49 skyrius
- Aivarai? - pakvietė užuodusi dūmus ir išsiavusi iš basučių, patraukė į svetainę.
Stabtelėjo pastebėjusi jį, sėdintį ant palangės: susimąsčiusį, ramų, rūkantį. Kažkas ore tarsi išdavė, kad arba kažkas nutiko arba tuoj, tuoj nutiks, bet Goda buvo per daug išsiblaškiusi, todėl to nepastebėjo ir priėjusi, švelniai pabučiavo į skruostą.
- Labas, - pasisveikino vos girdimai ir įsistebeilijo į jo nuleistus vokus.
Jis neatsimerkė ir į ją nepažvelgė, bet atsargiai nusišypsojo jai padėjus smakrą ant jo peties.
- Einu persirengti, o tada galėsim gaminti vakarienę, - kalbėjo stebėdama kaip jo ranka pakyla ir cigaretė priartėja prie lūpų.
Jis tylėjo.
Goda apsisuko ant kulnų ir lėtai nužingsniavo į miegamąjį. Norėjo iššokti iš darbinės aprangos ir apsivilkti ką nors lengvo. Grįžo vasara. Mintys sukosi apie dieną ir apie daugelį žmonių vienu metu.
- Šiandien kalbėjausi su Austėja. Įsivaizduoji, Ieva metė praktiką. O jai taip gerai sekėsi, - plepėjo rausdamasi spintoje ir ieškodama pamėgtų šortų. - Kažkada pati gyrėsi, kad jai pasiūlė likti, bet, matyt, tiek ir tenorėjo, - trumpam nutilusi užsivilko žydrus marškinėlius ir juodus šortus, - o Emilijai, pasirodo, gulimas rėžimas. Dėl įtampos ir nervų. Austėja papasakojo. Dažnai pas ją apsilanko. Manau, ir man derėtų, - pasirodė miegamojo tarpdury ir klausiamai sužiuro į vis dar toj pačioj vietoj ir pozoj surakintą Aivarą.
Galėjo būti šimtas ar net milijonas priežasčių jam blogai jaustis. Na, pavyzdžiui, jis užspaustas į kampą, nes pagaliau susivokė, kokį rimtą žingsnį žengė apsigyvendamas su mergina. Arba skambino mama ir pasakė apie kokio giminaičio mirtį. Arba… Goda nusprendė nelįsti su klausimais ir palaukti, kol jis parodys, kad nori pasikalbėti. Tylėdama, tarsi bijodama sutrikdyti rimtį, nutipeno į koridorių susirinkti paliktų maišų. Pirkiniams atsidūrus savo vietose, Goda abiem rankomis atsirėmė į spintelę ir įsiklausė. Vis dar tylu. Ji ėmė nerimauti. Tai nebuvo panašu į Aivarą.
- Ar tu alkanas? Gaminsim dabar ar vėliau? - sušuko nesitikėdama atsakymo, bet norėdama tiesiog sujaukti pradėjusią slėgti tylą.
Aivaras jai grįžus neištarė nė žodžio ir dabar buvo baisu išgirsti, ką jis pasakys. Nuojauta pagaliau sukuždėjo, kad kažkas atsitiko. Bet kas? Kada? Giliai atsidususi, atsargiai patraukė į svetainę.
Sustojo per žingsnį nuo jo ir iš tikrųjų jį pamatė. Nusvirusiais pečiais, papilkėjusiu veidu - Aivaras atrodė sugniuždytas. Goda stebėjo jį prisidegant naują cigaretę ir lėtai išpučiant pirmą dūmą. Tarsi grėsmė, pakibo dūmas paluby ir Goda negalėjo nuo jo atitraukti akių. Pro pravirą langą papūtė vasaros vėjelis ir kambarys akimirksniu pasikeitė. Tarsi užtemo, nors ji žinojo, kad vėjas su tuo nesusijęs. Ji tiesiog išsigando.
Aivaras sėdėjo ant palangės, galvą atlošęs į sieną ir užsimerkęs.
Sujudėjo.
Staigiai atsimerkė ir pažvelgė į Godą. Giliai pervėrė ją žvilgsniu. Nuleidęs kojas nuo palangės, atvertė prie jo gulintį kompiuterį ir atsuko ekraną į Godą. Ji dar spėjo pagalvoti, kad širdis tuoj išlips iš krūtinės, kai atsuko akis į jos ir Donato pirmąją nuotrauką.
Ji apmirė.
Nutirpo ir ėmė šalti rankos. Virptelėjo lūpos it bandydamos sulaikyti lauk išlekiančią sielą. Kaklas, rodės, garsiai girgždėdamas, atsuko galvą Aivaro pusėn ir ji norėjo sugebėti nualpti. Atliktų šį triuką dabar pat, kad tik nereikėtų aiškintis, kalbėti. Visgi tvirtai stovėjo ant kojų gerdama skausmo pilną jo žvilgsnį.
Jis neištarė nė žodžio. Tiesiog laukė, mechaniškai kilnodamas cigaretę prie pravertų lūpų, kurios turbūt lygiai taip pat atrodytų ir išleisdamos dejonę: jausmingos ir sudirgusios. Goda lėtai pasisuko atgal į kompiuterį. Priėjusi jį atsargiai užvertė ir, vis dar neatitraukdama rankos, užsimerkė.
Ši akimirka, minutė, valanda ir diena keitė viską. Čia ir dabar ji stovėjo turėdama pasirinkti: apsaugoti save, nieko nepasakojant, arba apsaugoti juos, išklojant viską. O tada bandyti gyventi kitaip, būnant pažeidžiamai.
Ji žinojo, kaip Aivarui skaudu, pamatyti šią nuotrauką, suvokti, kad buvo apgautas, išduotas ir galbūt išjuoktas. Kaip pasiteisinti? Atsiprašyti? Goda mokėjo tik pulti. Buvo kaip sarginis šuo. Save išsitreniravo: puldavo gindamasi, ir dabar tai darė žmogui, kurį myli, nes jis pamatė kokia bailė ji iš tikrųjų.
- Iš kur gavai šitą nuotrauką? - tyliai paklausė pasverdama kiekvieną žodį.
Aivaras neatsakė.
- Lindai prie mano asmeninės informacijos? - jos balsas drebėjo.
Aivaras bejausmiu žvilgsniu pažvelgė pro langą ir, tik sekundei, Goda jo akyse pagavo kančią.
- Aivarai!! - užriko prišokusi ir truktelėjo jo ranką, kad atsisuktų.
- Ką nori, kad pasakyčiau? Nori preteksto mane mesti? Prašau: paprašiau draugo, kad sužinotų, ką nors daugiau apie tave. O jis darbštus ir afigienas programišius, - kalbėdamas traukė iš pakelio dar vieną cigaretę ir Goda ją išplėšė iš rankų, sulaužė ir nusviedė.
- Kodėl? Kodėl taip pasielgei? - suvebleno užsikirsdama.
- Nes mačiau kaip vadovas be kabineto į tave spokso, nes prisiminiau, kaip su juo pirmąkart susidūrėm fojė, nes jūs susitikot bėgiojant, nes perskaitęs tavo ir jo laiškus, žinojau, kad yra visko daugiau, kažkur giliau.
- O Aivarai… - išsiveržusi dejonė sustingo tarp jų tarsi stiklinė siena.
- Aš paskui tave laksčiau kaip kvailelis, Goda… - nebaigęs sakinio nutilo ir staigiai nusisuko.
Goda žiūrėjo į jį lyg jo nematydama. Žmogaus siluetas priešais niekuo nepriminė jos Aivaro ir tas akivaizdus skirtumas smogė stipriau nei visi kaltinimai.
- Nori apie jį žinoti? - apsisprendusi paklausė, - gerai. Papasakosiu.
Aivaras nereagavo.
- Donatas Bartkus, - atsikrenkštė springdama nuo nepatogumo gerklėje, - buvom pora pusę metų. Išsiskyrėm seniai ir nebendravom iki kol jis atvažiavo čia, į Pagoniją. Kad jis dirba Hoffman kompanijoj sužinojau tądien, kai vyko Jazzu koncertas. Viskas. Istorijos pabaiga.
Atsisėdo ant žemės, nugara atsirėmė į radiatorių ir atlošusi galvą stebėjo Aivaro kūną, negalėdama matyti jo veido. Nenorėjo rodyti ir savojo.
- Tikrai viskas?
- Taip, - virptelėjo jos balsas.
- Aš noriu detalių, smulkmenų: ar kai tave liečiu, jauties taip pat kaip ir su juo? Ar norėjai jo stipriau nei manęs? Ar myl… - lūžo jo balsas ir Goda išleido ilgą atodūsį.
- Aš jį mylėjau.. Taip. Bet dabar myliu tave. TU mano ateitis. Ne jis, - balsas tilo kol paskutinis žodis išsprūdo it oro gūsis.
- Kodėl nepasakei apie jį anksčiau?
- O ką tai būtų pakeitę? Dabar apie jį žinai ir kas bus kitaip?
Aivaras trūktelėjo pečiais, o gal nusijuokė - Goda negalėjo matyti, bet norėjo, todėl staigiai atsistojo.
Jis lyg atsiduso, lyg išpūtė plaučiuose užsilikusių dūmų kamuolį, bet į ją nepažvelgė.
- O kaip tavo elgesys? Skaitei mano paštą, žinutes, dar velniai žino kur tu ar tavo draugelis lindo. Šlykštu. Išvis kaip sužinojai apie tinklapį su nuotraukomis?
- Nesenai pasikeitei slaptažodį ir gavai paštu patvirtinimą, - šyptelėjo vos pastebimai, bet Godai stipriai palengvėjo. Aivaras vėl atvirsta į Aivarą.
- Gerai. Abu pasielgėm nesąžiningai. Lygiosios. Aš slapukė, o tu privatumo nepaisantis chuliganas ir kas dabar? - sukryžiavo rankas ant krūtinės.
- Priklauso nuo to, ar jis grįžo tavęs, - įsistebeilijo į Godą tarsi ji žinotų teisingą atsakymą.
- Aišku, kad ne, - prunkštelėjo tarsi ta mintis ją būtų prajuokinusi, - jam aš taip pat tik praeitis. Visiškai nereikšminga, sakyčiau. Viskas buvo taip senai, kad manau, jis manęs nė neatsimena, - bandė juokauti, bet sustojo perlieta vertinančio žvilgsnio.
Netikėtai Aivaras suėmė Godos rankas ir jas spustelėjo. Pasilenkė, kad pažvelgtų tiesiai į akis.
- Jis - varžovas. Parodė tai labai aiškiai, tik maniau, kad ne taip supratau, - Aivaras tyrinėjo Godos veidą, matyt, ieškodamas užuominų, kaip ji dėl to jaučiasi.
- Važiuoju su tavimi į Japoniją, argi tai ne pasirinkimas?
Aivaras ją apglėbė per pečius ir prisitraukė. Spaudė glėbyje stipriai tarsi bijodamas, kad ji tuoj pradings. Goda jį taip pat apsivijo.
- Kai pamačiau tą nuotrauką, pagalvojau, kad tu su juo… Kad visada, kol mes… Bet tada atidžiau pasidomėjau tuo tavo vadovu be kabineto ir įsitikinau, kad jis tik neseniai tave susirado…
- Matai… Sakiau, kad nėra čia jokios intrigos. Buvęs ir tiek, - nors balsas skambėjo džiugiai, jos veidas atrodė liūdnas.
- Ryt noriu, kad važiuotum su manim į Japonijos ambasadą. Reikia užsisakyt vizas, - kalbėdamas atsargiai glamonėjo jos nugarą.
- Aš… Negaliu. Išvažiuoju į komandiruotę.
Aivaras suėmė jos rankas ir atitraukė ją nuo savęs.
- Į kokią komandiruotę?
- Į netikėtą. Į Florenciją. Tik kelioms dienoms, greit grįšiu, - nedrąsiai šypsojosi bandydama atpalaiduoti įsitempusius veido raumenis.
- Bet juk tu išeini iš darbo. Nebevažiuok.
- Aš noriu. Čia gi Italija.
- Nusivešiu aš tave į tą Italiją, nereikia tik dėl to važiuoti į komandiruotę. Aprodysiu viską, ko nemato turistai. Gyvenau ten kurį laiką. Turiu drau…
- Aivarai, baik. Tik kelioms dienoms ir grįšiu. Ko tu bijai? Kad liksiu?
- Viena skrendi?
- Ach, va kur tu lenki…
- Tai ar viena?
- Donatas net ne Lietuvoje. Berods Estijoje... O gal Latvijoje...
- Gerai, - kiek patylėjęs ištarė, - kelias dienas išgyvensiu… - Sušnabždėjo ją prisitraukdamas. Vos liesdamas odą bučiavo Godos skruostus, kaklą, pečius ir tik pajutęs, kaip į glamones atsakydamas, ima virpėti Godos kūnas, pats ėmė atsipalaiduoti. Tarsi pagaliau patikėdamas, kad viskas bus gerai.