50 skyrius
Goda jau seniai troško aplankyti Italiją, joje pakeliauti, galbūt apsistoti ilgesniam laikui ir pažinti, bet vis atsirasdavo kažkas svarbiau. Todėl dabar, vykdama į vieną gražiausių Italijos miestų Florenciją, ji negalėjo nustygti vietoje. Ypač žinodama, kad tai turbūt paskutinė tokia galimybė prieš paliekant Senąjį žemyną. Kankino širdagraužis tik dėl Aivaro. Visa savo esybe jautė - jis nepritaria jos išvykai, net ir žinodamas, kad tai komandiruotė. Po vakarykščio pokalbio, jis, atrodo, išvis nebenorėjo paleisti jos iš akių, ir Goda suprato kodėl: jie tapo artimesni, atviresni ir labiau pažeidžiami, o tas baugino.
Vakar vakare įvyko lūžis. Pajautė jį kone fiziškai. Kamavęs nerimas dėl praeities, kažkada padarytų klaidų, neužtikrintumas dėl pačios savęs - su tuo gyventi tapo paprasčiau. Paslaptys sveria daug, o tėra beverčiai nešuliai.
Itaaalijaaa!!!
Goda mintyse perkratė iš tiekėjo sekretorės gautą dienotvarkę. Visos ateinančios dienos kruopščiai suplanuotos, todėl žinojo, kad nuvykus, pamatys tik tai, kas iš anksto numatyta. Visgi aptiko dienotvarkėje kelias laisvas valandas ir laukdama, kol lėktuvas pakils, internete domėjosi ką dar Florencijoje bei jos apylinkėse verta pamatyti... Staiga jos pirštas sustingo tiesiai ant telefono ekrano. Godai rodėsi, kad sapnuoja…
Tą akimirką jos uoslė pagavo iki skausmo pažįstamą Tom Ford kvepalų aromatą. Pasijutusi kaip šiokia tokia pamišėlė, papurtė galvą ir toliau bandė naršyti, bet tas kvapas tik stiprėjo ir atrodo priverstinai suko jos galvą į kairę pusę.
Tą akimirką jos uoslė pagavo iki skausmo pažįstamą Tom Ford kvepalų aromatą. Pasijutusi kaip šiokia tokia pamišėlė, papurtė galvą ir toliau bandė naršyti, bet tas kvapas tik stiprėjo ir atrodo priverstinai suko jos galvą į kairę pusę.
- Aš pamaniau, kad man jau stogas važiuoja, - išpūtė akis ir vėl purtė galvą, lyg matydama hologramą.
- Na gi… Ar aš panašus į vaiduoklį? - nutėškė klastingą šypseną Donatas.
- Ką, po galais, tu čia veiki?
- Keliauju pailsėti.
- Kur tu keliauji pailsėti? - spygtelėjo Goda.
- Į Florenciją.
- Į kokią dar, po galais, Florenciją tu keliauji pailsėti?
- Goda, kiek tų galų čia matai? - rudos akys tiesiog kibirkščiavo, o veide ryškėjo sarakastiška šypsena.
- Negaliu patikėti. Ne-ga-liu pa-ti-kė-ti! - lemeno Goda.
- Ar vieta šalia tavęs laisva? Pažadu nesikandžioti, - Donatas, rodos, nekreipė dėmesio į jos išsprogusias pilkai melsvas akis ir kuo ramiausiai krovė savo rankinį bagažą į lentyną virš galvos.
- Turiu tokį įtarimą, kad tu jau žinai apie šitos vietos užimtumą, dėl to ir klausi, - tarė vis dar negalėdama patikėti tuo ką mato.
- Nejaugi tu taip gerai mane pažįsti?
- Ne. Aš tik spėju. Ir jeigu jau sutapo mūsų maršrutas - tebūnie, bet tai viskas. Todėl labai prašau, nekalbink manęs, - nukirto Goda nusisukdama į langą.
Vos tik lėktuvas pakilo, Goda užsisakė taurę baltojo vyno ir, bandydama nuraminti lyg Kalėdinė girlianda žybsinčius nervus, lėtai gurkšnojo.
- Ar man reikės tave nešti iš lėktuvo? - pasišaipė Donatas besimėgaudamas viskiu.
- O gal man tave?
- Aš saikingai.
- Aš taip pat.
- Nejaugi?
Goda nusprendė nebesivelti į žodžių mūšį, todėl vėl nusisukdama į langą nedviprasmiškai tą ir parodė. Permatė kiaurai jo kėslus siekiant ją užkalbinti. Goda, bent kol kas, nesijautė pasiruošusi atremti jo klausimus. Per tą trumpą minutę prieš nusisukdama, spėjo jį apžiūrėti, ir dabar žvelgdama pro langą apdorojo vaizdinį. Pamatyti Donatą Bartkų su laisvalaikio apranga - gana retas reiškinys. Paprastai jis dirba, dirba ir dar daugiau dirba, tad visuomet būna apsirengęs brangų kostiumą, pasirišęs idealiai prie marškinių priderintą kaklaraištį ir net vėlai vakare atrodo lyg ką tik nužengęs iš vitrinos. O dabar jis vilkėjo blukintus, šiek tiek aptemptus mėlynus džinsus ir baltus polo marškinėlius su prasegta apykakle.
- Ar spėjai įsimesti vakarinę suknelę pobūviui? - Donatas vėl bandė ją kalbinti.
- Ką..? - paklausė lėtai atsisukdama tarsi ką tik nubudus iš sapno.
- Klausiu ar pasiėmei vakarinių suknelių rinkinį pobūviui?
- Iš kur tu..? - ūmai ji pagavo klastos elementą, - ah taip! Kur jau tu nežinosi apie mano reikalus. Kam man tas rinkinys suknelių?
- Kad aš galėčiau išrinkti tinkamiausią. Nors, tiesa sakant, tavo skonis toks, kad su bet kokiu aprėdu tiksi man į porą.
- Tau į porą? - lyg aidas atkartojo.
- Goda, paklausyk, kas tau yra? Kodėl kalbi kaip iškritus iš medžio? - suraukė kaktą Donatas.
- Kas man yra?! O kaip tu manai, kas man gali būti, Donatai? Išdygsti lyg perkūnas iš giedro dangaus pačioje mano neplanuotos komandiruotės pradžioje. Visa ši kelionė man buvo netikėta, ruošiausi jai pusę nakties, o dabar dar ir tu…
- Tave gluminu aš ar netikėta komandiruotė?
Goda užtilo. Norėjo išrėkti jam į veidą, kad paliktų ją ramybėje, bet neišdrįso.
- Atsakyk, - spaudė ją Donatas. - Aš numanau, kas tave trikdo, bet noriu, kad pati pasakytum.
- Ne, - nusisuko ji nuo įdėmaus žvilgsnio.
- Įvardinus savo baimę, ji tampa ne tokia baisi. Pabandyk. Pamatysi kaip palengvės.
- Kas tu? Smegenų plovimo daktaras? - staiga atsitokėjo Goda ir rudose akyse išvydo šelmišką šypsenėlę.
- Sveika sugrįžus, - nusijuokė Donatas, - suprantu nesitikėjai sutikti manęs komandiruotėje, bet Florencija tokia žavinga, kad tiesiog privalėjau prie tavęs prisijungti. Tau juk patiko Dan Brown “Pragaras”?
- Taip, - nutęsė netikėdama, kad jis atsimena tokį nereikšmingą faktą.
- Dabar galėsi viską pamatyti savo akimis.
- Nemanau, kad bus laiko ekskursijoms.
- Rasim to laiko. Pasistengsiu.
Nepilna valanda, per kurią lėktuvas nuskrido iki Rygos, praėjo greitai. Išsilaipinę oro uoste jie laukė skrydžio į Florenciją: tylėdami papietavo ir likusį laukimo laiką Goda skaitė žurnalą. Sekundei užmetusi akis į Donato kompiuterio ekraną, pamatė, kad jis itin susikaupęs skaito sutartį. Lyg piktas Dievo pirštas, kaip tik tą akimirką, suskambėjo jos mobilusis.
- Klausau, - atsiliepė pastebėdama kaip Donato susikaupęs žvilgsnis virto į smalsaujantį, nors akių nuo kompiuterio nenusuko.
- Kaip skrydis į Rygą? - tiesiai paklausė Aivaras
- Greitas, - Goda iškart atsikrenkštė pajutusi savo balse įtampą.
- Kada sodins į Florencijos?
- Už dešimties minučių. Ką tu veiki? - pasukusi galvą į priešingą pusę bandė kalbėti kuo natūraliau.
- Aš lofte. Turbūt girdi triukšmą fone, čia chaosas. Kilo gaisras ir…
- Gaisras? Kaip?
- Nežinau. Spėju trumpas jungimas.
- Bet tu juk apsidraudei, ar ne?
- Ne. Draudžia tik suremontuotus būstus, bet dėl šito ir nepergyvenu. Vis tiek nuo pagrindų reikia įrenginėt. Parašysi, kai nusileisi Italijoj?
- Tai, žinoma, - šyptelėjo.
- Turiu eiti. Iki.
Goda nuspaudė pokalbio pabaigos mygtuką ir viena akimi pastebėjo, kad Donatas šypsosi.
- Sutraukė veidą? - paklausė jo.
- Ne.
- Tai gerai, - sausai teatsakė.
Apėmęs slogus jausmas, kad šiuo metu negali būti šalia Aivaro, spaudė paširdžius ir ji giliai atsiduso.
- Su kuo kalbėjai? - nepaliovė šypsotis Donatas.
- Su draugu.
- Tuo?
- Ką reiškia “tuo”? Ir kodėl manai, kad mano draugai yra tavo kompetencijoje?
- Tu esi mano kompetencijoje ir tai, kas susiję su tavim, yra mano kompetencijoje.
- Donatai, iš kur toks pasitikėjimas savimi? - Goda apstulbo dėl tokio tiesiašviesiškumo.
- Matyt, gamtos duotas.
Dievaži, kaip norėčiau nutrinti tą šypseną nuo tavo veido.
Kartais jo klausimai, komentarai ir kitokie pasisakymai būdavo tokie taiklūs, kad atimdavo žadą. Anuomet Goda buvo pratusi prie šitokių įžvalgų, bet dabar tas siutino, atrodė nepriimtina, tačiau nerado savyje jėgų atsikirsti.
Netrukus prasidėjo laipinimas į Florencijos reisą ir Godai pavyko išsisukti nuo tolimesnio kamantinėjimo apie Aivarą. Nenorėjo dalintis savo asmeninio gyvenimo detalėmis. Ypač su Donatu. Jiedu susirinko daiktus, pabaigė gerti savo kavą ir patraukė link reikiamų vartų. Atsisėdus į savo vietą, kuri ir vėl “pasitaikė” šalia akimis žaižaruojančio kompaniono, Goda užsidėjo ausinuką ir čiupo į rankas žurnalą. Vos tik lėktuvas pakilo, Donatas užsakė jai balto vyno taurę, o sau viskio.
- Ačiū, - padėkojo, gavusi taurę ir iškart nugėrė didelį gurkšnį.
- Na, tai kas ten tave sieja su tuo draugu? - prisiminė ankstesnę apklausą Donatas.
- Aš neaptarinėsiu savo santykių su tavimi.
- Ar tu palaikai su juo rimtus santykius? - jis buvo toks atkaklus, kad atsimušti Godai nepadėjo net ausinukas.
- Donatai, gerbiamasis, aš su tavim apie tai nešnekėsiu.
- Na gi, Goda, pralinksmėk. Pasikalbam. Ar žinai, ko per šiuos trejus metus man labiausiai trūko?
- Ko? - staiga susidomėjo ji.
- Pokalbių su tavim.
- Tik jų? - netyčia leptelėjo ir kaipmat prisimerkė pasibaisėjusi savo nevaldomu liežuviu.
Donatas šypsojosi it vaikas, gavęs ledinuką, ir toje šypsenoje tilpo viskas: susižavėjimas, ironija, pasitikėjimas savimi… Ji pastebėjo raukšleles aplink akis, kurios jį darė neapsakomai patraukliu. Goda nejaukiai pasimuistė ankštame lėktuvo krėsle.
- Goda… Goda… Ką tu sau galvoji? - atrodė, jis pradės kvatotis, - daug ko man trūko per šiuos metus, bet pokalbiai su tavimi yra nepamainomi, nepamirštami ir jų visada norisi dar. O tavo įžvalgos visada velniškai taiklios. Matyt, profesinis bruožas, ką?
- Mano profesija - kūrybinė, tad ir įžvalgos atitinkamos.
- Ar tau patiko projektas Pagonija?
- Patiko, - atsakė Goda ir pro akis lyg greitkeliu, prabėgo beveik trys svarbūs mėnesiai.
- Rasa Lapė - įdomi moteris, tiesa?
- Ji moralės normas supranta kaip piratas.
- Nejaugi taip akivaizdžiai parodo?
Vis dar būdama greitkelyje Goda tik linktelėjo.
- Tai kokie santykiai tave sieja su tuo draugu? Ar čia tas, kur laukė tavęs kabinete? - neatlyžo Donatas ir Goda demonstratyviai užvertė akis.
- Tu juk žinai jo vardą, kodėl nuolat vartoji žodį “tas”?
- Aivaras, tiesa? Jeigu tau patogiau, galiu vadinti vardu. Kokie jus sieja santykiai? Ar tai rimta?
- Nekomentuosiu, - nukirto ir siekė savo ausinuko, bet Donatas apdairiai laikė prispaudęs laidą, kad neužtektų ilgio pasiekti ausis.
- Goda.
- Taip?
- Liaukis išsisukinėti nuo mano klausimo.
- Aš nebandau išsisukti, Donatai, aš nenoriu su tavim apie tai kalbėti.
- Apie ką tuomet nori kalbėti?
- Noriu patylėti ir paskaityti žurnalą, - tarė Goda ir Donatas akimirksniu nutilo.
Jis atsivertė savo kompiuterį ir iškart įniko analizuoti sutartį. Atrodė, nė nepastebi, jog Goda į savo skaitalą negali pasukti galvos.
Reikėjo jau anksčiau sakyti - atsiknisk…
Nors ji tūžo dėl Donato elgesio, bet smalsumas traukte traukė žvilgsniu paklaidžioti šalia sėdinčio vyro veidu: subtilios profilio linijos, tiesi nosis, balti dantys, žvilgantys plaukai. Tos rudos kibirkščiuojančios akys daug slėpė savyje ir tik tankūs kone juodi antakiai, išduodavo jo emocijas. Oda kaip persikas… Žinojo, prisiminė koks jausmas perbraukiant pirštų pagalvėlėmis per jo skruostą… Staiga ji pakraupo nuo savo išdavikiškų sapalionių ir nusisukusi į langą pasigarsino muziką užgožiančią ne tik prisiminimus, bet ir kur nereikia klaidžiojančias mintis.
Aivaras
2015.08.06 Ketv. 16.00
Tikiuosi nuskridai gerai. Rašyk man.
Goda
2015.08.06 Ketv. 16.20
Jau Florencijoje.
Goda jautė, kad su Aivaru bendrauja per šaltai, per keistai ir tarsi ne ji, bet šiuo metu rodyti ar apskritai išgyventi jausmus buvo neprotinga. Šalia jos Donatas. Netikėtai pasirodęs lėktuve, privertė ją užsisklęsti. Gintis, pulti bei nuolat būdrauti. Jautė jo spaudimą, pastangas išprovokuoti, galbūt ir flirtą. Nors dėl paskutinio nebuvo tikra.
Laukė keturios ilgos dienos Donato draugijoje. Žinojo, kad prireiks visų turimų jėgų, norint atsilaikyti prieš jo charizmą, vyrišką žavesį ir atkaklumą, todėl jausmai privalėjo būti išjungti, o šiame kare pasitelktas tik protas. Tikėjosi, kad Aivaras tokio pasikeitimo nepastebės. Kova dviem frontais nebuvo stiprioji Godos savybė.
Neramino tik virš jos tarsi debesys sklandantys atsiminimai - rodos nedidelis keblumas, bet jie vis sutirštėdavo ne laiku ir sudirgindavo jautrią juslę. Nuo fakto, kad jiedu turi istoriją ir kadaise buvo labai artimi, niekur nepabėgs ir nesistengia to daryti. Tačiau tik vakar pirmą kartą suprato - pasitikėjimas sunkiai pasiekiamas, o prarandamas itin lengvai. Trejus metus Goda buvo įsitikinusi, kad Donatas ją įskaudino, pažemino ir nuo savęs atkirto. Atrodė, tuomet jo paties principai buvo aukščiau visko. Šiandien, ji mato platesnį vaizdą, ne tokį, kurį anuomet suformavo įskaudinta ir sužeista mylinti moteris. Prie jų santykių pabaigos ji taip pat prisidėjo.
Prieš trejus metus
Tik gavusi pasiūlymą dirbti Londono Dienos laikraštyje, Goda sužinojo, kad čia dar vienas Doroti agentūros projektas. Projektais ji vadino visus pastarųjų metų darbus, kuriuose dirbdavo kaip nusamdyta “šnipė”.
Išsiaiškinti bjaurų faktą, kad geras Donato bičiulis, Ričardas Nortonas, yra paperkamas žurnalistas, jai užtruko ilgiau nei pusmetį. Girdėjusi daug gero apie šį žmogų, iki paskutinės minutės bandė patvirtinti, kad visi turimi faktai pakišti arba ji tiesiog klysta. Tačiau, iš patikimų šaltinių gavus nenuginčijamų įrodymų, teko pripažinti: Ričardas Nortonas yra šališkas ir rašo bei leidžia įtakingiems politikams bei verslininkams naudingus straipsnius. Be abejo, už neįtikėtinai solidų atlygį.
Londono Dienai - gerbiamam ir visuomenės pasitikėjimą turinčiam laikraščiui, toks vyresniojo redaktoriaus, atsakingo už politikos, ekonomikos ir finansų skiltis, demaskavimas buvo didelis smūgis. Dar didesnis smūgis buvo Donatui Bartkui… Jo draugą išmetė iš darbo, tik per plauką nepasodino į kalėjimą ir visa tai jam patinkančios moters dėka.
Supančiota konfidencialumo sutarčių, Goda negalėjo savo gyvenimo vyrui pripažinti ką iš tikrųjų veikia laikraštyje. Sutartys griežtai ribojo bet kokias užuominas pašaliniam žmogui tol, kol informacija nenutekės iš kitur. Ir informacija neilgai trukus nutekėjo… Ričardas paskambino Donatui ir papasakojo savo įvykių versiją, pagal kurią, Goda specialiai sukompromitavusi stumtelėjo link savižudiškų minčių.
Vos tik sužinojusi, kad ją aplenkė, Goda atskubėjo į Donato ofisą ir akis į akį susidūrė su dideliu savo gyvenimo praradimu:
- Goda, po velnių, tu susimovei! Nepataisomai! - šaukė Donatas praradęs savitvardą.
- Nerėk ant manęs. Aš negaliu prisiimti atsakomybės už susikompromitavusius aukšto rango darbuotojus.
- Ką čia paistai?!
- Nekalbėk su manim tokiu tonu ir tokiais išsireiškimais - nepakęsiu.
- Apie kokius kompromatus šneki? Netikiu, kad jis padarė kažką nelegalaus.
- Donatai, yra tokia grupelė žmonių, kuriems, už tam tikras vertybes gyvenime, labiau rūpi gauti nešvarių pinigų ir dėl to jie gali nusižengti darbo etikai. Žurnalistų etika yra labai slidus dalykas, turintis plonytę ribą, - Goda tvirtai laikėsi savo pozicijos ir žinojo, kad už nieką pasaulyje negali jaustis kalta, jog atliko savo darbą. Negalėjo nuslėpti tokio dalyko vien dėl to, kad Ričardas suvedė ją su mylimu žmogumi. Goda laikėsi savo asmeninių ir darbinių principų ir nesiruošė į tai spjauti dėl vyro.
- Goda, jis neturi nei lašo snobų kraujo, ne taip, kaip tie manieringi pseudo biznieriai. Jis sąžiningas žmogus, - Donato balsas tiesiog draskė ausis, - ar tau vienus dalykus svarbiau saugoti nei kitus? Ar tau visiškai nerūpi žmonių likimai po tavo ataskaitos pateikimo? - paskutinius du žodžius išspjovė pasidygėdamas ir jo tonas Godai stipriai kirto į paširdžius.
- Taip, tu teisus, man nevisi dalykai vienodai svarbūs ir tai yra normalu. Kaip tu ten esi sakęs “darbe aš neturiu svajonių, turiu tik siekiamybes”?
- Po velnių, bandysi mano žodžius kreipti prieš mane?! Bent sekundei gali pabūti žmogumi?! - Donatas trenkė kumščiu per stalą ir rudos akys sukibirkščiavo priversdamos Godą susigūžti.
Po akimirkos ji išsitiesė ir atrėmė pagiežingą jo žvilgsnį.
- Aš dirbau savo darbą. Esu atsakinga už daugybę žmonių ir, šiuo atveju, ta daugybė man svarbesnė už tavo įtūžį, kuris, esu tikra, anksčiau ar vėliau praeis.
- Žinai, kas man praeis? Tas lašas gražių jausmų tau, kurie dabar senka kaip ir mano kantrybė! Tu mane išdavei! Taip elgiasi priešai, o ne artimiausi žmonės, supranti?!
- Tai dabar jau painiojam asmeninius ir profesinius interesus? Tiesa, Donatai? - Goda atsistojo nuo kėdės, pasitaisė geltoną sijoną, atsirėmė delnais į stalą ir lėtai tarė: - jeigu tavo profesionalumas baigiasi šioje vietoje, tai tęsti šitą absurdišką pokalbį yra beprasmiška. Visuomet yra pasirinkimas ir man labai gaila, kad tu pasirinkai ne mane. Manau, man metas išeiti.
- Manau, tu teisi, - burbtelėjo ir atsistojęs nusisuko į langą.
Aiškesnio ženklo Godai nė nereikėjo. Ji lėtai apsisuko ir išėjo. Donatas nebepamatė, kad jos akys išdavė begalinį liūdesį, lūpos buvo perkreiptos kančios, o širdis skilo pusiau. Jausmai veržėsi per gerklę, norėjosi vemti ir bėgti iš šio kabineto, iš pastato.
Sukaupusi paskutines jėgas ir nepasiduodama kūną laužančiai agonijai, ji elegantiškai nuplaukė iki lifto ir užsimerkusi meldė greičiau atvažiuoti tą prakeiktą daiktą. Visa savo esybe troško išgirsti tvirtus žingsnius, atsisukti ir pamatyti atskubantį ją sustabdyti Donatą, bet išdidumas ir savigarba, surakino Godą švininėmis grandinėmis, todėl stovėjo it nepajudinama statula. Reikėjo kuo greičiau grįžti namo. Pasislėpti nuo visų. Tik tada išsikaukti, išsiverkti, iškentėti šitą skausmą.
Leidžiantis liftui žemyn, iš lėto atslinko suvokimas, koks beprasmiškas ką tik įvykęs ginčas, kokia apgailėtina situacija ir tas beviltiškumas skaudžiai kirto per kojas. Pasirodo, kad tikrai tarp meilės ir neapykantos teka ta pati energetinė srovė. Donatui užteko mažos kibirkšties. Užtikrintai, nė akimirkos nedvejodamas padėjo tašką. Godos jausmai kovojo su logika, su visa įgyta patirtimi ir temdė protą.
Tėvas visuomet kartojo, kad ji taps silpna tik tuomet, jei pasiduos jausmams. Jausmai ją gali sužlugdyti. Dabar Goda pati įsitikino, kad gamta patologiškai pamėgusi pusiausvyrą: kiek nueisi į kairę - tiek sugrįši į dešinę, kiek laiptelių užlipsi karjeroje - tiek atitolsi nuo šeimos, kiek patikėjai - tiek ir nusivilsi…
Dabar
Donatas automobilių nuomos punkte išnuomojo visureigį Range Rover ir į bagažinę sukrovė abiejų daiktus. Atidaręs dureles, padėjo Godai įsiropšti į aukštą automobilį. Ji pirmenybę teikė mažesnėms mašinoms, bet Donatui labiau tiko didelės ir galingos. Jeigu reikėtų įvardinti į kokį automobilį panašus šis vyras, tai Goda neabejodama pasakytų, kad į tamsiai pilką Range Rover - gražus, stiprus, elegantiškas ir spaudžiamas pradeda riaumoti. Mintyse Goda nusišypsojo dėl taiklaus palyginimo ir neliko nepastebėta.
- Skauda dantį? - paklausė Donatas.
- Ne. Kodėl susirūpinai mano dantimis?
- Kažkaip keistai sutraukei lūpas.
- Gal koks tikas, - šyptelėjo Goda, - Nepavargai skrydžio metu?
- Tikrai ne, ačiū, jaučiuosi puikiai. Ar jau pateikei ataskaitą savo vaikinui? - parodė baltus dantis rudaakis.
- Aš nesu jam atskaitinga, tau, beje, taip pat, - tikėdamasi nukreipti savo dėmesį kitur išsitraukė telefoną.
Austėja
2015.08.06 Ketv. 17.03
Sveikute. Kaip skrydis? Kaip Florencija?
Žiauriai tau pavydžiu. Girdėjau tie pobūviai
nuostabūs. Kiek suknelių įsimetei?
Nepamiršk lauktuvių.
Goda
2015.08.06 Ketv. 17.05
Labas. Automobilyje, žvalgausi pro langus
ir alpstu koks gražus miestas. Įsidėjau kelias
sukneles. Nelabai įsivaizduoju kokio lygio ta
vakarūška, įdomu ar kuri tiks. Lauktuvių nepamiršiu.
Austėja
2015.08.06 Ketv. 17.09
Labai laukiu. Patikėk, vaikeli, Lietuvoj nebūna tokio
lygio “vakarūškų”.
P.S. Už tokį žodį R.L. tau skirtų 10 karmos taškų.
Goda
2015.08.13 Ketv. 17.12
Pasistengsiu prie jos didenybės nevartoti tokių
neskoningų žodžių. Ar pas jus viskas gerai?
Austėja
2015.08.06 Ketv. 17.14
Viskas puiku. Jau turiu svečių. Laikykis.
Iki.
Goda atsiduso, džiaugėsi, kad tarp jų su Austėja nebeliko nejaukumo ir vėl bendravo kaip anksčiau. Draugė nieko neužsiminė apie Godos kompaniją komandiruotės metu, tai gal niekas nežino, kad ir Pabaltijo vadovas iškeliavo kartu. Ši mintis ją nudžiugino. Po nugirsto pokalbio su Laura, mažiausiai reikėjo nepagrįstų gandų vaikščiojimo po Pagoniją. Įsimetė telefoną atgal į rankinę ir pastebėjo kaip manevringai Donatas vairuoja tokį didelį automobilį ir dar viena akim sugeba stebėti, ką ji veikia.
- Kur dabar važiuojame? - pasidomėjo Goda.
- Į viešbutį. Pas tiekėją važiuosime rytoj. Viloje, už miesto, vyks pažintinis kokteilių vakarėlis ir liksime ten nakvoti. O šeštadienį garsioji puota, - suraukė kaktą Donatas, nes jam visos tokios didelės puotos buvo “pižoniškumo apraiška”, - šiandien pabūsime Florencijoje, šiek tiek parodysiu tau miesto.
- Kodėl negalėjau atskristi rytoj?
- Nėra skrydžių rytoj.
- Iš jokio Europos miesto?
- Iš jokio, - nukirto, neatitraukdamas akių nuo kelio.
- Nori pasakyti, kad visi svečiai atvyko šiandien?
- Nežinau, nesidomėjau.
- Donatai, ar šiandien mus iškomandiravo Pagonija ar tu? - vėl įtarė klastą Goda, o nuo žodžio “mes” jai keistai sutvinkčiojo paširdžiuose.
- Žinoma, kad Pagonija. Jie juk rūpinasi mūsų patogumu, - sarkastiškai burbtelėjo Donatas.
- Aš tuo net neabejoju…
Nusisukusi į langą, susimąstė, ko visgi Donatas siekė atsiveždamas ją į Florenciją anksčiau, nei būtina? Goda nė akimirką nepatikėjo, kad skrydžių nebuvo įmanoma sudėlioti taip, kad ji nepavėluotų į tiekėjo organizuojamą pobūvį. Nebent galėjo kainuoti brangiau. Dabar tikrai nesiruošė aiškintis ir gilintis. Ji čia, Italijoje, kur visada norėjo atsidurti. Privalėjo nekreipti į kai kuriuos dalykus dėmesio ir tiesiog mėgautis.
Atidžiau pažvelgė pro langą į praslenkančius didingus Renesanso epochos pastatus. Raudoni jų stogai šiek tiek priminė Vilniaus senamiestį. Ji skaitė, kad tai vienas seniausių ir gražiausių miestų Italijoje ir turbūt visame pasaulyje, kuriame sukaupta didžiausia meninio palikimo dalis. Kiek spėjo matyti pro automobilio langus, kuris tiesiog nardė siauromis, akmenimis grįstomis gatvelėmis, jai pasirodė, kad miestas tvarkingas, talpinantis daugybę muziejų, meno dirbinių krautuvių, pasipuošęs senoviniais tiltais - bendras paveikslas tiesiog gniaužė kvapą. Išsitraukusi telefoną, Goda nufotografavo matomą panoramą ir iškart išsiuntė Aivarui.
Neilgai trukus, jie atvyko į miesto centrą ir privažiavo viešbutį. Jis neišsiskyrė iš aplinkos, atrodė kaip tipiškas Italijos pastatas ir tik išvydus užrašą Savoy, staiga toptelėjo, kad Donatas siekia priminti jų gražių santykių laikus.
Gyvendami Londone, kai norėdavo pabėgti nuo visko ir visų, jie kartais apsistodavo Savoy viešbutyje. Tuomet išsijungdavo telefonus ir būdavo tik dviese. Dabar ji apsimetė, kad nepastebėjo šio “sutapimo” ir abejingai toliau žvalgėsi pro langus.
- Eime? - jis atidarė dureles ir ištiesė ranką.
- Dabar turbūt sužinosim, kad yra tik vienas laisvas kambarys, tiesa? - Goda sukibirkščiavo mėlynai pilkomis akimis.
- Norėtum, kad taip būtų? - kilstelėjo vieną antakį Donatas, - tiesa sakant, užsakiau kambarius iš anksto, tad neturėtų kilti nepatogumų. Bet vakarieniausime prie vieno stalo nebent pageidautum, kad užsakyčiau atskirus.
- Tiks prie vieno, - Goda šyptelėjo.
Nusiraminusi, kad jokio puolimo iš pasalų nematyti, pasijautė tvirčiau. Nutarė pasimėgauti šiuo pasakišku miestu, jo grožiu, dievišku maistu ir vietiniu vynu.
- Goda, ar tu nieko prieš, jei mūsų kambariai bus tame pačiame aukšte? - savo ginklų arsenale jis labiausiai mėgo ironiją.
- Jeigu jie neturės bendrų durų, tuomet nieko prieš, - atsainiai tarstelėjo nepasiduodama jo erzinimui.
- Juk žinai mane, aš tikrai nesikandžioju… Bent jau, kol nepaprašai, - sušnibždėjo į ausį ir Goda mikliai atsitraukė nuo jo mažiausiai per žingsnį.
Viešbučio tarnautojams palydėjus juos į viršutinį aukštą, kuriame buvo apgyvendinti, jie santūriais galvos linktelėjimais atsisveikino ir Goda iškart pasislėpė savo kambaryje.
Tu visada moki išrinkti, tai kas geriausia.
Šyptelėjo lėtai gėrėdamasi interjeru.
Šyptelėjo lėtai gėrėdamasi interjeru.
Prabanga jau senai jai nebedarė tokio įspūdžio kaip, pavyzdžiui, pro langą atsiverianti panorama. Todėl iškart pasukusi prie balkono durų, jas pravėrė ir kvėptelėjo. Florencijos miestas buvo kaip ant delno. Tiesiog gniaužė kvapą. Triukšmingas, gyvas ir nuostabus.
Įsikūrusi, Goda prisėdo brūkštelėti Aivarui žinutę: pasiekė viešbutį, pavargo, ketina anksti pavakarieniauti ir eiti miegoti. Viskas. Jokių “myliu”, “bučkis” ar panašiai. Visgi kelias minutes stebeilijosi į tekstą ekrane ir žinojo, kad tokia šalta žinutė Aivarui pasirodys keista, todėl sunerimęs paskambins. Staigiai pridėjusi širdelės ikonėlę, paspaudė siųsti ir, numetusi telefoną ant lovos, patraukė į vonią. Ketino pasimėgauti šiltu, levandomis kvepiančiu vandeniu. Tik panirusi išgirdo kaip pyptelėjo jos obuoliukas, bet buvo per toli pasiekti, tad nusprendė - pažiūrės vėliau. Užsimerkė.
Donatas
2015.08.06 Ketv. 19.05
20val. lauksiu tavęs vestibiulyje.
Rugpjūtis Florencijoje visada turistus lepindavo šiluma, bet šiais metais vasara buvo neįprastai karšta. Goda išsitraukė iš anksto pasiruoštą derinuką: baltą, džinsinį sijoną per sprindį virš kelių, mėtų spalvos berankovę, laisvai krintančią palaidinę, mėgstamiausias Tommy Hilfiger platformines basutes ir pasipuošė keliomis apyrankėmis bei laikrodžiu. Subtiliai pasiryškinusi veido bruožus, dar likus kelioms minutėms iki aštuonių, ant peties pasikabino rankinę, ir išlėkė į vestibiulį, kur jos turėjo laukti Donatas.
- Visuomet malonu turėti reikalų su punktualiomis moterimis, - nusišypsojo besistodamas iš patogaus krėslo viešbučio vestibiulyje.
- Džiugu, kad nenuvyliau. Koks planas?
- Gavau mums staliuką fantastiškame restoranėly. Atsimenu, visada mėgai skaniai pavalgyti, - kalbėdamas jis džentelmeniškai atkišo jai savo parankę, bet Goda įsistebeilijusi į vyrišką ranką, nejudėjo.
Ji jautėsi tarsi šaknis į žemę įleidęs medis. Neužtikrintai papurtė galvą ir iškart nusuko akis. Pirštais susirado per petį permestos rankinės dirželį ir ėmėsi jį gniaužyti. Jautėsi nejaukiai pamindama tokį mandagų Donato gestą, bet, tik dėl gerų manierų, negalėjo rizikuoti prarasti šaltą protą.
Donatas, matyt, suprato jos elgesio motyvus, nes kurį laiką jie taip ir ėjo tylėdami. Abu paskendę savose mintyse, laikydamiesi pagarbaus atstumo, kol netikėtai suskambo Donato mobilusis ir jis iš džinsų kišenės išsitraukė telefoną. Goda, lyg netyčia, pasuko galvą ir ekrane išvydo šviesiaplaukės moters nuotrauką bei trumpą jos vardą.
Pasijutusi per daug landi, staigiai nusisuko, bet negalėdama iš galvos išmesti tų kelių ką tik matyto vardo raidžių, galvoje ėmė sukti galimus jų tarpusavio santykių variantus: Eva - Donato klientė. Eva - jo asistentė. Eva - jo kostiumų siuvėjo pameistrė, Eva - Donato moteris… Pajuto skaudų dūrį paširdžiuose ir viena ranka nervingai užsikišo plaukų sruogą už ausies.
Tik neišsiduok, Goda, tik neišsiduok…
Per kartu praleistus šešis mėnesius tarp jų buvo likę mažai neišsakytų ar nepastebėtų dalykų. Goda žinojo, kad anuomet Donatas ją pažino įvairiapusiškai, o kūno kalbą - ypač. Geras pokerio žaidėjas jis buvo ne tik versle, bet ir gyvenime.
Donatas atmetė skambutį ir įsikišo telefoną atgal į kišenę.
- Kas skambino? - vos paklaususi, Goda iškart norėjo nusikąsti liežuvį, bet magėjo sužinoti atsakymą. Kita vertus, drąsus klausimas galbūt parodys, jog jai nelabai rūpi…
- Goda, manau, kad mes esame suaugę žmonės.
- Esame, o koks klausimas? - ji vis dar negalėjo atsikratyti tos moters veido prieš akis.
- Klausimas tame, kada ši situacija tapo tokia komplikuota ir kaip mes viską sustabdysim?
Ūmai visi vaizdiniai išgaravo, Goda išpūtė akis ir atsikrenkštė:
- Juk žinai kada, Donatai. Prieš tris metus, kai tu mane išvijai iš savo gyvenimo, pasakydamas, kad jausmai blėsta, - atvirai išrėžė.
- Kartais žmonės daro apgailėtinus dalykus, - akimirką jo balse buvo justi nuovargis.
- Tu norėjai laimėti profesinę kovą, kuri net nebuvo susijusi su tavim ir spaudei mane nusižengti savo etiniams principams, kad išgelbėtum kažkieno užpakalį, - emocingai išbėrė Goda vis žvilgčiodama į šalia jos tvirtai žengiantį vyrą.
- Tą akimirką nebuvau šimtu procentu teisus... Sakyčiau, buvau įpykęs.
- Įpykęs? Rimtai? - Goda staiga sustojo. - Na, tuomet aiškintis reikėtų su savo pykčiu, nes aš dirbau savo darbą.
Donatas taip pat sustojo.
- Viskas ne dėl to, ką dirbai, o dėl to, kad visą laiką man melavai, - ištarė su skausmingu prieskoniu, žengdamas arčiau jos, bet Goda tokį pat atstumą pasitraukė atatupsta.
- Tu manęs net neatsiprašei, Donatai, - akimoju nusprendė pasakyti tai, kas ilgus metus graužė širdį ir iškart pajuto palengvėjimą.
Jis užtikrintai į ją žvelgė ir rudų akių gilumoj, Goda išvydo slepiamą sielvartą.
- Turbūt kartais reikia susimauti, kad išmoktum vieną kitą gyvenimo siųstą pamoką, - neįprastai švelniai pasakė ir paslėpęs rankas džinsų kišenėse atrodė toks paprastas ir žemiškas.
- Dievaži, nekęsti tavęs yra labiausiai varginantis dalykas. Daugiau to nebenoriu.
- Kas trukdo? - Donatas staiga įsitempė.
- Tu trukdai. Nesitikėjau, kad turi reikalų Pagonijoje.
- Anksčiau ir neturėjau. Visai neseniai Pagonija atsidūrė mano akiratyje ir privalau kuriam laikui apsistoti arčiau jos.
- Neprieštaravau palaikyti darbinius santykius, bet tik tiek.
- Ar tai dėl Aivaro? - balse suvirpėjo erzulio styga.
- Dėl jo taip pat, - tvirtai atsakė Goda.
- Tu jo net nemyli, tai kam gaišti laiką?
- O tu iš kur žinai?
- Akivaizdu, - patikino Donatas tarsi nenuginčijamą tiesą.
Toks užtikrintumas Godai dūrė giliai. Stovėjo abu, vienas kitą rakindami žvilgsniais, ir nenorėjo pajudėti. Vidury tako, pačioje senamiesčio širdyje, atrodė išgyvena šios akimirkos pilnatvę. Tiesiog būdami joje, priimdami skausmą, neviltį ir ateitį, kokia ji jų belauktų, su kuo ji besusiklostytų.
Goda dabar aiškiai suvokė, koks tikras laikas yra su Donatu ir kaip to tikrumo jos gyvenime visada trūko. Ir nesvarbu, kad ji pasikeitė ir, greičiausiai, vis dar keičiasi, bet buvo tikra - Donatas ją visuomet suprastų, net jei pats visada liktų toks pat. Gal taip žmonės kalba apie tikrą draugystę, o gal tik apie amžiną meilę, bet Goda, virš jos ir Donatą skiriančių trijų žingsnių, tilto nepastatytų. Tą gali tik jis. Vienu paprastu žodžiu: “atsiprašau”.
Netikėtai, praeinanti senyva pora netyčia užkliudė Donatą ir Goda prabudo iš svajingos būsenos.
Staigiai apsisukusi sparčiu žingsniu lėkė link viešbučio niekaip negalėdama atsikratyti slogaus jausmo paliekant jį vieną. Kol galiausiai užsidarė savo kambaryje ir pasislėpė. Atskyrė save nuo jo. Pabėgo. Laiku, nes netikėtai skruostais ėmė plūsti ašaros ir ji, braukdama nugara į duris, atsisėdo ant žemės. Girdėjo kaip vyriški sunkūs žingsniai ataidėjo koridoriumi ir trumpam stabtelėjo prie jos durų. Jos širdis daužėsi. Rankomis spaudė krūtinę, kad, prie pat stovintis Donatas, jos neišgirstų. Jautė - tai jis. Kas kitas tiek dvejotų prieš pabeldžiant į duris ir galiausiai apsisukęs visgi nueitų.
Tik jis. Donatas.