nepalenkiama.
- Aš kaip vyras suprantu, kada verta nepasiduoti, - jis ne kalbėjo, o murkė ir Goda nevalingai šyptelėjo dėl tokio subtilaus komplimento.
Atrodė, kad Remigijus pastebėjęs plyšį merginos nusistatyme, ėmėsi jį didinti.
- Mūsų santykiai - ypatingi. Jie turi tęstis ir toliau. Tavo vaikinas net nesužinos. Aš moku dalintis.
Godos oda pašiurpo Remigijui švelniai į ją alsuojant. Šis vyras kaip šliužas: slidus, šaltas ir lėtai einantis link tikslo.
- Tavo kūną puikiai pažįstu. Dažnai apie jį galvoju…
Goda nusprendė nutraukti arogantiško, save įsimylėjusio žmogaus monologą, todėl uždėjo plaštaką ant stalo gulinčios jo rankos ir pravėrusi burną vos nepaspringo žodžiais…
- Bum, - tyliai tarp Remigijaus ir Godos galvų įsiterpė Aivaras.
Jie atšoko vienas nuo kito netikėtai tarsi tarp jų iš tikrųjų kažkas sprogo. Goda staigiai atitraukė nuo buvusio meilužio rankos savąją ir paslėpė ją tarp kelių. Įdūkęs Remigijus ūmiai stryktelėjo nuo kėdės, vos jos nepargriaudamas. Išpūtė kaip povas krūtinę ir mosikuodamas rankomis burnojo it vaikėzas, pasipiktinęs dėl sutrukdymo kabinti paną.
Aivaras nekreipdamas į šalia šokčiojančio vyro žodžius, tiesiog piktai dėbsojo į galvą nunarinusią Godą.
- Kodėl drįsti trukdyti mums vakarą? Tu gal apsinešęs ar ką? - toliau plyšavo Remigijus niekam į jį nekreipiant dėmesio.
Aivaras neatitraukė akių nuo sutrikusios Godos.
- Aš su tavim kalbu, mažvaiki. Varyk iš čia, kol aš…
Remigijus nebaigė sakinio, nes Aivaras vikriai atsisukęs smogė jam į veidą. Goda iškart pašoko ant kojų.
- Trukdai man išsiaiškinti su savo mergina, - paaiškino, palinkęs virš parklupusio Remigijaus.
- Tu, šūdo gabale… - pradėjo Remigijus, bet vėl sulaukė parbloškiančio smūgio.
- Aivarai, baik, - suspigo Goda.
- Kas jis toks? - prišoko prie jos vos valdydamasis.
- Pažįstamas. Tie… tiesiog pažįstamas.
- Dulkinais su juo?
- Aš…
- Gali neatsakyti, matau iš akių, kad taip!
Suspaustos jo lūpos ir iš pykčio pabalęs veidas, Godą gąsdino. Jautė, kaip jai trūksta oro ir negali kalbėti, o pasiaiškinti turėjo. Kažkaip. Karštligiškai dairėsi durų link, kur jau senokai buvo pradingusi Austėja ir meldė, kad ji pasirodytų ir padėtų jai.
- Atsivedžiau čia draugus su tavim supažindinti… - Aivaras nutilo staigiai atsisukęs į ant peties netikėtai padėtą vyrišką ranką.
Vėl Remigijus.
Godos ausyse zvimbė baro šurmulys. Ji nebegirdėjo nei Aivaro, nei Remigijaus žodžių. Visų, juos supusių lankytojų žvilgsniai atrodė apstulbę ir susidomėję, bet nei vienas nešoko skirti besistumdančių vyrų. Išgertas vynas keistai susimaišė su užkilusia įtampa ir baime. Goda, tarsi kabėdama paluby, stebėjo du vyrus iš viršaus, kurie svaidėsi nebe kumščiais, o įžeidžiančiais žodžiais. Suprato, kad perdžiūvusi gerklė jai neleis kalbėti, tad nusprendė sprukti ir, pačiupusi rankinę, yrėsi link išėjimo. Nespėjus atitolti nuo vyninės, ją prisivijo Aivaras. Pagriebęs už rankos, staigiai trūktelėjo atgal, ryškiai neapskaičiuodamas savo jėgos:
- Kur tu bėgi?
Goda pabandė išsilaisvinti, bet Aivaras, sugriebęs ir antrą ranką, prisitraukė ją dar arčiau.
- Tai visgi dulkinaisi su tuo šmikiu ar ne? - jo vypsnis veide vėl išgąsdino Godą.
Jis neatrodė girtas, bet visgi buvo pasikeitęs. Šmėstelėjo galvoje žodis apsinešęs, bet dėl kilusios dramos, greitai pasimetė minčių sraute.
- Paleisk ją, asile! - suriko Remigijus, atbula ranka valydamasis iš nosies srūvantį kraują ir greitai artėdamas.
- Neaiškink man ką daryti su savo mergina! Varyk iš čia, kol tvardausi! - Aivaras rėkė kaip pamišęs.
Goda baikščiai suinkštė nežinodama, kaip visa tai baigti, todėl pasirodžiusi Austėja švytėjo tarsi pats angelas sargas.
- Kas čia vyksta?! - suspigo ramiai atkaukšėdama prie menkai apšviestos trijulės gatvėje. Ji iškart atpažino tą patrauklų vyruką, kuris priėjo prie jų staliuko pirmą vakarą su Goda In Vino.
Remigijus stovėjo prie pat Godos peties, suspaustais kumščiais sekdamas net menkiausią Aivaro judesį. Pastarasis savo gniaužtuose spaudė išsigandusią ir negalinčią pajudėti auką. Visų veidai atrodė perdėtai išraiškingi ir tapybiški, tad nereikėjo būti labai protingam, kad suprastum, kas čia vyksta.
- Aivarai, visai įsišėlai? Sumušei mano simpatiją ir terorizuoji savo merginą?
Austėja atrodė tokia tikra savo žodžiais, kad Aivaras sukluso ir šiek tiek atlaisvino rankas. Atsisukęs nuskaitė Godos veidą, bet baimės pilnos jos akys neleido patikrinti, ar nauja informacija melas ar tiesa.
Austėja lėtai priartėjusi, sustojo prie pat apstulbusio Remigijaus ir išsitraukusi iš rankinės servetėlę ėmėsi šluostyti jo veidą. Jis pabandė nepažįstamos merginos ranką nuvyti, bet jos akims sužaibavus, jis pasidavė.
- Toks gražus veidelis, - paplonino balsą, - Kaip tau ne gėda, Aivarai? - Mestelėjo priekaištingą žvilgsnį jo pusėn.
Trys dramos dalyviai buvo apstulbę netikėtai pasirodžiusios veikėjos įsikišimu, bet Remigijus perprato Austėjos vaidmens prasmę, persiorientavo ir pasidavė žaidimui.
- Oi, nepergyvenk, aukseli, tavo numerio net dėl šito mulkio neišmesiu. Būtinai tau paskambinsiu.
Aivaro akys bėgiojo tai prie vieno, tai prie kito, tai prie trečio. Atrodė neužtikrintas ir netikintis tuo, ką mato, bet galiausiai užkibo, nes staigiai atleido rankas ir žengė žingsnį atgal.
- Palydėsiu tave, - pasinaudojusi situacija, Austėja staigiai įsikabino Godai į parankę ir nusitempė ją link vokiečių gatvės.
- Atleisk, kad užtrukau. - Austėjos balsas drebėjo ir ji nebebuvo tokia drąsi kaip prieš kelias akimirkas, - tau viskas gerai? - nelėtindama žingsnio, akies krašteliu nužvelgė Godą ir jai palingavus galvą, stipriau įsispraudė į parankę.