30 skyrius

Goda sunkiai išsiropštė iš taksi automobilio ir kilstelėjusi ranką pamojo nuvažiuojančiai Austėjai. 

Po incidento vyninėje jos atsidūrė McDonald's. Tai buvo Austėjos mintis. Nesveikas maistas turėjo paguosti, bet, pasirodo, ne viskas taip paprasta. Kaltinti Aivarą dėl to, kaip jis reagavo į matomą sceną, negalėjo. Laukdama užsakymo, Goda svarstė ar būtina buvo naudoti jėgą? Turbūt ne. Bet jis vyras - vilkas, ginantis savo patelę ir guolį. Savininkiškas žmogus, nenorintis dalintis savu. 

Goda it atbukusiais dantimis, nejausdama skonio, kimšo BigMac sumuštinį, ignoruodama nervingą Austėjos tarškėjimą. Jos buvo tik dviese, bet Godos galva skambėjo kaip varpinė. Ne tik nuo vyninėje išgirstų žodžių jos adresu, bet ir nuo savo pačios minčių: “tu kalta, tu kalta.” Mušė kaip per mišias ir nebeišlaikiusi Goda trinktelėjo delnu per stalą. Austėja iškart nutilo. Kalbėjimas, turėjęs ją guosti, pakibo ore. Maistą baigė tyloje. Tylėdamos važiavo ir taksi automobiliu. Abiem palengvėjo Godai išlipus, bet pastarajai atsisukus namų pusėn, tamsūs buto langai vėl stumtelėjo varpą ir jis sugaudė. Per prievartą nustūmė gerklėje stringantį oro gurkšnį ir ištiesinus nugarą nužygiavo. 

Vidiniame kiemelyje dar kartą sustojo ir pakėlė akis. Širdis daužėsi kaip mirštantysis agonijoj. Matyt, iš nerimo, šiek tiek iš ilgesio, bet labiausiai iš baimės. O kas jei jis išėjo? Jam tai tikriausiai nebūtų sudėtinga. Darė tai ne kartą. Tokių įgūdžių lengvai neatsikratysi. O kas, jei Aivaras namie? 
Oda perbėgo viltingas virpulys. 
Bet ar sugebės išlikti prie Austėjos sugalvotos versijos? Remigijus buvo tik dar vienas pašalinis, nieko jai nereiškiantis žmogus. Prašalaitis atsidūręs tarp judviejų. Šilta vietelė tarp Aivaro ir Godos, turėjo pasivadinti viešbučiu, jei jau spėjo įsileisti tiek daug žmonių: papingą blondinę, draugus, Ievą, dabar dar Remigijų, Donatą. Nors gal jis tik interjero detalė. Nebesvarbu... 
Gal vieta, kuri randasi tarp jų ne viešbutis, o gatvė? Tada Aivaras ir Goda - stotelės skirtingose jos pusėse. Priimančios keliautojus, judančius į skirtingas puses: Godos stotelė - žmonėms į darbą, Aivaro - susitikti su draugais. Visi juda, o jiedu stovi. Vienas priešais kitą. Stebi. Jaučia. Nori. 

Krūptelėjo nuo laiptinės durų garsaus trinktelėjimo. Užsigalvojusi jų nesulaikė. Viduje stovėjo prėskas oras, šviesos nebuvo, jos ir nejungė. Palaukė, kol akys apsipras su tamsa, ir ėmė slinkti laiptais. Kojos sunkiai ją nešė aukštyn. Jautėsi tarsi Sizifas stumdamas akmenį į kalną. Jokios prasmės ėjime namo, jokio tikslo jį pasiekus. Vienatvė.  

Staiga Goda sustojo it žaibo trenkta. Akimirką nesusigaudė jai vaidenasi ar vaizdas priešais - tikras…?

Atsirėmęs į jos buto duris ant žemės sėdėjo Aivaras. Kojos sulenktos, rankos ilsėjosi ant kelių, užsimerkęs. Kvėpavo ramiai, galbūt miegojo. Baltų marškinėlių fone ryškėjo kelios kraujo dėmės. Goda norėjo įsitikinti, kad tai ne jis sužeistas, visgi bijojo pajudėti. Toptelėjo galvon, kad Aivaras turi raktą, bet sėdi už durų. Kodėl? Gal nebenorėjo užeiti? Atėjo tik jo atiduoti? Ne. Nupurtė tokias mintis. Nesivargintų laukti. Staiga, jis pasimuistė ir atsimerkė. Pakėlė ranką ir žvilgtelėjo į laikrodį. Iškart po to jo žvilgsnis sustojo ties Goda ir, pasirėmęs į žemę, atsistojo. Netarė nė žodžio, tik kaltai paslėpė mušeikos rankas tamsių džinsų kišenėse ir  pasisuko šonu į duris.

Goda nedelsė. Nervingai pasimuisčiusi, nužygiavo likusį atstumą ir tik sustojusi prie durų puolė knistis rankinėje. Apsimetė ieškanti rakto. Jos laimei, kaistantys skruostai buvo pridengti užkritusių plaukų, nesimatė ir laimingų žibančių akių, kurios jau pildėsi ašaromis, tik rankoje gulintis raktas degino apsimetėlės plaštaką, nebeleisdamas vengti to, kas neišvengiamai įvyks.

Netikėtai Aivaras išsitraukė savąjį. Goda apsimestinai atsainiai jį nužvelgė. Nesuprato jis jį grąžina, ar skolina atrakinti, todėl iškart pasinaudojo savuoju. Durys atsivėrė akimirksniu. Goda pro jas prasmuko ir sustojo tik įžengusi. Aivaras stovėjo prie slenksčio. Turbūt, dvejojo.

- Neužeisi? - mestelėjo per petį ir atsakymo laukė sulaikiusi kvapą.

Žinojo, jei Aivaras atsisakys, ji pabirs ant grindų kaip karoliukai, kuriuos vėl suvėrus, nebesukurtum tokio vėrinio koks buvo.

Ir Aivaras neužtikrintai peržengė slenkstį. Koridoriumi iškart nubėgo du rankomis susikibę palengvėjimo atodūsiai. 

- Maniau, tu nebegrįši… - Godos balsas išsiveržė kaip rauda ir iškart užlūžo.

Jis prigludo prie nusisukusios merginos ir stipriai ją apkabino.

- Galvojau, kad nebeįsileisi, - iškvėpė pasukdamas jos galvą ir įsisiurbdamas į lūpas. 

Ūmai abu pajuto žodžių sūrumą. 

- Mums reikėtų pasikalbėti… - Goda bandė nutraukti krentančių ant žemės drabužių šokį, bet Aivaras, pridėjęs pirštą prie lūpų, ją nutildė.

- Viskas gerai. Nereikia kalbėtis. Tu mano. Dabar ir jis tai žino. 

Goda išpūtė akis nesuprasdama: ar Aivaras perprato tą mažą spektakliuką, ar tiesiog jie visi susipainiojo savo versijose. Kalbėjimas apie tai būtų beprasmis ir nebyliu sutarimu šio vakaro scena nugulė į neliečiamų temų sąrašą.  

Į miegamąjį Goda nuskriejo kojomis nesiekdama žemės, o jame atsidūrusi, buvo grubiai numesta ant lovos. Aivaras šiandien nemeilikavo. Virpėdama iš malonumo skaičiavo kopiančius aukštyn besikandžiojančius bučinius ir išsiriesdavo kaskart vyriškom rankom ją stipriau sugniaužus. Šiandien iš prieblandos išlindo Aivaro viduje tūnojęs žvėris. Nekantrus ir nesimeilinantis. Baudžiantis. Šiandien Goda nesijautė nusipelniusi švelnumo, bet iš kur galėjo žinoti, kad bausmė gali būti tokia varanti iš proto.

- Labas rytas, - Aivaras atsisėdo ant lovos krašto, rankoj laikydamas kavos puodelį. 

Dar miegodama Goda pajuto įdumbant lovą. Šyptelėjo žinodama, kad yra stebima ir prasimerkė. Saulė spigino tiesiai į veidą. Įžiūrėti Aivaro bruožų buvo neįmanoma.

- Labas, - tyliai pasisveikino, šypsodamasi ryškaus pavidalo beveidžiui siluetui ir sėsdamasi ištiesė ranką paimti kavą. Jų pirštams susilietus, kūnu perbėgo elektros srovė ir Goda staigiai ją atitraukė. Karštas gėrimas nudegino išsiliedamas, ir ji vienu judesiu nuo savęs nuplėšė užklotą. Keista, bet koja buvo sausa. Ir vėsi. Ji nustebusi pakėlė akis į siluetą, kuris, pasislinkęs į šoną, dabar buvo aiškus kaip giedrą dieną.

Donatas!!!

Išpilta šalto prakaito, Goda pašoko lovoje. Drebanti. Dūstanti. Nesiorientuojanti, kur yra. Apsidairė nežinodama, ką tikisi pamatyti. Kvėpavimas nerimo, net Aivarui atsisėdus šalia ir ėmus švelniai glostyti jos nugarą. Ji palengva ėjo link realybės. Sapnavo - šitai dabar suprato. Bet Donatą? Čia? Absurdas. Akys bėgiojo sienomis. Nesipriešino Aivaro pirštams susipinant su josios, tik nieko nejautė. Jos širdis dar buvo sapno nuotaikoje ir šviesoje. Ryškiai viską matė, išgyveno ir… išsigando. Kodėl? Galva, rodos, pati susirado Aivaro petį ir nusviro. Jis ir toliau raminančiai glostė jos kūną, palengva atsikovodamas savo merginą.

Visą dieną Goda gyveno sapnu. Jis buvo trumpas, neaiškus ir be jokios tikslios minties. Visgi niekaip negalėjo jo paleisti. Jautė, kad turi važiuoti į Londoną. Negalėjo paaiškinti kodėl, bet žinojo, kad reikia. Vienai. Vėl eiti pas Donatą, žinoma, neketino. Išvis jo matyti nenorėjo, bet jis buvo susijęs su tuo miestu, su jos praeitimi. Galbūt čia ryšys ir slypi? Greitai surinkusi internetinį tinklapį, kuriame buvo galima įsigyti bilietus, nedvejodama nusipirko šiam penktadieniui. Paskutiniu siūlomu laiku. Pervedusi pinigus, atsilošė. Atlikta. Nebepersigalvos. Beliko apie tai pranešti tėvui. Ir... Aivarui.

- Pasiruošus? 

Lyg perskaitęs jos mintis, Aivaras pasirodė tarpduryje, priversdamas Godą krūptelėti. Ne kartą sakė neiti į Pagoniją, bet jam draudimai buvo nė motais. Į tokias taisykles Aivaras tik prunkštelėdavo ir pakomentuodavo: “ką ten tokio slepiat, kad bijot, jog kiti pamatys?” 

Turbūt, kad nieko. Tad draudimas ir liko kaboti ore. 

Štai jis čia. Kaip visada, nepaisantis taisyklių.

- Kodėl pasimetei? 

- Visai aš nepasimečiau. Išgąsdinai, - Goda staigiai užvertė elektroninį paštą su nupirktu į Londoną bilietu ir tą patvirtinančiu laišku. 

Aivaras vikriai priartėjo prie stalo ir žvilgterėjo į ekraną. Nustebęs atsisuko į Godą ir plačiai išsišiepė:

- Girdėjau, jog jūs moterys dėl šito kraustotės iš proto nuo pirmo pasimatymo, bet netikėjau.

- Čia tikrai ne mano, - Goda išraudusi išjungė tinklapį su sužadėtuvių žiedais keikdama dėl šito Austėją. Čia ji taip prasiblaškydavo, kai būdavo blogos nuotaikos, o Goda, kaip tyčia, šiandien sugalvojo patikrinti šį metodą.

- Taip, taip, ne tavo, - Aivaras papurtė galvą tramdydamas šypseną.

- Ai, nenori netikėk. Dingstam iš čia.

Turbūt loftas dar niekada nedrebėjo nuo tiek linksmintis nusiteikusių žmonių, ypač, pačiame savaitės viduryje. Šįkart Goda tokiam pasilinksminimui pasiruošė ir nusiteikė. Į darbą atsinešė trumpą juodą suknelę, kurios uždaras kaklas puoštas raukinukais nusileido beveik iki saulės rezginio. Delno dydžio krūtys dėka šio apdaro atrodė žymiai didesnės, todėl tai buvo viena mėgstamiausių Godos suknelių. 
Sklęsdama tarp jau sutiktų ir dar nematytų svečių, jautėsi tarsi vakaro šeimininkė. Niekada nemanė, kad galės užmegzti pokalbį tiesiog ore pasigavusi temą, arba skelti tostą grupelėje merginų, kurias sutiko pirmąkart. Jai patiko šis naujas vaidmuo. Ji ėmė mėgautis dėmesiu ir tuomet pajautė kaip nuo to ima svaigti galva. 

Atėjus beveik vidurnakčiui, trumpam atsikvėpti pasislėpė Aivaro kambaryje. Stovėdama tamsoje prie lango, mintimis vėl grįžo į paryčiais aplankiusį sapną. Šnervėse pajuto tą patį kavos aromatą ir užsimerkė, kad nors akimirkai grįžtų į reginį ir ramybę, kuria jis buvo pripildytas iki jos pirštams paliečiant JO pirštus. 

- Taip ir galvojau, kad tu čia, - prasivėrė kambario durys ir šurmulys mikliai įsmuko vidun. 

- Norėjau kelių ramių minučių, - šyptelėjo šalia atsistojusiam Aivarui, džiaugdamasi, kad tamsoje gali paslėpti savo sumišimą. 

Jis ranka apglėbė ją per juosmenį ir prisitraukęs pabučiavo į viršugalvį.

- Kai kurie skirstosi. Einam atsisveikint?

- Aha, - ji padėjo galvą ant peties, - dar pora minučių pabūnam ir eisim.

- Gerai.

- Aivarai, tu čia? - nekantriai pabarbeno į duris Rolas.

- Tuoj, - suirzęs suriko.

- Dabar, seni. Jau sėdam prie pokerio stalo.

- Gerai. Ateinu. Pabūsi čia ar eisi kartu? - pasiteiravo pasilenkęs.

- Eisiu. Įdomu pamatyt tave žaidžiantį pokerį, - žaismingai šyptelėjo.

- Kodėl? 

- Nemoki slėpt jausmų, vyruti, - pabučiavo į jo lūpas.

- Nesąmonė, - pasipiktino Aivaras sekdamas iš paskos link durų, - mano veidas kaip statulos.

Ir… Šiuos žodžius teko atsiimti po dešimties minučių žaidimo, kai buvo prašvilpęs beveik visus žetonus. Pasimetęs, išsiblaškęs nebegalėjo susikaupti ir buvo lengva auka visiem kitiem, kol kas be didelių praradimų, žaidžiantiems oponentams.

- Leisk man pabandyti, - pasilenkusi prie ausies Goda paprašė Aivaro.

Jis neigiamai papurtė galvą.

- Prašau…

- Taip, Aivarai, prašau, leisk merginai palošti, - vienas iš daugiausiai žetonų susižėrusių vyrukų kreivai šyptelėjo. Jo juodos akys juokėsi, matyt, uždėjo porelei nevykėlių etiketę.

Goda jam instinktyviai pajuto šleikštulį, bet susitvardžiusi, šaltai nusišypsojo.

- Vis tiek čia žlugęs reikalas, - Aivaras stumtelėjo kėdę ir atsistojo.

Goda iškart užėmė jo vietą. Atsisėdusi atsargiai nužvelgė visus penkis likusius žaidėjus ir pasisveikindama, kiekvienam kvailai vyptelėjo. Rodės, toks etiketas. Žaidimas gi intelektualus. Nežiūrėdama į savo rankas, pirštais suskaičiavusi kiek turi žetonų, atsikvėpė. Penkiasdešimt eurų. Reikalai dar nebuvo tokie prasti, kaip manė Aivaras. Dealeris* iškart išdalino po dvi kortas ir, žaidėjams jas patikrinus, stalo vidurin ėmė kristi pinigai. Small blind** į banką iškart įmetė dešimt eurų vertės žetoną. (Toks  buvo susitarimas prieš pradedant žaisti). Po jo sekė Big blind*** su dvigubai didesne suma. Tuomet, dar du žaidėjai papildė banką po dvidešimt eurų ir atėjo eilė Godai. Ji atsainiai mestelėjo tokios pat spalvos žetoną kaip trys vyrukai prieš ją ir vienas likęs už jos. Priėjus Small blind eilei, jis išlygino dešimčia eurų sumą ir Dealeris ant stalo paguldė tris atverstas kortas. Big Blind ištarė “Check”****, juo pasekė visi žaidėjai. Dealeris atvertė dar vieną kortą - ketvirtą ir vienas iš žaidėjų pakėlė statymus dešimčia eurų. Niekas nepasitraukė. Buvo atversta penkta korta ant stalo ir, priėjus Godos eilei, ji nedrąsiai ištarė: 

- All in*****, - ir nustūmė jai likusius dvidešimt eurų į banką.

Vienas iš žaidėjų net švilptelėjo.

- Keliu iki dviejų šimtų, - pasigirdo iškart už jos sėdinčio vaikino balsas.

- Palaikau, - priešais įsitaisęs nemalonus tipas, mestelėjo žetoną ant stalo.

Visi atvertė kortas ir daugiausiai iki šiol turintis laimėjo. Godai buvo atseikėta trys šimtai eurų.

- Neblogai, - Aivaras kvėptelėjo jai į ausį.

- Naujoko sėkmė, - pasigirdo nemaloniojo sarkastiškas komentaras ir Goda jam žvaliai nusišypsojo.

- Žaidžiam toliau? - paklausė Dealeris. 

Visi linktelėjo. 

Po pusės valandos Goda patenkinta atsistojo nuo stalo su daugiau nei trimis tūkstančiais eurų rankose negalėdama nuslėpti pergalingos šypsenos. Žaidimas dar nebuvo pasibaigęs, bet ji nusprendė trauktis. Jos sprendimai buvo protingi: neišsišoko, nerizikavo, tiesiog šaltai skaičiavo, stebėjo visus ir bandė juos perprasti. Taip, kaip ją išmokė Donatas… 

Aivaras, rodės, tuoj sprogs iš pasididžiavimo ir kam tik galėjo gyrėsi Godą esant jo mergina. 

- Kitą savaitę organizuos pokerio vakarą su dideliais statymais. Gausiu tau vietą prie staliuko, - šnabžtelėjo jai į ausį visiems išsiskirsčius.

- Tu juk žinai, kad aš turiu darbą, ane? Žaidžiu ne dėl pinigų. Nors jie, aišku, irgi motyvuoja.

- Bet tu šiandien valdei žaidimą. Gražu buvo žiūrėt, - vis dar stebėjosi Aivaras.

- Pasitraukiau anksčiau, pamiršai? Atgavau tavo pinigus ir pasiėmiau sau šiek tiek. Dar toli iki valdymo.

- Tik jau nereikia. Visi matėm, kas vyko. Kas tave išmokė? - Skvarbiai įsisiurbė į jos akis. 

Goda suvirpėjo. Šypsena prarado natūralumą ir pajuto, kad atėjo ta akimirka kai turi rinktis: arba papasakoti apie Donatą, arba nutylėti apie jį visam laikui.

- Tėvas… Doroti vyras Deividas… Ai, neprisimenu, - nežinia kokio instinkto vedina išsisukinėjo.

Aivaro veidas šiek tiek apsiniaukė ir dar akyliau nužvelgė Godos trūkčiojančią akį.

- Tu pilna paslapčių, ar ne, panele Salaite? 

- Turbūt ne daugiau nei tu, - švelniai išsivadavusi iš jo glėbio, atsargiai nušlepsėjo į vonią persirengti nakčiai.

Sekančios dienos vakarą, laikydama rankoje karštos arbatos sklidiną puodelį, Goda pasisuko eiti į svetainę ir pakeliui pačiupusi ant virtuvės stalo gulintį telefoną, paspaudė skambinti tėvui. Vos po keleto signalų pasigirdo jo balsas:

- Labas, dukra.

- Sveikas, tėti. Galvoju grįžti šį savaitgalį, - pastatydama puodelį ant palangės, nutūpė šalia jo.

- Viena? 

- Taip, - tyliai atsakė.

- Neišgirdau, Goda.

- Taip, tėti, atskrendu viena. - akimirką patylėjusi tęsė: - Tiesiog manau, kad dar ne laikas tau susipažinti su Aivaru, - pajutusi, kad turi pasiteisinti, pasistengė kalbėti kuo ryžtingiau. 

- Čia jis taip nusprendė?

- Ne. Aš! 

- Tau geriau žinot, dukra.

Goda nušoko nuo palangės ir pažvelgė tiesiai pro langą. Žiojosi atsisveikinti, kai išgirdo tėvą tariant JO vardą:

- Donatą pristatei per Kalėdas, jei gerai pamenu. Kiek laiko tuo metu susitikinėjot? - jo balse fontanu tryško ironija.

- Nežinau, bet įtariu dabar priminsi, - pavartė akimis Goda.

- Neilgiau nei pora mėnesių, dukra. Jis elgėsi kaip tavęs vertas vyras: drąsiai su manimi susitiko, ryžtingai kalbėjo. Tinkama tau partija buvo, galiu pripažinti. O dabartinis tavo hobi, kurį vadini savo… Vaikinu, neturi ateities. Net bijai jį pastatyti akistaton su manim. Ko aš tave mokiau visą gyvenimą? 

- Vadovautis protu, - pasakė abu kartu.

- Būtent. Vadovautis protu, ne jausmais. Viso, Goda.

- Iki, tė…

Išgirdo pypsėjimą, nespėjusi atsisveikinti, ir išjungusį savąjį obuoliuką, negalėjo suturėti pasimetimo. Jos tėvas mokėjo priversti taip jaustis. Teisybės sakymas, akių atvėrimas, leidimas pajausti gyvenimo žiaurumą ir mokymas išgyventi savom jėgom - kai kuriose kultūrose tai tikrai laikoma pavyzdiniu auklėjimu. Žinoma, tai nereiškia, kad metodai neveiksmingi. Ir dabar Goda matė taiklumą tėvo žodžiuose. Nejučia pastatė du jai svarbius vyrus šalia vienas kito, tik nespėjo jų palyginti, nes išgirdo už nugaros kostelėjimą. Staigiai atsisukusi, susidūrė su rūsčiu Aivaro žvilgsniu, kuriame užuovėjos ieškojo begalė jausmų, kunkuliuojančių viduje. 

- Ilgai čia stovėjai?

- Pakankamai, - šaltai atkirto.

- Vadinasi turėčiau pasiaiškinti…

Jis tik pakėlė klausiamai antakius tarsi sakydamas, ar gali būti kitaip, ir petimi atsirėmė į durų staktą, nė per žingsnį nepriartėdamas.

- Noriu aplankyti Doroti kapą, pabendrauti su tėvu ir tiesiog pabūti Londone, - pradėjo ji.

- Ir manai, kad aš tau trukdysiu tai padaryti?

- Neee, netrukdytum, tik… Net nežinau… Gal tiesiog…

- Nenori supažindinti su savo tėvu? Manai per silpnas jo spaudimui? - perbraukė ranka per plaukus, skausmingai perkreipdamas dailų veidą.

- Ne. Visai ne dėl to, - ryžtingai nukirto ji, -  tiesiog…

- Tada kodėl, Goda? Nemyk. Sakyk tiesiai, - irzo jis.

Goda nežinojo, ką jam atsakyti. Bandydama laimėti laiko, rasti pasiteisinimui, akimis perbėgo visą kambarį ir vėl sukoncentravo žvilgsnį į vaikiną, stovintį priešais. Sportinės juodos kelnės, laisvi pilki medvilniniai marškinėliai v formos apykakle, balti converse sportiniai bateliai - Goda tikrai dovanojo jam savo dalelę širdies, todėl buvo labai sunku ką nors nutylėti arba paaiškinti akivaizdžiausią dalyką - norą pabūti vienai. 

Netikėtai Aivaras peršoko prie kito klausimo:

- Pasakyk atvirai. Ar tavo tėvas kvietė atvažiuoti ir mane ?

- Taip.

- Tada kodėl tu nenori?

- Nežinau… Tiesiog jaučiu, kad tam dar anksti, - nervingai mindžikavo vis nusukdama akis.

Aivaras atidžiai ją stebėjo ir staiga, akivaizdžiai, jo galvoje gimė kažkokia mintis, kuri perbėgo suvokimo jausmu per visus veido raumenėlius:

- Yra kitas vyras! - papurtė galvą, - tiksliau buvo, bet tu vis dar jauti jam kažką, - jis žengė žingsnį arčiau norėdamas ją paliesti, bet Goda išsisuko nuo ištiestos rankos.

- Nesąmonė, - prunkštelėjo, - prisigalvoji nebūtų dalykų.

Jis nepasidavė. Akylai tyrinėjo Godos veidą ir stypčiojantį kūną tarsi nuo jos perpratimo priklausytų jo gyvybė. Goda nesugebėjo suvaldyti pasimetimo ir greitai augančio nerimo.

- Kaip aš anksčiau apie tai nepagalvojau. Ar seniai su juo išsiskyrei? 

Ūmai Goda panoro išstumti jį iš buto, užsirakinti, užsklęsti skląstį ir užkalti duris. 

- Pats nežinai, ką kalbi, - virpėjo jos balsas, o ištarti žodžiai girgždėjo kaip surūdiję vyriai medinėse duryse. 

Aivaras loštelėjo atgal, tarsi atlaikydamas stiprų suvokimo gūsį, ir nustebusiu žvilgsniu pažvelgė priešais stovinčią merginą. 

- Ką tik patvirtinai savo žodžius! - kvėptelėjo skausmingai.

Ji stipriai suspaudė lūpas ir sukryžiavo rankas. 

- Tai neigsi?

Goda demonstratyviai nusisuko. Suvokė, kad neturi kur trauktis, turi papasakoti. Aivaro praeitis daug audringesnė, bet ji tiesiog spyrėsi į šį butą kviesti Donatą. Net jei tai - tik kalbomis.

- Nesuprantu, kodėl čia toks big deal?****** Buvo tai buvo. Jo gi nebėra, - Aivaras pabandė prieiti prie Godos ir apkabinti. 

Ji išsisuko ir žengtelėjo į priekį.

- Dabar tai mane tiesiog užknisa. Tau jis vis dar rūpi? - Aivaro balsas skambėjo tyliai, bet tūžmingai, - su juo turėjau varžytis to net nežinodamas. Negaliu patikėti. Tu mus lyginai?

Goda apsivijo save rankomis, bet ir toliau tylėjo.

- Supratau. Nešnekėsi. Nu ką, tada ir aš nebeturiu ką pasakyti.

Lyg per purviną stiklą Goda pamatė prie kojų atskrendant jos buto raktą. Širdį tarsi replėmis suspaudė. Burna šiek tiek prasižiojo ir ji staigiai atsisuko, bet kaip ožka užsispyrusi tylėjo.

- Stabdau mūsų santykius, Goda. Pagauni šitą faktą? Varyk į savo Londoną. Susitik su kuo ten esi suplanavus ir… - jis priėjo ir suėmė abiem rankom jos veidą.  Akimirką paniręs į skausmo pilnas akis,  pabučiavo viršugalvį ir atsitraukė. 

- Viso, - mestelėjo per petį išskubėdamas lauk, po savęs net neuždarydamas durų. 

Dar ilgai tolstantys jo žingsniai girdėjosi Godai ausyse, tačiau suakmenėjusi į druskos stulpą, tuo metu negalėjo nei prasižioti, nei pajudėti.

***

- Ei, seni, ką čia darai? - Rolas staigiai pašoko nuo foteliuko ant kurio šono užsikėlęs kojas, maigė nešiojamo kompiuterio klaviatūrą.

- Grįžau persirengt. Varysiu gert, - burbtelėjo nė neatsisukęs į draugą ir dingo už savo kambario durų.

- Ojojoi, jaučiu žavuolė Salaitė pagaliau tave daėdė savo bukumu ir grįžti pas mus, - garsiai džiūgavo Rolas, lėtai eidamas link nežymaus triukšmo kambaryje.

Aivaras nieko neatsakė. Gal net negirdėjo. Rolas stebėjo jį nervingai lakstantį po kambarį, imantį tai vieną tai kitą drabužį, kol galiausiai apsistojo prie žalių polo marškinėlių ir džinsų. 

- Kur gert planuoji?

- Nori kartu? Ar pamokslausi, kad per jautriai reaguoju į eilinę bobą? - piktai dėbtelėjo į draugą.

- Tyliu, - pasiduodančiai iškėlė rankas kambariokas. 

Apsisukęs Rolas nukiūtino į svetainę ir, vėl įsitaisęs kaip anksčiau, sulipo su kompiuteriu. 

Po keleto minučių pasirodė Aivaras. Išsitiesė ant sofos, iš po savęs išsitraukė nuotolinį pultą ir įsijungė televizorių. Iš kažkur rankoje atsiradęs alaus butelis sušniokštė atidaromas ir gėrimas garsiai nugurguliavo Aivaro gerkle.

- Man nepasiūlysi? - šyptelėjo Rolas.

- Eik pats pasiimk, kas aš tau, tarnas?

- Aplink Salaitę šokinėjai kaip alavinis kareivėlis…

Netikėtai Aivaro butelis skambiai trenkėsi į stalą. Piktai nužvelgęs draugą, atsistojo ir nuėjo prie šaldytuvo. Ištraukė alų ir atnešęs atkišo Rolui.

- Į sveikatą, - tarstelėjo pakeldamas tostui ir nugėrė stebėdamas tą patį darantį Aivarą.

- Tai kas ten tarp jūsų nutiko? - paklausė atidarant antrus butelius, - išsiskyrėt?

- Ne, - ūmiai atkirto Aivaras.

- Atsipalaiduok, seni. Šokinėji kaip nervinga boba. 

- Ji važiuoja rytoj į Londoną, supranti ką tai reiškia? - nieko nematančiomis akimis Aivaras lupinėjo alaus butelio etiketę.

- Manai susitiks su tuo tavo psichologu?

- Nežinau, bet jaučiu, kad jis nepraleis progos įsikišti, - Aivaras nulenkė galvą pastatydamas butelį ant žemės ir abiem rankom perbraukė plaukus.

- Žinojai, kad to neišvengsi, brol. Be to, kas blogiausio nutiks, jai viską sužinojus? Mes tave? - suprunkštė, - kitą susirasi.

Aivaras staigiai pašoko ant kojų, užkliudydamas ant žemės stovintį alaus butelį. Čiupo ant atlošo numestą odinę striukę ir, keliais žingsniais pasiekęs lofto duris, dingo.

- Ką aš tokio pasakiau? - Rolas skėsčiojo rankomis visiškai nebeatpažindamas savo draugo.

Susimąstęs Aivaras žvelgė tiesiai prieš save, bandydamas įsivaizduoti, kur šią akimirką galėtų būti Goda. Ką ji vilki, veikia, galvoja? Ar jo ilgisi? Narsto jų paskutinį pokalbį ir svarsto, kas jie dabar vienas kitam? Galbūt gailisi to, ką pasakė ir to, ką nutylėjo?

Atnešęs gėrimą barmenas išblaškė mintis ir Aivaras nervingai viena ranka perbraukė per plaukus. Žvilgterėjo per petį įvertindamas situaciją bare. Žmonių ketvirtadienio vakarą nebuvo gausu, bet kylantis šurmulys buvo pats tas: neerzino. Rankos mostelėjimu užsisakė dar išgerti. Ateidamas čia neturėjo tikslo nusitašyti, tik pabandyti iš atminties ištrinti tą atsisveikinimą, kuris galbūt buvo ir išsiskyrimas. Įdomu, ką ji apie tai galvoja? Matyt, neskubės jam pasakyti, juk ryt išskrenda į Londoną.

Skausmingai užsimerkė ir giliai įkvėpdamas šiek tiek atlošė galvą. Degino gerklę. Turbūt nuo  rūgštaus oro tvyrančio šiame bare arba kartaus gėrimo, kurio skonį nuo San Chosė laikų spėjo pamiršti. Dabar jis kaip vaistas turėjo padėti išgyventi savaitgalį, dar tris dienas.

Pasidėjęs alkūnę ant baro, Aivaras pirštais patrynė akis. Jau kurį laiką spengė galvoje. Norėjosi urgzti, kad jos per daug ilgisi ir per stipriai geidžia. Baisu buvo galvoti, kaip arti savęs išdrįso ją prisileisti. Ly jaukinosi jį pusmetį, kol ėmė ja pasitikėti, o panelė Salaitė įveikė Aivarą Tumėną per pirmą pasimatymą. Pirmą. Tyliai nusijuokė. Žavėjosi ja, mylėjo… 

O viskas prasidėjo kaip nekaltas žaidimas: turėjo tik draugiškai pabendrauti su Deivido šeimos drauge ir įsitikinti, kad jai gerai sekasi. Bet susitikus su Goda antrąkart buvo aišku, kad nesugebės laikytis atstumo. Išpildys Deivido prašymą, bet ir pasiims ją sau. Žinojo, kad aukštesnės moralės vyras laikytųsi susitarimo - neperžengti ribos, bet jis tokiu savęs nelaikė. Mažai dalykų sau atsakydavo, elgdavosi kaip nori, pasiekdavo ko užsigeisdavo, manė, kad ir iš šios situacijos kažkaip išsisuks. Deja. Goda jį patį apsivijo visomis prasmėmis: užvaldė mintis, atitraukė nuo draugų, keitė jo planus ir atėmė blaivų protą. Ji buvo jo tamsa, kurios bijojo, bet kartu - paslapčia troško. Nė karto negalėjo jai atsispirti, o ir bandė tik kartą. 

Kad jis keičiasi, pastebėjo visi: seserys, kambariokas, draugai, jis pats. Sunku būti laimingu paslapčia, jei aišku išvis įmanoma. Tad kaifuodamas nuo būvimo su Goda Salaite, jis nuolat jautė iššūkį ją išlaikyti, norą turėti ją tik sau.

Staiga jis atsiminė: niekada jai nesakė, jog jos plaukai sukelti į netvarkingą kuodą, varo jį iš proto… Nervingai pirštais ėmė stuksenti į barą. Spės dar. Turbūt.

Galbūt, šią minutę ji guli sujauktoje lovoje, vilkėdama mėgstamais šortais ir marškinėliais, apnuoginančiais petį, kuris visada sulaukdavo jo bučinio, ir skaito knygą. O gal verkia?

- Dėjau ant santykių stabdymo… - sumurmėjo po nosim stodamasis. Norėjo dabar pat važiuoti pas Godą, ir pasakyti, kad nespaus jos. Lauks kol pati nuspręs pasipasakoti, ištvers. Bet skambtelėjęs telefonas, jį vėl pasodino. 

Viskas per daug švaru. Dar pasiknisiu.

Aivaro galva, rodės, tuoj sprogs nuo nusivylimo. Pulsuojanti kakle vena iššoko ir jis susitikęs barmeno žvilgsnį skubiai linktelėjo galva prašydamas dar išgerti. Mušė šaltas prakaitas ir kūną stingdė pyktis. Kaip kvailys dar tikėjosi, kad kaltina ją nepagrįstai, kad nuojauta jį apgauna. Jos telefonas jam visada atrodė per daug švarus, bet jei ir elektroninė erdvė tokia pati - be abejonės, ji kažką slepia. Turbūt ne tik tą vyrą.

Jis nervingai nusijuokė. Sutarė kol kas gyventi nesigilinant ir tas kol kas šiandien baigėsi: Londone ji sužinos jo paslaptį, jis šiandien pradeda narplioti ją pačią. Bet jei kada nors paaiškės, kad jo prašymu hakeris įsilaužė į jos paštą ir visur kitur, nepataisomai tarp jų bus viskas baigta. Jis taip pat neatleistų, todėl nesvarbu ką sužinotų, tylės ir lauks. 

Rodės, priešais save pamatė piktas Godos akis ir kūnas įsitempė. Jos akimirksniu jame sukeldavo aistrą, todėl jiems besipykstant, jis mažai kalbėjo, nes tvardėsi. Daug pastangų reikalauja susivaldyti nepuolus jos bučiuoti, glamonėti, nes tai nebrandus elgesys, o jie suaugę. Sprendžia konfliktus kalbėdamiesi. Protingai.

Aivaras pačiupo priešais stovintį dar pilną stiklą ir išmaukė gėrimą. Stiklinė atsargiai nusėdo ant baro ir kurį laiką sukosi ratu, vedama vieno Aivaro piršto. 

Nereikia pamiršti Deivido. Žinoma, nieko apie Aivaro seanso pokalbius jis pasakoti negali - gydytojo ir paciento konfidencialumas, bet kas žino kokias užuominas jai pametės ir kokį pirminį vaizdą padės susidaryti: buvęs narkomanas, buvęs reabilitacijos pacientas, buvęs patikimas žmogus ir dabar jau buvęs vaikinas. 

Ūmai jo telefonas ėmė skambėti ir Aivaras nudžiugo pamatęs ekrane draugo, pravarde Ryklys, veidą. Jis niekada neatsisako nusirauti, o tokio žmogaus kompanija jam ir reikalinga.

***

- Goda, šiandien tu ypač tyli. Gal kažkas nutiko? - susirūpino Emilija, tradiciškai visoms ryte susitikus kavos.

- Ne, - šyptelėjo Goda, - galvoju apie savaitgalio kelionę į Londoną. Važiuoju aplankyti tėvo. 

- Lauksim lauktuvių, - įsiterpė Austėja neatitraukdama akių nuo į pastatą įeinančių žmonių. Pagaliau kažką pastebėjus, greit atsisuko į koleges. 

- Ateina, apsimeskim, kad smagiai bendraujam, - sureguliavo ir dirbtinai garsiai nusijuokė rudaakė.

Goda su Emilija susižvalgė. 

- Na gi, juokitės, - pasilenkusi ragino Austėja ir netrukus už jos nugaros prisiartino Ieva. Ji krito į krėslą ir paėmė ant stalo stovėjusią, jai skirtą, kavą. 

- Sveika, - pirmoji užkalbino Emilija, - smagu, kad šiandien prisijungei, - uždėjo ranką ant Ievos pečių.

- Neturėjau geresnių planų, - nedrąsiai atkirto ir akies krašteliu žvilgtelėjo į susiraukusią Austėją, kuri sukryžiavusi rankas ir kojas piktai spoksojo į šviesiaplaukę.

- Nu ką, pamaištavai? - Austėja kaip mama kreipėsi į savo vaiką.

- Kas čia įvyko? - paklausė nieko nesuprasdama Goda.

- Seseriškas konfliktas, prasidėjęs vakar nuo ryto. Ai, tu gi su mumis vakar kavos negėrei… - toptelėjo Austėjai.

- Žiūrėk, Goda, Aivaras eina link lifto, - galva į jo pusę pamojo Emilija, - turbūt, mūsų nepastebėjo, kad nepriėjo. 

- Ei, Aivarai! - šoktelėjusi Austėja suriko ir pamojo jam ranka. 

Visų merginų nuostabai, jis tik pakėlė plaštaką pasisveikindamas ir nuskubėjo į jau prasivėrusį liftą. Austėja atsisukusi klausiamai pažvelgė į Godą:

- Kas čia dabar? Ar man tik pasirodė, ar didysis puošeiva šiandien apsirengęs vakarykščiais drabužiais? - ji gręžė draugę akimis, tindama iš noro sužinoti visas smulkmenas.

Goda nusuko žvilgsnį į kavos puodelį ir trūktelėjo pečiais:

- Matyt, skalbykloj dingo elektra… Iš kur man žinoti.

- Aišku, mano regėjimas nuo hormonų suprastėjo, bet tas vaikinas šiandien atrodo neišsimiegojęs, susivėlęs ir net gi susikūprinęs, - Emilija tiesiog mygė Godą į fotelio kampą.

- Klausykit, mes ne vyras ir žmona, kad žinočiau viską jo gyvenime. Duokit man ramybę, - Goda suirzo ir visos lengvai galėjo užčiuopti dirglumą jos balse.

- Problemos rojuje? - išsišiepusi paklausė Ieva ir atrodė kaip vienintelė patenkinta persona prie šio staliuko. 

Goda sulindo į minkštą fotelį ir išsitraukusi telefoną apsimetė, kad turi skubiai atrašyti laišką. Kvota baigėsi. 

* Pokerio žaidime kortas dalinantis asmuo.
**  Pokerio žaidime mažąjį privalomą statymą darantis asmuo.

***  Pokerio žaidime didįjį privalomą statymą darantis asmuo.
****  Pokerio žaidime praleisti ėjimą.
*****  Pokerio žaidime statyti visus turimus žetonus.
******  iš anglų k. Big deal - didelis reikalas.