45 skyrius
Nužengus tylų žingsnį už posėdžių salės, pasigirdo kojas pakertantis balsas:
- Goda.
- Taip? - užsimerkusi žengtelėjo atgal.
- Išeini?
Ji staigiai atsimerkė ir atsisukusi išvydo verčiančias pasitempti akis. Donatas sėdėjo riešus susidėjęs ant stalo lyg ką tik baigęs spausdinti. Griežtu veidu spaudė atsakyti.
- Na… Aš… Einu pasiimti kavos į apačią, - apsidairiusi pastebėjo, viena akimi juos stebintį Liudą, - Eee… Gal ir Jums atnešti?
- Liudas atneš kavos, o tu prisėsk. Turiu keletą klausimų dėl biudžeto, - įsakmiai pareiškė Donatas.
Atsisukusi į Liudą, Goda patraukė pečiais, o šis šoko iš krėslo tarsi nuo spyruoklės ir viršininko paliepimu nušuoliavo atnešti kavos.
Goda nejaukiai dairydamasi, įėjo į posėdžių salę ir nutūpė ant artimiausios kėdės prie išėjimo.
- Uždaryk duris, - sumurmėjo.
Ji pakluso, po to vėl prisėdo kuo toliau nuo jo ir ėmė knibinėti rankinės užtrauktuką.
- Susipykai su drauge dėl vaikino?
- O tu dažnai paslapčiomis klausaisi svetimų pokalbių?
Donatas šyptelėjo ir prikimusiu balsu tarė:
- Aš čia viršiausias, galiu sau tai leisti.
- Nuo kuklumo tikrai nemirsi, - prisimerkusi sviedė atgal ironijos kamuoliuką.
- Neatsakysi į klausimą?
- Pasakysiu tiek, kad noriu išvengti trikdančių situacijų darbe ir tu man tikrai nepadedi, - Goda užsikišo už ausies plaukų sruogą, - nenoriu, kad kas nors matytų mus besišnekučiuojančius.
- Juk sakiau, kad noriu aptarti biudžeto klausimus, - Donatas atsistojo iš savo vietos ir priėjęs arčiau, prisėdo ant kėdės priešais. - Ar peržvelgei ataskaitas?
- Pradėjau lyginti tai ką dariau, su tuo ką mačiau, - atsakė Goda nervingai žvalgydamasi, kad netinkamu momentu neįžengtų Liudas.
- Ir…?
- Nieko. Dar nespėjau, - Goda vėl nudūrė akis į rankinės užtrauktuką.
- Pataisyk mane jei klystų, bet prieš du mėnesius radai neatitikimų, ėmeisi juos narplioti ir iki dabar nespėjai?
- Aš tik dabar radau už ko užsikabinti, - teisinosi keldama balsą.
Pačiu netinkamiausiu laiku, nešinas kava, užėjo Liudas. Pastatė abiem ant stalo puodelius ir tyliai pasišalino. Goda keliskart giliai įkvėpė galvoje ieškodama įtikinamų pasiteisinimų.
- Goda, daugiau nebegali tempti gumos. Turi arba iškasti įrodymus, arba atsisakyti šios užduoties. Dabar tu gaišini laiką, Seymūras nerimauja, Rasa ieško kaip galėtų tave atleisti už grubius darbo etikos pažeidimus. Supranti?
- Kokius dar etikos pažeidimus? - purkštavo Goda, - nieko netinkamo nepadariau.
- Susirandi draugų darbe, keli skandalus prieš kolegas, ateini, išeini kada nori. Goda, per daug krenti visiems į akis kaip problemiška darbuotoja.
- Jei tai dėl Austėjos…
- Man nerūpi Austėja. Seymūras tave pasamdė, kad išsiaiškintum povandenines sroves Pagonijoje.
- O tu čia prie ko? - staiga Goda sumojo, kad nežino kaip Donatas atsirado Hoffman Group.
- Aš tikrinu padėtį, - diplomatiškai atsakė ir rudos akys paleido seriją žiežirbų.
- Gerai, gal ir esi man kažkiek vadovas darbe, bet neleisiu tau aiškinti kaip man tvarkytis asmeninį gyvenimą. Ketvirtadienį paruošiu ataskaitą.
Metusi piktą žvilgsnį, Goda atsistojo ir paskubomis išėjo iš posėdžių salės. Grįžusi į savo kabinetą, kurį tikėjosi jau būti palikusi, klestelėjo į kėdę. Išsitraukė telefoną ir tūžmingai sumaigė Aivarui žinutę.
Goda
2015.07.28 Antr. 17.22
Užtruksiu darbe.
Pasistengsiu neilgai.
- Tuk tuk.
Goda staigiai pakėlė akis, tikėdamasi, kad jai pasigirdo, bet pasirodo su jos klausa viskas tvarkoj, nes tarpdury stovėjo Aivaras. Kvėpavimas iškart padažnėjo, juk Donatas vos už poros stiklinių sienelių, o per pietus vykęs incidentas dėl Austėjos taip ir nebuvo dorai baigtas.
- Negavai žintutės, kad užtruksiu? - kone šnabždėjo pasilenkusi virš stalo.
- Gavau.
Žaisminga Aivaro šypsenėlė kaustė jos žvilgsnį, bet akys vis tiek nuslydo ir kūnu: žydri įliemenuoti marškiniai trumpomis rankovėmis, rudos kelnės ir beveik oranžinis odinis diržas. Aivaras keliais žingsniais pasiekė Godą ir pasilenkęs ją skambiai pabučiavo į lūpas. Atsirėmęs į kėdės ranktūrius, užsiliko prie pat jos veido ir švelniai paklausė:
- Tarp mūsų taika?
Goda sumojo, kad jis kalba apie incidentą Inn’e, todėl skubiai linktelėjusi galvą, švelniai išslydo iš jo glėbio. Jos kabinetas darėsi teatro scena, kur spektakliai buvo skirti tik vienam žiūrovui.
- Prisėsk, kol baigsiu… Vieną darbelį, - Goda metė žvilgsnį į ant stalo gulinčius du segtuvus ir pagriebusi vieną jų, atsisėdo priešais Aivarą, nugara į duris.
Jos ausys kaito ir ji žinojo kieno svilinantis žvilgsnis jas degina. Neturėjo tiek drąsos atsisukti tuo įsitikinti, tad nunarinusi galvą į popierius, nusprendė kuo greičiau padaryti, ką buvo suplanavusi, ir nešti iš čia kol kas sveiką kailį.
Po keleto minučių muistymosi bei nervingo žvilgčiojimo į kėdėje besisukiojantį Aivarą, suprato, kad jai visgi reikia duomenų iš kompiuterio, todėl stodamasi prislopintu balsu prakalbo:
- Apsikeičiam vietom.
Aivaras sukiojosi tyrinėdamas kabinetą, kol Goda prie jo priėjo ir atsistojo laukdama. Atrodė nė neketina užleisti jai vietos.
- Rublis, bučkis ir bulkutė, - žaismingumas jo žvilgsnyje buvo labai užkrečiamas ir Goda trumpai padelsusi pasilenkė jį pabučiuoti, bet iškart pasigailėjo to sprendimo, pajutusi stiprų traukimą žemyn, kol atsisėdo ant kelių.
- Aivarai, sėdėsiu čia iki nakties, jei neleisi baigti, - murkiančiu balsu švelniai priekaištavo.
Pasilenkęs prie jos kaklo, Aivaras pabėrė šiltus ir lėtus bučinius, ir kai Goda, rodės, jiems pasiduoda, staiga, pastatęs ją ant kojų, pasitraukė.
Vis dar gaudydama kvapą, paraudusiais skruostais, tvinksinčia oda, ji nuleidusi galvą įkrito į kėdę ir atsivertusi reikiamą lentelę kompiuteryje spoksojo į ekraną. Nieko priešais save nematė. Stebeilijosi į eilučių numerius, negalėdama ne tik susikaupti, bet ir prisiminti, ką turėjo padaryti ir tada it žaibas driokstelėjo Aivaro klausimas:
- Kas šitas toks? - pamojo galva konferencijų salės pusėn.
Goda ištiesė kaklą tikėdamasi, kad Donatas jau išėjęs ir dabar ten tvarkosi Liudas, bet deja… Kietai suspaustos lūpos, suaštrėjęs žandikaulis ir kiaurai veriančios akys Godą prikalė prie gėdos stulpo.
Ji lėtai susivyniojo atgal ir pasislėpė už kompiuterio.
- Naujas Pabaltijo vado… - Goda murmėjo, kol ją pertraukė.
- Kas toks? Negirdžiu, - Aivaras net pasilenkė į priekį susidomėjęs.
- Naujas Pabaltijo vadovas, sakau, - piktokai nukirto.
Ji pajuto, kad skruostai dega atvira liepsna.
- Aaa… Atvažiavo patikrint? O ko jūs tam žmogui kabineto neduodat?
- Davėm, sakė jam salytėj patogiau.
Goda atsargiai žvilgterėjo į Aivarą, kurio susidomėjęs žvilgsnis ją akylai stebėjo. Reikėjo skubiai keisti temą:
- Žinai, tu mane blaškai. Negaliu susikaupti.
- Tai važiuojam tada, ko čia sėdim.
Atsiduso pagalvojusi, kaip viskas paprasta Aivaro pasaulyje. Atsistojo pasičiupdama nuo stalo telefoną bei ant pakabos užmestą rankinę ir užvertusi kompiuterį susikaupė pabandyti išeiti antrąkart.
- Šiandien pokerio vakaras lofte. Bus visi tie patys šmikiai prie stalo. Gal norėtum juos kiek nuskriaust?
Goda šyptelėjo prisiminusi, kaip jie juokėsi iš to, kai ji pasisiūlė žaisti už Aivarą ir kaip atsisveikinant mykė, kad tai tik naujokės sėkmė. Gal visai nieko šiandien būtų nors kokios pergalės skonis.
- Važiuojam, tik užsukam namo persirengti, noriu pasinaudoti ir moteriškais privalumais.
- Hi five, maže, - Aivaras plačiai išsišiepęs iškėlė ateinančiai Godai delną ir, staigiai pašokęs ant kojų, viena ranka ją apsikabino.
Po dviejų dienų, Goda vis dar jausdama įtampą, užėjo į verslo centrą. Žingsniuodama pro Inn’ą, pastebėjo, kad nėra nei vienos puokštės narės. Kirbėjo nemaloni mintis, kad išsidalino visos, kas sau: Ieva kažin kodėl pyksta ant pasaulio, Emilijos nuotaikų kaita ir sudėtingas nėštumas verčia atsiriboti nuo nepastovaus elgesio draugių, o Austėja…
Godai trūko draugės, tačiau negalėjo priversti savęs atsiprašyti už netaktiškus žodžius. Visi instinktai skelbė apie pavojų iš draugės pusės, tačiau tą pasakius garsiai ir pamačius įsižeidusį Austėjos veidą, Godai susuko skrandį. Pasijautė kaip paranojikė, kaltindama kiekvieną moterį vos pažiūrėjusią į Aivarą. Praėjus keletui dienų, visa tai pradėjo rodytis kaip pavydūs kliedesiai. Goda nemokėjo susitaikyti ir priimti kaip natūralaus dalyko to, kad Aivaras sulaukia daugybės dėmesio. Taip pat suprato negalinti jo pasisavinti ir uždaryti į plastikinį narvelį. Ši ištisinė kova su savimi jau vargino. Nenorėjo prarasti nei draugės, nei tuo labiau Aivaro.
Užkilusi liftu į Pagonijos aukštą, Goda žingsniavo tyliu koridoriumi. Dar nebuvo aštuntos valandos, tad jautėsi ofise viena, kol išgirdo iš virtuvės sklindančius balsus. Vienas rodėsi panašus į Austėjos. Ji priėjo arčiau ir sukluso.
- Tavo ta draugė tikra išdykėlė, - sklido vulgarokas kikenimas pro praviras duris.
- Apie ką tu? - nuskambėjo abejingas Austėjos balsas.
- Toji Salaitė kariasi Pabaltijo vadovui ant kaklo.
Goda įsitempė it styga ir išpūtė akis. Pro mažytį tarpelį matė Austėjos nugarą ir gašliąją Laurą, išsirietusią, vos ne prigulusią ant stalelio.
- Didesnės ištvirkėlės nei tu, Laura, Pagonija nėra mačiusi, - atrėžė Austėja, pildama į puodelį verdantį vandenį.
Laura išsiviepė lyg gavusi komplimentą. Kaip katė raitėsi tarsi koketuodama su Austėja.
- Na jau… Tas viršininkėlis tikras saldainiukas. Jeigu jis lovoje toks pat galingas kaip elgiasi, tai atsiduočiau nedraugavus.
Goda suraukė kaktą, skrandis nemaloniai vartėsi nuo Lauros seilėjimosi.
- Tu ir taip atsiduodi nedraugavus, nereikia čia savęs gerinti, - tiesiai šviesiai tėškė Austėja, - nesikabinėk prie Godos, nes turėsi reikalų su manim. Supratai?
- Oi, kokia tu pikta. Gini savo draugužę, - sušnypštusi Laura atsitiesė nuo stalo.
Goda sparčiai nutipeno į savo kabinetą ir atsirėmusi į duris giliai iškvėpė. Dėdamasi rankinę ant spintelės, pastebėjo, kad Laura išsivyniojo iš virtuvės ir valkataujančios katės žingsniu patraukė koridoriumi.
Ūmai Goda nuskuodė į virtuvę tikėdamasi ten dar rasti Austėją.
- Sveika, - prabilo išvydusi ją jau beveik tarpduryje.
- Labas, - atsakė Austėja ir nepatikliai pažvelgė.
- Galim pasikalbėti?
- Eikš čia, - Austėja pasitraukė nuo durų ir apsigręžusi įleido Godą į virtuvę, uždarydama paskui ją duris.
Abi prisėdo prie mažo apvalaus stalelio.
- Gal kavos? - Godai sumaudė paširdžius, kai draugė atkišo jai savo puodelį, - imk, pasidarysiu naujos.
- Ačiū. Ir… Atsiprašau.
- Na taip, turėtum.
Goda nustebo dėl draugės abejingumo. Jai buvo mesti kaltinimai viliojant svetimą vyrą, o ji tik trūktelėjo pečiais lyg niekur nieko ir toliau darėsi kavą.
- Tai tu manai, kad aš per jautriai sureagavau?
- Visiškai.
Goda apstulbo. Tuo tarpu Austėja tęsė toliau:
- Prisipažįstu, kad gal per stipriai pasakiau tam tikrus dalykus, bet kaip tavo gera draugė, jaučiuosi turinti teisę… Na, išreikšti nuomonę.
- Tavo nuomone, aš ėdu Aivarą, laikau jį prisirišusi ir nesidalinu su niekuo?
- Matai, Goda, tu vis patenki į keistas situacijas. Aš visai arti tavęs, bet nesusigaudau kas vyksta tavo gyvenime. Pradžioje tas vyrukas iš In Vino…
Prisiminusi Remigijų, Goda nejaukiai pasimuistė.
- …judu su Aivaru tai pykstatės, tai taikotės. Suprantu, kad abu taškotės kaip itališka porelė, bet nederėtų jo apgaudinėti.
- Tu manai, aš jam neištikima?! - išplėtusi akis, šūktelėjo Goda, - tikrai ne.
- Tai ko Aivaras skandinasi alkoholy? Maniau, sužinojo, kad jį maustai.
- Neee… Aš nesu jo apgavus…
Bent jau tiesiogiai.
- Tai kas tada su juo darosi?
- Auste, aš nepratusi, kad kažkas manim rūpinasi. Ačiū tau, bet… Per perdėm draugauti su draugės vaikinu - pasirodė keista. Galbūt perdėtai keista, gal mano reakcija buvo per aštri. Atsiprašiau. Galim baigti šią temą?
Austėjos lūpose virptelėjo šypsena. Ji priėjo, draugiškai apkabino Godą ir kaustęs nejaukumas po truputį atsileido.
Nusprendusi šiandien imtis ataskaitų ruošos, įsijungė duomenų bazę ir pateikė užklausą jų sugeneravimui. Sistema veikė lėtai, skaičius krovė gerą valandą. Laukdama Goda nusisuko į langą ir sutelkė dėmesį į savo mėgstamą Vilniaus panoramą. Žvilgsnis iškart sustojo ties Nerimi. Nuo sekmadienio, kiekvieną rytą, šokdavo iš lovos dar prieš šešias, apsirengdavo bėgimo aprangą ir pasileisdavo Neries krantine. Kasryt šalia upės prasilenkdavo su Donatu, kuris rinkdavosi tą patį maršrutą, tuo pačiu laiku. Goda nežinojo ar tai suplanuota, ar atsitiktinumas, bet maloniai šyptelėdavo išvydusį jį horizonte. Donatas nesustodavo, net neišsitraukdavo baltų ausinių, tik linktelėdavo iš po juodo gobtuvo ir nubėgdavo toliau. Šįryt prasilenkus, Goda tai palaikė tarsi kokiu ritualu, kad jie pradeda dieną kartu… Ūmai nusikratė prisiminus savo išvedžiojimus. Norėjosi paimti samtį ir išsemti iš galvos ramybės neduodančias mintis. Visgi nepaisant gilaus, nerimu šviečiančio žvilgsnio, Donatas nė nebandė pasikalbėti apie praeitį. Juk galėjo bent kartą sustabdyti ją, galėjo paklausti kur buvo trejus metus, kodėl su juo nesusisiekė, neatsakė į jo bandymus ją surasti.
Neeee… Savimeilė to neleistų… - reziumavo ir atsisuko į kompiuterį.
Ekrane pasirodžius skaičiams, Goda persikopijavo juos į paruoštus ataskaitos šablonus excelyje. Remdamasi anksčiau darytomis ataskaitomis ir užrašuose turimomis instrukcijomis, konsolidavo duomenis. Įvertinusi, kad skaičiai matyti ir pasijutusi teisi, jau be baimės nusiuntė ataskaitas į spausdintuvą. Išdėliojusi popierius ant stalo, iš spintelės gilumos išsitraukė segtuvą, kuriame buvo paslėptos Donato turimos ataskaitos kopijos. Goda tvarkingai viską išrikiavo ir ją užplūdo dviprasmiški jausmai: iš vienos pusės džiaugėsi, kad darydama ankstesnes ataskaitas viską atliko teisingai ir niekur nesuklydo, iš kitos - nerimavo kokio mąsto skandalas kils, kai Donatas imsis veiksmų dėl klastojimo. Tai rimtas nusižengimas, netgi būtų galima traktuoti rimtu nusikaltimu. Nujautė kokia bus Donato reakcija ir kaip jis trokš pradėti pjaustyti galvas. Reikėjo sukurti planą, kaip laikinai nuraminti emocijas ir neleisti karščiuotis anksčiau laiko. Akivaizdu, jog ofise apie tai šnekėti būtų neprotinga. Tačiau vakarieniauti su Donatu ji nenusiteikusi, nuvykti į viešbutį taip pat. Staiga toptelėjo, kad reikėtų susitikti kažkur neutralioje aplinkoje. Ir šiandien tam pūtė palankus vėjas. Aivaras turėjo vėlyvą darbinį susitikimą, kažką užsiminė apie naują darbo pasiūlymą, tad ji akimoju ėmėsi strateguoti planą.
Goda sekė akimis kaip lygiai septintą valandą, Donatas žvilgtelėjo į rankinį laikrodį, uždarė kompiuterio ekraną ir pakavosi jį į dėklą. Stengdamasi nesukelti kokių nors įtarimų, lėtai pasiėmė rankinę, nuėjo prie lifto ir, nusileidusi į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, nerimastingai laukė.
- Donatai! - pašnibždomis šūktelėjo, kai po kelių minučių atsivėrė lifto durys ir jis išžingsniavo.
- O! - atrodė maloniai nustebęs, - vyliausi su tavim kada nors pasimatyti po darbo, - žaismingai šyptelėjo.
- Tai kuris iš mūsų dabar susireikšmina? - ironiškai paklausė Goda, - reikia pasikalbėti.
- Važiuojam iš čia, - pasiūlė jis ir nukreipęs nuotolinio valdymo raktelį, atrakino juodą Audi Q7.
- Pasikalbam čia, - primygtinai pareikalavo Goda.
- Nebijai, kad kas nors pamatys? - erzino Donatas.
Ji užvertė akis į aikštelės lubas ir akimirką pamąsčiusi tarė:
- Susitikime aikštelėje prie Forum Palace, ten tikrai niekas nepamatys.
- Gerai.
Jiedu sėdo į savo automobilius ir išvažiavo į sutartą vietą. Spūsčių jau nebuvo, tad aikštelę pasiekė per keletą minučių. Goda įsimaišė tarp kitų stovinčių automobilių ir palikusi baltąjį Auris nuėjo į Audi.
- Na, apie ką norėjai pasikalbėti?
- Rasa jau klausinėjo apie tavo rengiamus susitikimus su marketingo skyriumi.
- Buvo galima nuspėti, kad jai rūpės, - Donatas atrodė visiškai abejingas šiam reikalui.
- Manau, būtų neprotinga rengti tokius pasikalbėjimus, - pateikė pastebėjimą Goda ir pasukiojusi rankinį laikroduką, tęsė: - Iš naujo išsitraukiau pardavimų duomenis, palyginau su tavo turimomis ataskaitomis.
- Ir…? - dabar jau susidomėjęs ir nekantraudamas išgirsti toliau paklausė jis.
- Buvau teisi, - nedrąsiai patvirtino Goda.
Donatas trenkė delnais per vairą, atrodė ne juokais įtūžęs:
- Sumauti kvailiai! Ką jie sau galvoja?!
- Nurimk, - paliepė Goda, - spręsime viską iš karto.
- Ką iš karto?
- Yra dar viena problema.
- Mane problemos domina tik tuo, kad noriu kuo greičiau jas išspręsti, - jo balsas vis dar buvo kupinas įtūžio.
Goda šyptelėjo ir sunėrė rankas ant krūtinės.
- Gerai, - jau ramiau tarė Donatas, - pasakok toliau.
- Tik pradėjus čia dirbti, pastebėjau, kad neaišku kur plaukioja tiekėjo reklaminis biudžetas. Pagal kontraktą, šiemet Monini skyrė milijoną eurų reklaminei kampanijai, bet praėjo pusmetis ir niekas nieko nepadarė.
- O tu?
- Rasa man neleido “švaistyti pinigų”, - atkartojo vadovės toną Goda ir pavartė akis, - mano visi pasiūlymai buvo atmesti. Girdėjau, kad metų pradžioje turėjo vykti vadybininkų motyvaciniai apmokymai ir pagal neaiškios kilmės popierius - jie įvyko. Tik niekur neradau įrodymų, kad iš tikrųjų taip buvo. Kai tik bandžiau pasikapstyti buhalterijoje, iškart gavau per nagus, - nervingai nusijuokė Goda.
Donatas žiūrėjo į ją apstulbęs, atrodė lyg suakmenėjęs. Tik po kelių minučių atgavo kalbos dovaną:
- Kur, tavo manymu, dingsta pinigai?
- Preziumuoju, kad gali būti išrašomos fiktyvios sąskaitos tiekėjui, nes pinigų panaudojimą turi parodyti kas ketvirtį. Turint meninių sugebėjimų galima tiesiog padirbti sąskaitas faktūras ir niekas to nesuuos, - atsargiai išdėstė prielaidas Goda.
- Tai bent mulkiai… - stebėjosi Donatas, - esu matęs įvairių pinigų švaistymo schemų, bet čia jau darosi įdomu.
- Nemanau, kad tai yra švaistymas. Man atrodo, kad prisidengiant tokia schema yra padengiami kai kurie įmonės nuostoliai. Pagonija siekia gauti leidimą verstis alkoholinių produktų prekyba, o kaip jie gaus nuostolingai dirbdami su nealkoholiniais gėrimais..? - iškėlė retorinį klausimą Goda.
- O tu gudri, - nuoširdžiai pagyrė ir nesulaikė susižavėjimo šypsenos.
- Ačiū.
Abu susimąstę nutilo. Goda knibinėjo savo rankinės sagtį ir laukė kas bus toliau.
Po kelių minučių, Donatas dviem pirštais pasitrynė idealiai nuskustą barzdą ir prabilo:
- Goda, turi savaitę surasti rimtų įrodymų.
- Tik savaitę? - nustebo ji.
- Taip, nebėra laiko.
- Kokio laiko?
- Šįkart įkalbėjau Seymūrą atidėti vizitą čia, bet ilgam jo sulaikyti nesigaus. Darbuokis.
- Gerai, - vos girdimai atsakė Goda.
Atrodė, kad pokalbis jau baigtas, bet ji akimirką dar dvejojo. Mąstė ar viską pasakė, ką ketino. Supratusi, kad automobilio saloną užliejo tyla, metėsi rankinę per petį ir tarė:
- Aš susitarusi, turiu jau važiuoti.
- Su savo vaikinu? - sarkazmas jo balse pasijautė it aštriausias pipiras.
Pati nesuprasdama kodėl, Goda pasijuto kalta. Ji tylėjo.
Donatas atsilošė sėdynėje, atrodė atsipalaidavęs ir besimėgaudamas jos sutrikimu.
Išvydusi tokį erzinantį užtikrintumą savimi, Goda nuvijo šalin tą, iš kažkur išdygusį, kaltės jausmą, plačiai nusišypsojo ir tvirtai atsakė į jo klausimą:
- Taip.
- Gero vakaro.
- Ačiū, tau taip pat.
Goda išlipo iš mašinos ir iškėlusi galvą nuėjo prie savo Auris. Ji kiekvienu kūno lopinėliu jautė, kad Donatas lydi ją akimis. Įsitaisiusi automobilyje, troško nebegirdėti savo minčių, paslėpti jas tolimiausiame kampe, tad visu garsu pasileido Vaido dainą “Nauja diena” ir pajudėjo link namų.